Vos už keliasdešimt kilometrų nuo Panevėžio nutolęs Kupiškis – nedidelis, bet nepaprastai jaukus miestas. Iš jo svečiai grįžta su baltu pavydu širdyje vietos gyventojams. Kuriame daugiau Lietuvos mieste gali pamatyti ant bibliotekos besileidžiantį angelą ar paprašyti pasipurtyti pinigus žeriantį avinėlį, prisėsti ant meniškai išraityto suolelio su žalvarine varna, pasivaikščioti išpuoselėtame parke su funkcionaliomis medžio skulptūromis? Tik – Kupiškyje.
Sukūrė miesto veidą
Vos 8 tūkstančius gyventojų turintį Kupiškį neretas keleivis tiesiog aplenkia, jei neturi reikalų šiame mieste. Vyrauja nuomonė, kad ten nieko įdomaus nepamatysi. Tačiau tie, kurie vis dėlto atvyksta į Kupiškį ar stabtelėja jame valandai kitai važiuodami, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Rygą senuoju keliu, nustemba, kad galima kiek daug pamatyti ir puikiai pailsėti.
Tiesa, norint ne tik pabūti, bet ir jį apžiūrėti, būtina susipažinti su miestui originalumo suteikiančiomis Henriko Orakausko skulptūromis. Beveik dvidešimt metų šiame mieste kūręs, šiuo metu Kernavėje gyvenantis menininkas tarsi plastikos chirurgas taip subtiliai atjaunino senstelėjusio miesto veidą, kad, rodos, jį tokį natūraliai sukūrė pats laikas ir gamta.
Per 20 menininko Kupiškiui sukurtų skulptūrų ir suolelių, pastatytų įvairiose miesto vietose, harmoningai dera su miesto architektūra ir organiškai įsilieja į erdves. Kupiškėnai net nebeįsivaizduoja miesto be jų.
Dar vienas dalykas, kurį būtinai turite padaryti Kupiškyje, – pasivaikščioti Kupos slėnio parke.
Kupiškio marios ir gražiai sutvarkyta sala, vadinama uošvės liežuviu, galėtų padėti paskutinius akcentus gerų įspūdžių rinkinyje apie Kupiškį, kurį iš šio Šiaurės Lietuvos miestuko išsiveža kiekvienas jame apsilankęs.
Norint apžiūrėti Kupiškio išskirtines vietas visiškai nebūtinas automobilis. Tam pakanka kojų.
Paprastai svečių kelionė po Kupiškį prasideda nuo miesto centre esančios L.Stuokos-Gucevičiaus aikštės, kurioje stovi H.Orakausko medžio skulptūrų kompozicija „Kupiškėnų vestuvės“, menanti kelis dešimtmečius miestą garsinusį kupiškėnų folklorinį ansamblį.
Mediniam muzikantui vagys prieš kelerius metus buvo nukėlę žalvarinę kepurę, bet dabar ji vėl tvirtai užmaukšlinta. Policijai surasti kepurę padėjo vietiniai žmonės – pranešė apie viename kieme besimėtantį žalvarinį galvos apdangalą.
Bet, jei oras puikus, galite palikti automobilį tik įvažiavę į miestą ir ekskursiją pradėti nuo tyvuliuojančio tvenkinio su tiltu, kurio gale H.Orakauskas prieš šešerius metus „pasodino“ „Baltų pasaulio medį“.
Iš toli jis atrodo kaip tikras, paukščių nutūptas medis, o priėjus matyti, kad tai – metalinė skulptūra-fontanas. Tiesa, veikiantis tik retkarčiais. Galbūt dėl to vietiniai jį juokais vadina „sisiojančiu medžiu“.
Apie tvenkinį stovi menininko sukurti originalūs suoliukai iš medžio ir metalo su žalvarinėmis varnomis, kurios, rodos, tuoj tuoj sukarksės ir nuskris.
Pačiose miesto prieigose svečius pasitinka didžiulis metalinis paukštis. Skulptūrą 2003 metais sukūręs H.Orakauskas ją panašiai ir pavadino – „Rojaus paukštė“.
Menininkas ją dedikavo tradiciniam Kupiškyje vykstančiam tarptautiniam kultūrų festivaliui „Lingaudala“. Paukštis simbolizuoja į Kupiškį atvykstančius svečius iš įvairių šalių.
