Žymi Lietuvos teatro ir kino aktorė Jūratė Onaitytė, nors šiuo metu intensyviai rengiasi lapkričio antroje pusėje pasirodysiančiai premjerai, surado laiko aplankyti Panevėžį ir priminti mūsų miesto pasididžiavimą – Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Savo autoriniame vakare viešnia ne tik kalbėjo apie pažintį su G.Petkevičaite-Bite, bet ir pristatė Algimanto Puipos 1983 m. sukurtą filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“.
Pirmasis autorinis vakaras
Mūsų mieste J.Onaitytės autorinis vakaras vyko pirmą kartą, tačiau, kaip pasakojo pati aktorė, Panevėžį ji pamilo jau seniai. Dar būdama moksleivė ji dalyvavo čia rengtame respublikiniame jaunųjų skaitovų ir literatų konkurse.
„Dar ir dabar pamenu, kad tada skaičiau ištrauką iš „Baltaragio malūno“. Ji man buvo labai skausminga ir artima širdžiai. Laimėjau prizinę vietą, dabar jau nebepamenu kokią, bet ne tai buvo svarbiausia. Buvau laiminga, nes mane, besiruošiančią gal jau nuo šešerių metų aktorystei, pastebėjo ir įvertino. Buvau suprasta, ir tai man suteikė sparnus, kad galiu įveikti ir teatro barjerą, tapti aktore“, – pirmosios pažinties su Aukštaitijos sostine įspūdžiais dalijosi aktorė.
2005 m. iš Seimo Paveldo komisijos J.Onaitytė sulaukė skambučio. Jos buvo paprašyta paruošti vakarą, skirtą Gabrielei Petkevičaitei-Bitei. Aktorei teko atsakingos ir režisierės, ir atlikėjos pareigos.
„Tada prasidėjo nuostabus ir gražus periodas, trukęs daugiau kaip mėnesį. Aišku, iš pradžių buvo panika, kas ta Bitė. Įsivaizdavau kuprotą su lazdele moteriškę, o daugiau nieko negalėjau prisiminti. Juk tarybiniais laikais visiems buvo kalama į galvą, kada caras nuverstas, o ne mūsų istorija.
Puoliau į biblioteką ir tempiausi visas knygas apie Gabrielę ir jos kūrybą. Atradau tokį pasaulį, į kurį norisi panirti. Apskritai istorija, mūsų žemė ir jos žmonės mane be galo žavi, nes be jų nebūtų ir mūsų“, – pasakojo aktorė.
Dabar beveik visą reikalingą informaciją galima rasti internete, bet J.Onaitytė vis dar mėgsta užsukti į biblioteką, anot aktorės, nes ją vis dar žavi bibliotekininkių noras padėti, ten sklandanti ypatinga aura.
Atrado G.Petkevičaitę-Bitę
Panevėžio publiką J.Onaitytė pakerėjo savo žemu balsu, taip gerai pažįstamu iš „Raudonmedžio rojus“, „Čia mūsų namai“, „Kaimynai“, „Karlas ir Ana“, „Kreditoriai“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Turtuolis, vargšas“ ir kt. Menininkė skaitė ištrauką iš Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atsiminimų apie tai, kaip buvo ruošiamas pirmas viešas spektaklis Palangoje „Amerika pirtyje“.
„Jūs galite didžiuotis ne tik legenda tapusiu J.Miltiniu ir jo teatru, bet ir Bite. Nors ir luoša, ji nuveikė daugiau nei arklio sveikatą turinčios moterys ar vyrai. Visuomenė tiek laimėjo, kiek nelaimima iš genijų.
Labai išgyvenau, kai sužinojau, kad norima uždaryti ir taip jau apleistą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės muziejų. Pati nuvykau į jį, man buvo įdomi kiekviena detalė, tiesiog įklimpau į jos biografiją, gyvenau Gabrielės ritmu, pamilau ją. O keisčiausia buvo tai, kai to apleisto muziejaus duris atvėrė žila senučiukė, kuri buvo labai panaši į pačią Gabrielę. Jau maniau, kad pakvaišau“, – kalbėjo menininkė.
