Šis kolektyvas repetuoja ne kultūros įstaigoje, o vadovo kieme stovinčiame statybininkų vagonėlyje. Nė vienas iš ansamblio narių už savo veiklą negauna algos, tačiau kartą ar net keliskart per savaitę sąžiningai važinėja į repeticijas, mokosi partijų, rengiasi pasirodymams. Geriausias atlygis už tokias pastangas – muzikuojant patiriamas malonumas. Taip tikina kaimiškos muzikos ansamblio „Diedokai“ vyrai, kuriuos keletą pastarųjų metų koncertuoti mielai kviečiasi tiek televizija, tiek įvairių švenčių, didžiulių muzikos festivalių organizatoriai.
Groti – saldu
„Diedokai“ neseniai linksmino publiką Šiauliuose vykusiame Didžiajame liaudiškos muzikos parade. Į šį renginį jo organizatoriai teigia kviečiantys geriausias šalies kapelas, pripažintus kolektyvus.
Tokioje kompanijoje Panevėžio rajono Smiltynės kaime repetuojantis kolektyvas atsidurė toli gražu ne pirmąsyk. Jie jau grojo ne viename Lietuvoje, Latvijoje vykusiame festivalyje, linksmino įvairių šalies miestų ir kaimų švenčių žiūrovus. Ir visur sulaukė padėkų, pagyrų už originalumą, linksmumą, mokėjimą pralinksminti publiką.
Toks pripažinimas ir komplimentai, sako kolektyvo nariai, išties malonus. Kita vertus, jie neslepia: gal net svarbiau nei publikos pagyros yra tai, kad muzikavimas patiems daug malonumo teikia.
„Tai juk puikiausia relaksacija, galimybė dūšią nuraminti. Jei tik ilgiau negroji, taip pasiilgsti, kad instrumentą į rankas paėmus ar dainą užtraukus net saldu pasidaro, – vienas per kitą aiškina vyrai. – O jei dar ir kitiems tas mūsų grojimas patinka, tai kas gi geriau gali būti.“
Muzika – ne iš natų
„Diedokų“ vyrai svarsto: galbūt grojimas šiame kaimiškos muzikos ansamblyje jiems toks mielas ir svarbus, kad be tokios veiklos savo gyvenimus jau vargiai galėtų įsivaizduoti. Visi jie – gana solidžios muzikavimo, koncertų patirties turintys vyrai.
Ir net visų biografijos šiuo požiūriu gana panašios – dažnas instrumentus į rankas paėmė, dainuoti pradėjo dar vaikystėje, mokykloje. Vėliau arba savo darboviečių, arba kultūros įstaigos kolektyvuose muzikavo.
Būgnais, mandolina grojantis kolektyvo vadovas Gytautas Gutauskas ir bosine gitara skambinantis Jonas Frankas ne vienerius metus buvo anuomet garsaus Panevėžio elektros tinklų estradinio ansamblio nariai.
Perkusijos meistras Jaronimas Sakalauskas ne vienoje kapeloje grojo, dainavo, išbandė vestuvių muzikanto duoną.
Trimitininkas Vytautas Rutkauskas yra grojęs ir maršus maestro L.Trasykio vadovautame orkestre, ir gedulingas melodijas laidojimo rūmuose.
Akordeoną, saksofoną ansamblyje į rankas imantis Rolandas Vaškevičius – taip pat ne viename kolektyve muzikavęs, dainuoja Panevėžio muzikinio teatro chore.
Beje, Rolandas – vienintelis „Diedokų“ muzikantas, turintis muzikinį išsilavinimą. Visi kiti tvirtina net natų nepažįstantys, grojantys iš klausos.
Net ir vadovas G.Gutauskas, visų kolektyvo atliekamų dainų tekstus ir melodijas sukūręs, sako pastarąsias ne natomis, o savo susigalvotais ženklais užrašantis.
Pavadinimas – tarmiškas
Smiltynės kaime repetuojančių „Diedokų“ pradžia – gretimuose Berčiūnuose. Prieš keletą metų keliems tenykštėje liaudiškos muzikos kapeloje grojusiems vyrams kilo noras kiek kitokios muzikos imtis.
O dar ir Gytauto kraštietis, garsiosios „Sadūnų“ kapelos muzikantas Gintaras Andrijauskas sutiktas paragino – jei tik kur muzikuojantis, teatvažiuoja į kasmetį „Sėlos muzikantų“ festivalį.
„Negi turėjau sakyti, kad nieko savito nedarau, – pasišaipo G.Gutauskas. – O jau kai nutariau, kad važiuoti būtinai reikia, susirinkome su bendraminčiais ir greit parengėme programą. Kadangi festivalio dalyvis esi, tai ir pavadinimo kolektyvui reikia. Ir jis greit atsirado – pagalvojome, kad mūsų amžius jau visai solidus, anūkų turime, vadinkimės „Diedukais“. Tiesa, paskui kažkas pasišaipė – ką jūs, tarmiškai nemokat… Tai tą vieną raidę ir pakeitėme.“
Per keletą metų ansamblyje keli žmonės pasikeitė, tačiau branduolys išliko.
Ir į jiems pradžią davusį „Sėlos muzikantų“ festivalį kolektyvas kasmet būtinai nuvažiuoja, ir specialiai šiam renginiui po porą naujų kūrinių parengia.
Skirtingi ir nepriklausomi
„Diedokų“ dainų autorius Gytautas sako kurdamas siekiantis, kad melodijos patiktų patiems muzikantams – antraip šiems groti nesinorės.
„O galvodamas apie klausytojus noriu, kad mūsų muzika kuo platesniam ratui patiktų ir kad žmonės, jos klausydami, nesėdėtų, kad linguoti, šokti norėtų“, – aiškina ansamblio vadovas. Ir tvirtina, kad ne mažiau dėmesio nei melodijoms skiria tekstams – norisi, kad jie būtų šmaikštūs, netradiciniai.
Beje, dainose žodžius ne tik išdainuojantys, bet ir repuojantys „Diedokai“ bent jau tuo, juokauja, iš panašaus stiliaus muziką grojančių kolektyvų tikrai išsiskiriantys.
Panevėžio krašte jie išskirtiniai ir tuo, kad dainuoja ne vietos, o zarasiškių tarme – būtent ja iš Dusetų kilęs Gytautas eiliuoja.
„Man ir Rokiškio rajone gimusiam Rolandui įprasta, o kiti, nors ir iš kito krašto, panevėžiečiai, bet išmoksta“, – sako vadovas.
Dar vienas faktas, skiriantis „Diedokus“ nuo kitų krašto kolektyvų, – jų nepriklausymas jokiai kultūros įstaigai.
Įprasta, kad kultūros, meno pasiekimais garsėjančiame Panevėžio rajone kapelos, ansambliai repetuoja kultūros įstaigose, šios juos instrumentais, koncertiniais drabužiais aprūpina, vadovams moka atlyginimus.
Manantieji, kad nepriklausomiems būti geriau, „Diedokai“ repetuoja G.Gutausko kieme stovinčiame statybininkų vagonėlyje. Jame įrengta studija repeticijoms ir net nedidelė muzikos instrumentų ekspozicija, kurioje – ir ne vienas vadovo pagamintas instrumentas.
Vyrai sako besiviliantys, kad puiki vagonėlio garso izoliacija neleidžia repetuojant kaimynams įkyrėti, o jei ir taip, tai už kantrybę atsilyginti pasistengiantys čia pat esančiame sode per kasmetes Gatvės muzikos dienas surengdami koncertus.
Jurga Švagždienė, Sekunde.lt