Nugvelbto „Ikariuko“ ieškojo per spaudą
Kupiškio centre – visos svarbiausios miesto įstaigos. Jų erdves puošia minėto menininko kūriniai. Virš kavinės metalinių vartų iškeltas „Merkurijus“, viešosios bibliotekos skvere – 4 metrų aukščio „Besileidžiantis angelas“, prie Kultūros centro, upės slėnyje – „Kupa ir Lėvuo“ – metalinė moteris, puolanti į vyro glėbį, simbolizuojanti Kupos upės ir Lėvens susijungimą.
Prie banko stovi avinėlio skulptūra „Avinėli, pasipurtyk“. Pasak kupiškėnų, jeigu nori praturtėti, tereikia paliesti šio mielo gyvūnėlio užpakalį ir palaikyti prie jo piniginę, na, jei pageidaujate – maišą.
Tiesa, dabartinis avinėlis – 1998 metais H.Orakausko sukurto originalo kopija. Originalas iš Kupiškio išsikraustė keičiantis pastato šeimininkams. Po kurio laiko pastato savininkams skyrė lėšų kopijai sukurti.
Vietos gyventojai, vėl pamatę avinėlį įprastoje vietoje, juokavo, kad kur jau kur, o Kupiškyje krizė tikrai baigėsi.
Veikiausiai Kupiškiui būtų prireikę menininko prašyti ir miesto centre stovinčios „Ikariuko“ kopijos, bet, laimei, ilgapirščių nugvelbta skulptūra atsirado.
Kupiškio rajono savivaldybės viešųjų ryšių specialistei Stasei Krestovienei šovė į galvą mintis įdėti į laikraščius skelbimą – paprašyta padėti surasti dingusį „Ikariuką“.
Ir ką jūs manote, netrukus paskambino vienas žmogus: jis skulptūrą rado apkapstytą lapais, apdėtą šakomis miške.
Iki pasirodant skelbimui, vyras manė, kad mažą berniuką su sparnais vaizduojanti skulptūra puošė kokio nors turtuolio namus. Sužinojęs, kad ji priklauso Kupiškiui, iš karto grąžino.
Prie šiuo metu rekonstruojamo Kupiškio etnografijos muziejaus kukliai stovi „Piemenėlis“– aliuzija į rašytojo J.Baltušio „Parduotas vasaras“.
Prie Savivaldybės pastato pastatytas „Amūras“ ir „Balandžiai“.
Netoli turgaus kabo H.Orakausko sukurta unikali skelbimu lenta, kurią liečia metalinės rankos. Suprask: prašančiųjų – daug, duodančiųjų – mažai. O apie kultūrinius renginius gyventojus informuoja skelbimų lenta „Teatras“ – metalinė, spalvingai aprengta žmogysta.
Visoms savo skulptūroms vietas rinko pats menininkas. Beje, būtent erdvės jam padiktuodavo kūrinio temą.
Išimtis tik A.Smetonos laikais statyta siena, buvusi kareivinių šaudykla. H.Orakauskas ant jos pasodino metalinį kareivį, nutapė vaivorykštę. Ir niūri, laiko suniokota siena atgijo.
Kupos slėnis suvienijo kupiškėnus
Kupiškio miesto mėlynąja ar žaliąja arterija vadinama Kupos upė – siaura ir nedidelė, bet labai svarbi vietos gyventojams. Mat upė davė vardą miestui, o dabar tapo miela vieta leisti laisvalaikį.
Tiesa, tokia ji tapo tik gyventojams įdėjus daug darbo ir širdies.
Per penkerius metus Kupiškio rajono savivaldybė kartu su gyventojais Kupos upės slėnį pavertė relaksacijos oaze.
O iki tol apžėlusias, apaugusias, prišiukšlintas upės pakrantes žmonės aplenkdavo iš tolo.
S.Krestovienė pasakojo, kad per kelis dešimtmečius užterštas, erozijos paveiktas, menkaverčiais augalais apaugęs Kupos upės slėnis buvo virtęs miesto piktžaizde.
Slėnio sutvarkymo planai pradėti kurti dar tarybiniais metais. Atskirų jo dalių tvarkymo projektai buvo parengti 1970-aisiais, paskui – 1982-aisiais ir 1984-aisiais. Tačiau kompleksiškai slėnį tvarkyti pradėta tik 2002 metais.
Techninį Kupos slėnio sutvarkymo projektą parengė architektai Euchrida ir Vytautas Sipavičiai. Pasak S.Krestovienės, projektas buvo pristatytas visuomenei, su ja vėliau buvo tariamasi dėl visų darbų.
„Buvo kreiptasi į įmones, įstaigas, visuomenines organizacijas, kiekvieną kupiškėną su prašymu prisidėti kuo gali prie Kupos slėnio sutvarkymo. Žmonės pasirodė labai geranoriški, noriai talkino. Iki šiol Kupos slėnį, pasidalinęs ruoželiais, tvarko visas miestas“, – kalbėjo ji.
