Kai Elenos Mezginaitės bičiuliai vakar susirinko į jos 70-ąjį jubiliejų, jautėsi taip, tarsi prieš šešerius metus anapus iškeliavusi poetė ir žurnalistė būtų stovėjusi šalia ir su lūpose žaidžiančia šypsena dėkojusi atėjusiesiems. Ji visą laiką jautėsi skolinga žmonėms už meilę, nors visi turėjo būti skolingi jai už išmintį.
Talentinga ir be galo kukli
Kai Elenos Mezginaitės bičiuliai vakar susirinko į jos 70-ąjį jubiliejų, jautėsi taip, tarsi prieš šešerius metus anapus iškeliavusi poetė ir žurnalistė būtų stovėjusi šalia ir su lūpose žaidžiančia šypsena dėkojusi atėjusiesiems. Ji visą laiką jautėsi skolinga žmonėms už meilę, nors visi turėjo būti skolingi jai už išmintį. Gavusieji gyvenimo dovaną sutikti E.Mezginaitę, bičiuliai menininkai, straipsnių herojai, artimieji pripažįsta vis dar jaučiantys poetės buvimą.
Jos fenomenas – ne tik eilėmis išsiliejęs talentas. Pažinojusieji Eleną tikina kito tokio žmogaus, lygiai priėmusio ir kaimo artoją, ir Nacionalinės premijos laureatą, nesutikę.
Garsiausia krašto poetė pati niekada nesijautė esanti neeiline asmenybe, tai buvo labai kuklus žmogus, gėręs gyvenimą ir žaidęs juo, kai vaikščiodavo tilto turėklais ar laviruodavo per upelį permestu apledėjusiu rąstu: įveikia, tada lieptu sugrįžta atgal, ir – vėl rąstu.
„Iš tiesų talentingi žmonės, įvertinti ne vien draugų ir artimųjų, apie save taip negalvoja. Jei žmogus pradeda galvoti, koks jis tapo reikšmingas išleidęs knygą, matyt, tai pirmasis požymis, kad iš tiesų jis nėra toks didis, kaip sau atrodo“, – svarsto E.Mezginaitės dukra Mėta Kvetkienė.
Šias dvi moteris siejo patys tvirčiausi saitai, anot Mėtos, turbūt net stipresni, nei surišantys motinas ir dukras.
„Pirmiausia ji man buvo artimas žmogus. Net ne mama, nes kitą kartą tėvų ir vaikų santykiai irgi nėra labai geri. Mes buvome be galo artimos ir tas ryšys man pats reikšmingiausias“, – „Sekundei“ pasakojo M.Kvetkienė.
Namiškiams rašydavo laiškus
Iki E.Mezginaitės tragiškos lemties likus ketveriems metams, Panevėžį palikusi Mėta įsikūrė Vilniuje. Atstumo išskirtas dvi moteris sujungdavo laiškai – ne šalti elektroniniai, o rašyti ranka.
Mėta dažnai būdavo pirmoji mamos eilių klausytoja ir vertintoja. E.Mezginaitė mėgo prie eilėraščių brūkštelėti savotiškus, su švelnaus humoro gaida laiškus dukrai: Mėtoškinui, pirmam skaitytojui.
Anot M.Kvetkienės, mamai ypač patiko palikti artimiesiems laiškus – išsiliejančius per kelis puslapius, o kartais – tik vieno sakinio, paskubom užrašyto ant išplėšto sąsiuvinio lapo.
„Virtuvėje ant stalo paliekami rašteliai su kažkokiais paliepimais, susitarimais buvo tapę šeimos savotiška tradicija. Žinodavau, kad grįžusi iš mokyklos tokį rasiu, kartais brūkštelėtą netgi be jokio reikalo, tik linkėjimą“, – pamena Mėta.
Pabaigos nuojauta
Kas tuomet atrodė įprasta, po poetės mirties įgavo kitą prasmę. M.Kvetkienės saugomame paskutiniame mamos laiške, rašytame 2004-ųjų birželį, tai yra likus pusmečiui iki jos tragiškos lemties, dabar neįmanoma nepastebėti artėjančios pabaigos nuojautos.
„Jaučiu pareigą tau parašyti“, – dukra prisiminė jau po mamos mirties tapusią iškalbinga laiško pradžią.