Anot jos, Panevėžys turi puikią biblioteką, ji buria žmones įvairioms peržiūroms, kultūros vakarams. Pinigų buvo rasta, o nedidukam nameliui perdažyti sienas ir pakeisti stogą lėšų nesurandama.
„Jeigu nebūčiau pamilusi Gabrielės ir Panevėžio, sunkiai aukočiau šią dieną. Likimo dovana laikau tai, kad teko pažinti tokią nuostabią moterį“, – atviravo aktorė.
Pažymėta lemties
G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje susirinkusiai publikai J.Onaitytė ne tik atskleidė savo pažintį su rašytojos ir visuomenininkės pasauliu, bet ir pristatė nors jau senokai kurtą, tačiau ir dabar nepraradusį meninės vertės filmą „Moteris ir keturi jos vyrai“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko J.Onaitytė ir už jį buvo apdovanota.
Kaip pasakojo aktorė, režisierius A.Puipa ją pasikvietė pamatęs vaidinančią spektaklyje „Karlas ir Ana“.
„Buvo labai keista, kai sulaukiau kvietimo, nes kino režisieriai retai kada užsukdavo į teatrą, o dar keisčiausia, kad manęs neatsisakė, kai mano veidas buvo stipriai sužalotas“, – kalbėjo menininkė.
Anot jos, kai sužinojo, kad gavo vaidmenį A.Puipos filme, pasitaikė puiki proga pirmą kartą išvykti į užsienį – buvusią Jugoslaviją. Tačiau kelionė virto baisia tragedija – į Lietuvą buvo parvežti šeši karstai.
„Vykome didelis būrys menininkų, aktorių, muzikantų, skulptorių. Įvyko katastrofa – mano veidas buvo stipriai sužalotas krintančių autobuso langų stiklų, kiti namo parvyko karstuose. Tuo metu man reikėjo poilsio ir ramybės, bet nuo darbo išsisukti nepavyko. Kita vertus, darbas irgi gydo“, – kraupius prisiminimus dar kartą išgyveno J.Onaitytė.
Iš filmo „Moteris ir keturi jos vyrai“ filmavimo aktorei liko tik geriausi prisiminimai. Juodkrantės ir Smiltynės vaizdai, smėlis, nuo jūros atpučiantis vėjas ir darbas padėjo atsigauti po kraupių išgyvenimų.
„Jaučiausi kaip ta japonų dramaturgo Kobo Abės romano moteris smėlynuose – iš visur byrėjo smėlis.
Jūrą matėme labai retai, gerai, kad nuo jos atpūsdavo vėjas, nes nugrimuoti ir aprengti turėjome saugotis saulės ar laukti gero oro ar debesėlio“, – pasakojo aktorė.
Mėgautis čia ir dabar
Kaip tikino menininkė, jai padėjo ir tai, kad jaunystėje domėjosi Rytų išmintimi ir išmokė save matyti čia ir dabar esančią akimirką.
„Kartais bėgi ir prabėgi, net nepamatai, kaip išsprogo medžių pumpurai. Jeigu esi, tai būk, jeigu klausaisi, tai klausykis, jeigu kalbi, tai nuoširdžiai. Save auklėjau, kad šita akimirka yra nuostabiausia“, – savo stiprybės paslaptį atskleidė žavi moteris.
Pasak aktorės, pats filmas buvo palankus, net muzika nuteikė apmąstymams. „Juozo Širvinsko muzika skamba fone, tai išnyksta, tai vėl atsiranda. Ji – kaip tas pustomas smėlis, slenkančios smiltelės“, – vaizdžiai palygino aktorė.
Tačiau bene labiausiai „strioko“, kaip ji pati sako, įvarė dvi filmavimo dienos, kai teko plaukti senu autentišku burlaiviu, kuris nuo stipresnio vėjo visas braškėjo ir lingavo.
„Gerai, kad buvo filmuota iš toli, tai niekas nematė mano išgąsčio. Tas laivas buvo toks senas, kad atrodė, jog tuoj sutrupės“, – kalbėjo J.Onaitytė.
