Viduryje nedidelės salės ratu sustatytos drobe dengtos plokštės, o jų viduryje paklotas kūno spalvos kilimas. Ant suolelio stovi kompiuteris, šalia – drobe aptraukti garsintuvai bei trys nedidukės kėdės. Į tokią mistinę erdvę savitas menininkas Andrius Rugys kviečia klausytojus atitrūkti nuo rutinos, įtampos, streso ir klausantis įvairiausių garsų pakeliauti po mišką, pajusti pajūrio smėlį po kojomis ar tiesiog pabūti gaudžiančių aparatų apsuptyje.
Klausyti – nereiškia girdėti
Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos viena salė savaitei virto savotišku meditacijos centru. Ten menininkas A.Rugys įkurdino gyvo garso muziejų. Jame gausu įvairiausių garsų ir meninių jų derinių: nuo povandeninio Neries gyvenimo iki Ramiojo vandenyno gaudesio.
Menininkas neatsitiktinai garsų klausytis kviečia į privačią šviesią erdvę. Lankytojų prašoma nusimauti batus ir ramiai įsitaisyti ant kilimo, atsipalaiduoti. Tada A.Rugys paleidžia savo įrašytus garsus. Tai garsėdami, tai slopdami jie leidžia klausytojui keliauti mišku, plaukti vandeniu ar atsidurti gaudžiančių aparatų apsuptyje.
Jau daugiau nei metus A.Rugys su savo projektu keliauja po šalį. Kaip pats jaunas vyras sako, jis kone penkis mėnesius gyvena tokioje aplinkoje, todėl tie garsai tapo įprasti ir turi savitą, svarbią reikšmę.
Patekę į neįprastą aplinką klausytojai nelieka abejingi: garsus jie išgirsta kitaip, į viską pažvelgia kitomis akimis. Tokia būsena, reikalaujanti susikaupimo, ramina, todėl ne vienam atrodo, kad patyrė savotišką psichoterapijos seansą.
Erdvėje, pavadintoje „Garso koriu“, žmonės gali suvokti, kas yra klausymas ir girdėjimas.
„Mes galime klausyti, tačiau tai dar nereiškia, kad girdime“, – tikina A.Rugys.
Kiekvienas lankytojas gali patirti savotišką garsų koncertą. Daugelį dalykų žmonės supranta kitaip, todėl ir garsą, anot pašnekovo, kiekvienas girdi kitokį.
Domina klausytojai
A.Rugys prisipažįsta, kad pats nėra ramaus būdo žmogus, todėl jaučia poreikį būti gamtoje, klausytis raminamų garsų.
„Jei pats ką nors darai, norisi ir su kitais tuo pasidalyti“, – prisipažįsta pašnekovas. Neįprasto meno autorius teigia, kad nėra taip paprasta atskleisti tai, ką jis daro.
„Fotografai savo darbus gali iškabinti ant sienų, išleisti albumą. Aišku, aš galiu irgi išleisti albumą, tačiau man rūpi, kaip klausytojas tuos garsus supras“, – aiškina menininkas.
Vyras teigia esantis ta grandis, kuri jungia klausytoją ir garsus. Su lankytojais A.Rugys aptaria garsų istoriją, pasidalija potyriais. Jis neslepia, kad yra įdomu, ką žmonės girdi, kokia jų klausa.
Garsų muziejus sudarytas iš menininko asmeninių įrašų ir yra nuolat pildomas. Naudojant skaitmeninę ir analoginę garso įrašinėjimo technologiją, fiksuojami patys įvairiausi aplinkos garsai – miesto triukšmas, gamtos šnarėjimas, žmonių kalba ir kt. Specialiais mikrofonais įrašomi povandeninio pasaulio garsai, pasitelkiant tam tikrus prietaisus galima išgirsti Žemės plutos vibracijas.
Meninės perklausos kuriamos ir atliekamos kiekvienam klausytojui asmeniškai. Perklausa A.Rugys vadina „Garso koryje“ vykstančius koncertus.
„Garso raštai yra pati save grojanti muzika, aš prisiliečiu tik juos surinkdamas, atrinkdamas ir suliedamas“, – sako menininkas. Jam geriausia garsų klausytis saulei leidžiantis, nes tada, A.Rugio teigimu, klausa pasikeičia.
