Ilgai puoselėtą mintį parašyti knygą apie artimiausius kaimynus latvius žinomas filosofas, rašytojas ir diplomatas Arvydas Juozaitis pagaliau įgyvendino. Panevėžiečiams jis pristatė savo ilgai brandintą kūrinį „Ryga – niekieno civilizacija“ ir parodė visai kitokį Latvijos veidą.
Brendo du dešimtmečius
Idėją parašyti knygą apie mūsų broliukus latvius Arvydas Juozaitis brandino beveik dvidešimt metų. Visos jo vasaros atostogos su šeima prabėgo Latvijos pajūryje, Jūrmaloje, kasmetės kelionės į Rygą per Kalėdas ir Velykas. Kol galiausiai atsirado galimybė apsigyventi Rygoje ir iš arčiau pažinti to miesto kultūrą.
A.Juozaitis, gavęs pasiūlymą padirbėti atašė Rygoje, net nedvejodamas jį priėmė ir per kelis mėnesius, gyvendamas Kaliningrade, išmoko latvių kalbą.
„Tai dvidešimties metų istorija, kuri po truputį sunkėsi, kol begyvenant Latvijoje idėja parašyti knygą buvo išgryninta. Aš rašiau visada, bet nuolat kirbėjo mintis papasakoti ir apie Latviją“, – knygos gimimo istoriją prisiminė rašytojas ir filosofas.
Dažnam kilo klausimas, kodėl tai niekieno civilizacija. Anot A.Juozaičio, tai – skilusi šalis, kurioje iki XIX a. vyravo vokiška kultūra, o vėliau – stipri rusų įtaka. Nereikia keliauti ir į Maskvą, kad pasijustum joje – užtenka atvykti žymiai rusų kilmės žvaigždei.
Latvių kalbai – išskirtinis dėmesys
Didžiuosiuose Latvijos miestuose dar ir dabar rusakalbių gyvena daugiau nei latvių. Pastarieji Rygoje sudaro tik apie 42 proc. gyventojų, daugiau nei 50 proc. – rusakalbiai.
Tačiau skirtingai nei Lietuvoje, kur lenkų mažuma diktuoja savo sąlygas, latviai turi kalbos įstatymą, jo kontrolė labai griežta. Veikia kalbos inspekcijos, kalbos taryba, griežtesnės pilietybės nuostatos, priesaika Seime, kurią kad ir kokios tautybės būtum, turi duoti latviškai.
„Jeigu priimtas įstatymas, reikia jo griežtai laikytis. Viešojoje vietoje praeivį gali užkalbinti tik latviškai, nes gali gauti baudą. Nors Rygoje rusakalbių daugiau nei latvių, bet nepamatysi jokių užrašų ne valstybine kalba“, – latvių kalbos vartojimo subtilybes atskleidė A.Juozaitis.
Anot jo, tik ambicijos ir nusiteikimas padėjo pasiekti tokį kalbos vartojimo lygį, nes maždaug prieš aštuonerius metus Rygoje buvo panaši situacija kaip dabar Vilnijoje.
„Aišku, visas šis procesas nevyko be skausmo. Rusakalbių mokyklų mokiniai irgi organizavo mitingus, protesto akcijas, bet pas juos net 60 proc. dalykų dėstoma latvių kalba, o Lietuvoje lenkai purkštauja dėl dviejų savaitinių pamokų“, – lygino broliškų kalbų padėtį filosofas.
Turėtume mokytis iš kaimynų
Latvijoje įprasta visus užsienietiškus vardus ir pavadinimus latvinti ir dėl to nekyla jokių problemų.
„Turėtume pasimokyti iš latvių, nes pas mus tikra makalynė su užsieniečių vardais ir pavardėmis. Kalbos miršta, kai jos nebevartojamos. Latviai net skliausteliuose originalo kalba ne visada rašo. O užsienio autorių knygų leidyboje jie yra padarę labai įdomų dalyką: pirmasis viršelis surašytas latviškai, o antrame – originalo kalba. Taip išvengiama ir autorinių teisių pažeidimų, ir išsaugoma sava fonetinė tvarka“, – kalbėjo A.Juozaitis.
Latviai gali pasigirti ir tuo, kad jų šalyje spaudos įtaka yra didesnė nei Lietuvoje. Politikas, vengiantis žurnalistams duoti interviu, gali užsitraukti didelę nemalonę.