Kupos slėnis buvo tvarkomas penkerius metus. Darbai buvo vykdomi etapais. Per visą miesto teritoriją išvalius upės vagą, iškirtus krūmynus ir menkaverčius medžius, sutvarkius išgraužas, išvežus 62 priekabas šiukšlių, gulėjusių Kupos vagoje, imta galvoti, kaip apšvarintą gamtos kampelį pagražinti.
Gavus pinigų, sutvarkytas Kupos slėnio ir jo prieigų 3,2 kilometro ilgio 25 hektarų plotas: įrengtos dvi apžvalgos aikštelės, kietojo grunto takai, pastatyti du nauji pėsčiųjų tiltai per upę. Įdomu tai, kad jie atsirado tose vietose, kur žmonės anksčiau per upę pereidavę pačių permestu rąstu.
Kupiškėnai pusiau juokais, pusiau rimtai tvirtina, kad per Kupos upę dabar esančių 8 tiltų maža – reikia devintojo.
Kupos upės vagoje įrengtos atraminės sienelės, laiptai, rekonstruotas užterštas tvenkinys prie „Atodūsių“ tilto, ant kurio pasimatymus dabar skiria įsimylėjėliai.
Baigus šiuos darbus pradėti nauji, rekreacinės zonos kūrimo. Nutiesta apie 1000 metrų pėsčiųjų takų su specialaus mišinio danga ir lauko akmenų atraminėmis sienelėmis, įrengtas apšvietimas prie naujai pastatytų dviejų tiltų ir laiptų, prie pėsčiųjų tako. Erozijos paveikti krantai sutvirtinti lauko akmenimis.
Parko teritorija apsodinta medžiais, dekoratyviniais spygliuočiais, daugiametėmis gėlėmis. Prie Kultūros centro įrengti suoliukai ir fontanas. Dabar čia puiki vieta įvairiems pasirodymams rengti, juos patogu stebėti iš abiejų upės krantų – net ir sėdint ant vejos.
Prie įvažiavimo į parką, ties ligonine, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Tad ratuotiems miesto svečiams, norintiems pasivaikščioti po parką, nereikia sukti galvos, kur palikti automobilį.
Per penkerius metus Kupos upės slėnis sujungė labiausiai žmonių lankomas Kupiškio vietas, miesto miegamuosius rajonus ir valstybines įstaigas.
Slėnyje – funkcionalios skulptūros
Kupos slėnio parkui nepaprasto žavesio teikia medžio ir akmens skulptūros. Jų – gausybė. Įdomu, kad beveik visos jos – funkcionalios. Ant vienų gali atsisėsti, ant kitų – atsigulti, dar ant kitų – pasisupti, pajodinėti.
Skulptūras Kupiškiui dovanojo Lietuvos ir užsienio tautodailininkai, kuriuos pirmą kartą į šį miestą sukvietė Kupiškio etnografijos muziejus, organizavęs pirmąjį Panevėžio apskrities medžio drožėjų plenerą „Žmogus ir vanduo“.
Taip prasidėjo nauja Kupos slėnio gražinimo tradicija. Pleneruose per kelerius metus sukurtos medžio ir akmens skulptūros papuošė įvairias parko vietas.
Dabar parke netrūksta žmonių nei vasarą, nei žiemą. Ypač čia gražu saulėtą rudens dieną. Krintantys auksinės spalvos lapai ant tokį pat atspalvį įgavusios žolės ir medžio skulptūrų sukuria stulbinamą gamtos ir žmogaus harmoniją.
Matydamas vienoje upės pusėje ant medinio krokodilo sėdinčias močiutes, o kitoje – besibučiuojančių jaunuolių porelę, neabejoji, kad tai, ką Kupos upės slėnyje sukūrė kupiškėnai, – daugiau nei parko sutvarkymas ir pritaikymas poilsiui. Jie sukūrė ir parko aurą.
2007 metais slėnio sutvarkymo projektas pripažintas geriausiu kraštovaizdžio formavimo pavyzdžiu. Jis nurungė 19 kitų kraštovaizdžio projektų, kuriuos Aplinkos ministerijai buvo pristačiusios 12 šalies savivaldybių.
Kupiškėnai Kupos slėnio sutvarkymo projektą buvo pakviesti pristatyti Paryžiuje kokybės konferencijoje.
| Duoklė mylimam kraštui |
|
Inga SMALSKIENĖ, Sekunde.lt
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