„Keičiasi oro temperatūra, drėgmė, aplinka, apšvietimas, kinta klausa ir garsas. Atsiranda kažkoks skaidrumo momentas. Tuomet visus kviesčiau pasiklausyti. Nors iš esmės galima garsų klausytis bet kada“, – aiškina pašnekovas.
Garso galia
A.Rugys turi surinkęs per tūkstantį įvairių garsų. Juos menininkas klausytojams kaskart leidžia vis kitokius. Tai priklauso nuo nuotaikos, fizinės ir psichinės autoriaus savijautos, susirinkusių asmenų. Išskirti mėgstamiausio garso A.Rugys sako negalintis: tai lemia laikas, vieta. Tačiau kaskart įsirašo naujų.
Todėl menininkas teigia, kad kaskart klausytojai leidžiasi į skirtingą kelionę: kai kada autorius duoda pasiklausyti lyriškų garsų, kitą sykį pasiūlo impulsyvesnių, greitesnių.
„Kai klausaisi įrašyto garso, reikia pamiršti, kas tai, ir tiesiog pasinerti į jį. Iš pradžių mes diskutuojame su atėjusiu klausytoju. Kiekvieną garsą galima vertinti skirtingai, pavyzdžiui, gegutės – kaip apskritimą, burbulą. Niekas tiksliai negali pasakyti, koks jis, nes kiekvienas skirtingai jį suvokia“, – dėstė A.Rugys.
Jis pabrėžia, kad klausymas yra meditacija. Nes jei iš tiesų klausaisi, A.Rugio nuomone, įsigilini, susigyveni.
„Čia tas pats, kas klausytis kito žmogaus. Jei iš tikrųjų įdėmiai seki jo kalbą, tau netenka galvoti, ką reikia atsakyti, neturi įsitempti. Tada tu – tarsi tuščias puodas, kuris sugeria į save tai, ką tas žmogus nori pasakyti, – mąsto pašnekovas. – Filosofas iš San Francisko sako, kad moralės pradžia – klausymas. Jis ramina žmogų, gali jį nukelti į praeitį, gydyti. Norint klausytis, nereikia būti baigus jokių mokslų. Tiesiog klausaisi, ir garsas tave savaime neša.“
Reikia specifinių sąlygų
A.Rugio teigimu, aplinkos įrašai yra įkrauti gerąja energija. Vien fizinės energijos sunaudota apsčiai, kol susirenka garsai.
Todėl reikia specifinių sąlygų tais garsais dalytis ir juos skleisti. Jis mano, kad klausytojui taip pat yra didelis skirtumas, ar klausosi kompaktinio disko, radijo, interneto.
Tad „Garso korys“ veikia kaip atsvara muzikos industrijos taisyklėms, kurios skatina eksploatuoti ir kuo plačiau perduoti garsą.
„Garsą sutinku kaip subtilią ir dvasingą žinią, reikalaujančią kurti jaukios sklaidos situacijas šiandienos miestelėnų pasaulyje. „Garsokorys“ veikia kaip nauja platforma dalytis menu“, – aiškino A.Rugys.
„Garso korys“ – tai meninė vieta, kurioje plėtojami kūrybingo klausymo nuotykiai.
Projektą sudaro trys dalys: garso instaliacija, gyvas garsų muziejus bei meninės perklausos.
Garso instaliacija – mobilusis kambarys, akustiškai paruošta erdvė, kuri gali būti įkuriama įvairiose vietovėse. Struktūros formą įkvėpė matematiškai tikslus darnaus bičių darbo sukurtas korys. „Garso koryje“ akustika projektuojama daugiausia dėmesio kreipiant į atlikėjo ir klausytojo sėdėjimo vietų akustinį vienodumą.
A.Rugys per susitikimą, pavadintą „Garsuotės gamta“, pasakoja klausytojams apie garso esmingumą, klausos tvarumą ir skambėjimo raibumą. Be to, įterpia garso meno istorijos, prisimena, kaip gimė vienas ar kitas įrašas.
Žmones menininkas taip pat kviečia į „Garsuotės mankštą“, per ją atliekami įvairiausi judesiai, žadinantys klausą.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