Nors, anot Mėtos, mama nemėgusi sureikšminti miegant aplankančių vaizdinių, keliuose ryškiuose geltonuose popieriaus lapuose E.Mezginaitė išpasakojo dukrai net tris įstrigusius sapnus, visi – apie mirtį. Pranašišką prasmę po poetės mirties įgavę jos tuomet parašyti žodžiai: graužiu save dėl neveiklumo, bet kartais beveik tikra, kad tai, kas man skirta, jau padariau, (…) nuo manęs fiziškai tolsta praktiški dalykai. Laiško pabaigoje – dukrai įvertinti išguldytas naujausias eilėraštis „Liudininkas“ ir parašas gale: Močia.
„Ji labai nemėgdavo „mamytės“. Mūsų namuose tai buvo kone uždraustas žodis. Dar leisdavosi vadinama mama, bet labiausiai mėgdavo močią“, – pamena M.Kvetkienė.
Pabaigos pranašystei buvo lemta išsipildyti greičiau nei po metų. 2005-ųjų vasarį žymiausia miesto poetė ir talentinga žurnalistė ketino dalyvauti Vilniuje vykusiame Lietuvos rašytojų sąjungos neeiliniame suvažiavime, tačiau nebespėjo. Paslydusi ant stačių Rašytojų sąjungos pastato laiptų sunkiai susižalojo galvą. Raudonojo Kryžiaus ligoninės medikai, gelbėdami poetės gyvybę, atliko sudėtingą, penkias valandas trukusią galvos operaciją. Deja, jų pastangos laukiamų rezultatų nedavė. Dėl patirtos sunkios traumos E.Mezginaitės gyvybė užgeso. Poetei buvo dar tik 64-eri.
Nerašyti negalėjo
Viename interviu E.Mezginaitė prasitarė, kad dar tuomet, kai neturėjusi nei vyro, nei atžalų, išsivedusi sau „formulę“: gyvenime vertingi tik du dalykai – vaikai ir kelionės. Nors, anot poetės, ji nesukurta šeiminiam gyvenimui, tačiau dar nebūdama mama žinojo – jai reikia turėti vaikų.
Tačiau, anot M.Kvetkienės, mama iš tiesų nebuvo labai šeimyniškas, daugiau – bohemiškas žmogus. Ir labai mylėjo žemę, mėgdavo į ją suleisti rankas. Pabendravimas su žeme, prisilietimas prie medžio gaivindavo poetės širdį. Iš Rokiškio rajono kilusiai E.Mezginaitei mieste visada trūko kaimo artumo.
„Ji turėjo to doro kaimiečio bruožų. Nemėgo gandų, apkalbų. Turbūt todėl ja žmonės taip pasitikėdavo – daug išsipasakodavo, netgi atskleisdavo paslapčių“, – svarsto M.Kvetkienė.
E.Mezginaitės gebėjimas išklausyti ir paprastumas lyg magnetas prie jos traukė žmones. Daugelį metų ji vadovavo Panevėžio literatų būreliui, organizavo ne vieną literatūrinį renginį, ypač visiems įsiminusį Aukštaitijos rajonų literatūrinį konkursą „Lino žiedas“. Ji buvo tyli, bet stipri, kūrybinga asmenybė, apie kurią būrėsi Panevėžio meno žmonės. Tokia ir E.Mezginaitės poezija – be egzeltacijos, be dirbtinio puošnumo, paprasta, bet gili, kaip pati kūrėja.
„Ji specialiai nesėdėjo, kad sukurtų eilėraštį, neskyrė tam laiko, neplanavo. Mama nesiekė tapti produktyvia rašytoja. Į ją kreipdavosi nemažai bandančiųjų rašyti, o mama kartodavo: jei gali nerašyti, nerašyk. Kurti turi tie, kurie kitaip negali“, – pasakojo M.Kvetkienė.
Menininkams atviri namai
Nors apdovanota dideliu talentu, poetė neturėjo nė krislo pasipūtimo. Pati kūrėja viename interviu yra pripažinusi, kad apie kitus plunksnos brolius slegiantį žurnalistinį darbą galvojanti netgi rimčiau nei apie literatūrą. Žurnalistika jai suteikė galimybę daug bendrauti, įsigilinti į pašnekovą – tiesiog pajusti žmogų.