Jai įstrigo ir ta scena, kai buvo filmuojamos kūdikio krikštynos. Mažojoje Lietuvoje gyvenantys žvejai savo vaikus krikštijo mesdami juos į bangas, tad reikėjo rasti tėvus, kurie „paskolintų“ savo kūdikį, dar nevaikštantį, bet jau plaukiojantį.
„Kūdikis nuolat klykė, pastatėme net dvi kameras, kad, neduok Dieve, nereikėtų tos scenos perfilmuoti. O marios žydi, vanduo žalias, Antanas Šurna tik pūkšt kūdikį į vandenį. Ištrauktas jis nusiramino, tarsi suprato, ko mes iš jo norim“, – juokavo aktorė. Ir pridūrė, kad su vaikais visada gana sunku dirbti, nes jeigu jie sugalvos, tai ir nubėgs, kur reikia.
Nesibaigiantys atradimai
Aktorė sako, kad kiekvienas vaidmuo ją kuo nors praturtina, labiausiai patinka ne išgalvoti personažai, o tie, kuriuos galima prikelti iš užmaršties.
„Mūsų miestelyje“ mano vaidinta Emilė yra gimusi būtent per mano gimtadienį, tiksliau, aš gimiau per jos gimtadienį. Ši veikėja mane privertė iš žvaigdžių aukščio grįžti į žemę. Kai ruošiausi vaidinti K.Donelaičio žmoną Reginą, gyvenau Tolminkiemio dvasia ir net išgirdau, kaip vieną vakarą Regina man sudejavo. Kartais net nesusapnuosi, ką gali atrasti savyje, jausti, plėstis viduje, bandydama perteikti vieną ar kitą personažą“, – kalbėjo žinoma aktorė.
Dabar J.Onaitytė ruošiasi lapkričio antroje pusėje pasirodysiančiai premjerai Y.Mishimos „Markizė de Sad“, už teatro ribų – Yasminos Rezos pjesei „Trys gyvenimo versijos“ ir su nekantrumu laukia per Lietuvos televizijos antrąjį kanalą pasirodysiančio poezijos vakaro, kuriame ji deklamuoja žinomo lietuvių filosofo A.Maceinos eiles.
„Visą vasarą gyvenau Maceinos eilėraščiais. Labai nesikankinau mokydamasi atmintinai, nes eilėraščiai išties dvasingi. Kuo daugiau gilinausi į juos, tuo jie man žavesni tapo. Truputį bijau, nes nesu skaitovė. Manau, tai – Dievo dovana ir nemanau, kad ji man duota, bet labai norėjau, kad žmonės susidomėtų A.Maceina“, – kuklinosi aktorė.
Kartu su Roku Zubovu, jo žmona ir dar keliais aktoriais J.Onaitytė dalyvauja ir M.K.Čiurlioniui skirtame renginių cikle.
„Skaitau ištrauką iš Sofijos Kymantaitės poemos „Jauja“. Tai buvo įdomus atradimas, maniau, kad nepavyks perskaityti, bet atradau savą „kampą“ ir malonumą skaityti, vis dar gilinuosi į šį atsivėrimą“, – kalbėjo aktorė. Ji džiaugiasi, kad vis dar atranda ką nors nauja ir nepatirta.
J.Onaitytė pripažįsta, kad viena po kitos rodomos premjeros yra daugiau teatro skurdo bėdos, kai nukenčia žiūrovas, nes dažnai mato papudruotą tiesą, tačiau svarbiausia yra žmogaus vidinis nusiteikimas.
„Mūsų profesija išmoko būti stipriam ir nerodyti savo emocijų, kad ir kaip sunku. Turi taip sustyguoti save, kad ir gyvenime galėtum nerti į šaltą vandenį, kad ir kaip jo bijotum“, – profesijos subtilybes atskleidė aktorė. Ji paaiškino, kad aktoriaus profesija įdomi, bet niekam jos nerekomenduotų rinktis.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