„Net ir neturėję knygnešių kultūros, tokios didžiulės knygų mugės, mūsų broliai turi seną ir stiprią laikraščių kultūrą“, – pasakojo pašnekovas.
Jų ginklas – daina
Pasak A.Juozaičio, latvių stiprybė – jų dainavimo kultūra, kuri trim galvom aukštesnė už mūsų. Latvių atgimimo diena neoficialiai laikoma tada, kai jie 1873 m. vasarą surengė pirmąją dainų šventę.
„Labai gerbiu šią tautą, nes ji sukūrė dainuojančios revoliucijos įvaizdį. Daina yra jų ginklas, nes su ja susiję visa tai, kas gražiausia ir geriausia. Labiausiai įstrigo pačių latvių žodžiai: „Mes sovietinės sienos nepermušėm, mes ją perskridom su daina“, – latvių stipriąją pusę atskleidė rašytojas.
Per valstybines šventes net visuomeninis transportas yra nemokamas, kad kuo daugiau latvių atvyktų į dainų šventę. Kas penkerius metus vykstantis renginys sutraukia minias dalyvių ir žiūrovų, suvienija visą tautą.
„Čia dar vienas paradoksas – latviai per valstybines šventes traukia į dainų šventę, o lietuviai – į pajūrį“, – skirtumus įvardijo A.Juozaitis.
Dainavimo kultūra
Tautos vizija yra įkūnyta himne. Anot A.Juozaičio, lietuvių himnas yra sunkus: iš praeities – stiprybė.
„Praeitis negali būti tautos idėjos pamatas. Latviai turi savo stiprybės spindulį – dainą. Kur žmonės linksmi, baimė negali ilgai trukti, kad ir akimirkos, bet jas galima pavadinti džiaugsmu“, – samprotavo filosofas.
Dar vienas fenomenas – latviai turi tokių operų, kurių mes dar ilgai neturėsime. Anot A.Juozaičio, mes turime istoriją, bet neturime epo. Latviai atvirkščiai – dar XIX a. nuskambėjęs nacionalinis epas suvienijo latvių tautą.
Latvių tokia aukšta dainavimo kultūra, kad net per sporto varžybas visi masiškai gieda savo tautos himną.
„Įstabu žiūrėti, kai prieš eilines ledo ritulio varžybas vienas dirigentas salės viduryje diriguoja miniai sirgalių, traukiančių tautos himną“, – susižavėjimo latvių tauta neslepia knygos „Ryga – niekieno civilizacija“ autorius.
Gyvename atsukę nugaras
Vienintelė Latvijos baimė – kad emigruos jaunoji karta ir atvažiuos trečiašaliai, tad nebegelbės ir dainų šventės. Anot A.Juozaičio, su latviais, nors laikome juos savo broliais, stovime nugara atsisukę vieni į kitus.
Apie latvius žinome tik tiek, kad jie mūsų artimiausi kaimynai, mūsų kalbos panašios, latviai turi nuostabaus balso savininkę Laimą Vaikulę, kompozitorių Raimondą Paulą ir dainų šventes, „Laimos“ saldumynus ir mikroautobusus „Latvija“.
Dažnas važiuoja į Latvijos pajūrį ir manosi žinąs apie kaimynę užtektinai.
„Tačiau ar to pakanka? – retoriškai klausė filosofas. – Juk tik praėjusiais metais Seime buvo įkurta grupė, bendradarbiaujanti su Latvija, nors Tibeto teisėms ginti grupė buvo įkurta seniai. Vadinasi, jeigu esi toks artimas, tai į tave nereikia kreipti jokio dėmesio.“
Net nematome artimiausių kaimynų televizijos, o ukrainiečių ir baltarusių galime žiūrėti. Vienas apie kitą sužinome iš rusiško „Pirmojo Baltijos“ kanalo, kuris transliuojamas iš Maskvos.
Nebeliko ir abiejų šalių menininkų, mokslininkų, filosofų bienalių, simpoziumų, kuriuose dalytųsi patirtimi.
Anot A.Juozaičio, tokio kaimyno turėtų mums pavydėti kiekvienas. Virš abiejų tautų kaip Damoklo kardas kabo šalies tuštėjimo metas, vis dar masiškai jaunuoliams emigruojant. Kaip žinia, tuščia vieta ilgai nebūna.
„Jeigu kris Latvija, krisime ir mes. Turime atsigręžti vieni į kitus“, – kalbėjo A.Juozaitis.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