„Pastebėjau tokį keistą dalyką – greičiau ji pati nesmagiai pasijusdavo nei leisdavo taip jaustis savo pašnekovui. Ji buvo be galo kukli, bet tuo pačiu – bohemos žmogus, kompanijų siela. Man atrodo, kad netgi nelabai mokėjo atsisakyti kur nors kviečiama“, – pasakoja M.Kvetkienė.
Anot jos, mama netgi savo gimtadienius rengdavo galvodama ne apie save, o kad būtų smagu kitiems.
E.Mezginaitės namai visada buvo atviri. Menininkai į juos traukdavo be išankstinių perspėjimų – žinojo, jog čia jie visada laukiami.
„Man, mokinukei, didelis įspūdis būdavo iš teatro grįžus namo, virtuvėje rasti ką tik scenoje vaidinusius J.Miltinio dramos teatro aktorius, jau sėdinčius ir juokaujančius. Mūsų namuose tai buvo normalu. Mamos draugai man buvo įdomesni už mano pačios bendraamžius“, – pamena M.Kvetkienė.
Nors vasarį sukaks septyneri metai, kai E.Mezginaitė nebeatveria durų bičiuliams, nebepasitinka namo sugrįžusių dukterų, Mėta jaučia mamos globą – dvi artimiausios moterys dažnai bendrauja sapnuose.
„Jaučiu, kad ji mane įspės, kad kai aš mirsiu, pasitiks“, – prasitaria M.Kvetkienė.
Mėta viliasi, kad nors mama niekada nesijautė Dievo pateptąja, nesureikšmino duoto talento, o jos eilėraščiuose slypėjo neretai skaudus pasaulis, vis dėlto buvo laiminga.
„Vienoje knygelėje mama užrašė man dedikaciją: būk geresnė už mane ir tiek pat laiminga. Vadinasi, gerumo niekada nebus per daug, o laimės jai turbūt pakako“, – tiki M.Kvetkienė.
Šimtmečio žmogus
E.Mezginaitę beprotiškai mylėjo visi ją pažinojusieji, įsitikinusi poetės bičiulė Elvyra Pažemeckaitė. Dvi kuriančias moteris suvedė ne poezija, o žurnalistinis darbas. Keisčiausia, anot E.Pažemeckaitės, juodvi netgi vengė kalbų apie kūrybą.
„Dirbau Kupiškio laikraščio redakcijoje. Ten apie Eleną buvo nuolatos kalbama su begaline meile. Kai 1980-aisiais atvažiavau į Panevėžį, mane vėl atsekė E.Mezginaitės šleifas“, – pasakojo bičiulė.
E.Pažemeckaitė pamena, jog nuolatos buvo auklėjama draugės. Ši ragindavusi nebijoti gyvenimo, eiti į jį kaip į mūšį – E.Mezginaitei imponavo iššūkių nebijantys žmonės. Gal todėl vyriška draugija jai būdavo priimtinesnė už pasišnekučiuoti susirinkusias moteris.
„Mes, moterys, dažnai būnam buitiškos, linkusios į smulkmenas. O Elena mėgo kalbėti „gruntaunai“ – iš esmės, trumpai ir tiesiai. Jai žiauriai nepatikdavo atsargūs ir bailūs žmonės“, – pamena E.Pažemeckaitė.
Anot jos, E.Mezginaitė eidavo pasitikti gyvenimo tokio, koks yra, nesistengdama išvengti sunkumų, bet apeidama buitiškas smulkmenas – jei į gimtadienio šventę susirinkusiems svečiams neužtekdavo taurių, šampanui tikdavo ir salotinės.
Ji pati mėgo mesti iššūkius – laipioti balkonais, nemokėdama sušokti tango, tačiau, pasak E.Pažemeckaitės, gražiausia poetės savybės – atvira širdis.
„Vargetą be kapeikos kišenėje Elena taip pat priimdavo, kaip milijonierių. Jai prezidentas ir artojas buvo tas pats, nes neišmanė nei arimo, nei valstybės valdymo. Elena – šimtmečio Panevėžio žmogus. Su jos išėjimu iš miesto dingo ir aukštoji bohema“, – pabrėžė E.Pažemeckaitė.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ, Sekunde.lt
