Trykštanti dvasinio peno versmė

Panevėžys garsėja savo įvairiapusišku teatro pasauliu, kuriame svarbią vietą užima Muzikinis teatras. Ši kultūros įstaiga sutraukia ne tik visos apskrities operetės ir muzikinių spektaklių mėgėjus, bet ir Lietuvos bei užsienio žymiausius atlikėjus. Panevėžiečiams nebereikia vykti į sostinę ar Kauną, nes ir čia turime puikų profesionalios muzikinės kultūros židinį.

Nuo Adomo ir Ievos

Panevėžio muzikinis teatras buvo įkurtas 1993 m. gruodžio 17 d., tačiau tikroji šio teatro istorija prasidėjo beveik prieš šimtmetį. Panevėžiečių choras, vadovaujamas Vlado Paulausko, 1915 m. sausio 11 d. pastatė M.Petrausko operetę „Adomas ir Ieva“, o kovo 29 d. – to paties kompozitoriaus operetę „Consilium facultatis“.

Pagrindus atsirasti Muzikiniam teatrui padėjo žinomas panevėžietis Mykolas Karka, dar vadinamas operetės tėvu Panevėžyje.
Nuo 1918 m. M.Karka dėstė muziką Panevėžio berniukų gimnazijoje, mokytojų seminarijoje. Visur steigė muzikos būrelius, organizavo chorus ir orkestrėlius, rengė jų pasirodymus. Kartu su „Dainos“ draugija, kuriai vadovavo, statė muzikinius veikalus, vadovavo mėgėjų chorams.

Anot Vidmano Kapučinsko, Panevėžio muzikinio teatro orkestro meno vadovo ir vyriausiojo dirigento, M.Karka buvo subūręs tikrą judėjimą, jis vienijo visą Panevėžio inteligentiją.

„Jis būdavo visur. Ten, kur būdavo, sugebėdavo suburti aplink save žmones kūrybai. Nerimstanti siela ir visų galų meistras, kažkada buvęs vienas iš stipriausių Panevėžio kultūrinio gyvenimo variklių. Jo užmojai buvo didingi“, –  taip apie savo senelį kalbėjo anūkas Andrius Karka, irgi besidarbuojantis muzikos srityje.

1960 m. M.Karka įkūrė chorą, kuris davė pradžią Panevėžio operetės teatrui, o vėliau ir šiandieniniam Muzikiniam teatrui. Tuometės trupės branduolį sudarė Panevėžio mokytojų profsąjungos mišrusis choras  ir Panevėžio muzikos mokyklos pedagogai bei moksleiviai.
Pirmasis spektaklis R.Planketo „Kornevilio varpai“ buvo pastatytas tais pačiais metais M.Karkos iniciatyva. Rengiant spektaklį labai daug prisidėjo kompozitorius Antanas Belazaras.

Trečiajame dešimtmetyje viena po kitos gimė Ž.Žilbero „Dorovingoji Zuzana“, S.Džonsono „Geiša“, „Čigonė Aza“, M.Karkos „Šviesutė“.
„Nedaugelis miestų yra puoselėję ambicijas savo jėgomis pastatyti operą. Be Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos, tokių entuziastų ir optimistų turėjo tik Panevėžys“, – pasakojo V.Kapučinskas.

Operetės liaudies teatras

1964 m. meno vadovu ir režisieriumi tapo Dramos teatro aktorius Valdas Jatautis. Jis dirbo kūrybingai, profesionaliai, sugebėjo pritraukti daug gabių panevėžiečių. Per trisdešimt metų V.Jatautis pastatė 16 premjerų: B.Gorbulskio „Naujametinį karnavalą“, K.Miliokerio „Gasparonę“, A.Riabovo „Vestuvės Malinovkoje“.

1965 m. teatrui buvo suteiktas Operetės liaudies teatro vardas.  Trupę sudarė choras, solistai, orkestras ir baleto trupė. Pirmąjį dešimtmetį operetės orkestre grojo apie 14 Muzikos mokyklos auklėtinių. Vėliau orkestras išaugo iki 30 muzikantų, kurių dauguma buvo profesionalai.

1975 m. dirigentą M.Karką pakeitė jaunas ir perspektyvus J.Švedo pedagoginės muzikos mokyklos dėstytojas Donatas Baltrūnas. Dirigento lazdelę Vidmantui Kapučinskui jis perdavė po dešimtmečio.

Iki 1993 m. Panevėžio operetės liaudies teatras parengė 16 spektaklių ir 4 koncertų premjeras; parodė apie 400 spektaklių daugelyje Lietuvos miestų. Teatro choras, solistai ir orkestras surengė keliasdešimt koncertų Lietuvoje ir užsienyje: Lenkijoje, Kuboje, Rumunijoje, Vokietijoje.

Muzikinio teatro gyvavimo 15-ųjų metinių proga teatro fojė buvo atidengtas M.Karkos portretinis biustas, sukurtas skulptoriaus Algimanto Vytėno.

Išaugo mėgėjų drabužius

1993 m. vietoj buvusio kino teatro „Versmė“ atsirado Muzikinis teatras. Per metus kino teatrą reikėjo paversti muzikiniu teatru. Dar ir dabar tikriausiai daugelis būsimojo teatro darbuotojų atsimena skaudamą nugarą, mat patiems reikėjo išsikasti orkestrui skirtą duobę.
Pasak  V.Kapučinsko, tai buvo sunkūs metai, kai tiek kino teatrai, tiek kitos kultūros įstaigos tiesiog merdėjo, nes niekas į juos nebevaikščiojo.

„Po Nepriklausomybės išaugom iš mėgėjų drabužėlių. Nors buvo sunkus metas, bet per didelius vargus valdžią  įtikinome, kad vietoj merdinčio kino teatro reikia įkurti Muzikinį teatrą, tik jau profesionalų.
Taigi turime vienintelį Lietuvoje muzikinį teatrą, išlaikomą iš Savivaldybės lėšų“, – įsikūrimo pradžią prisiminė  meno vadovas.
Pasak V.Kapučinsko, kolektyvas buvo ne šiaip paprastų muzikantų orkestras, tai buvo reiškinys, nes daugelis muzikantų augo kartu su operete.

Pirmoji premjera – D.Valionio muzikinė pasaka „Girių karaliai“ įvyko 1994 m. gruodžio 17 d. Spektaklį režisavo ir libretą parašė V.Kupšys, dirigavo V.Kapučinskas, kostiumus ir scenografiją sukūrė dailininkas J.Pilkauskas.

2001 m. teatras buvo pertvarkytas į viešąją įstaigą, visas kūrybinis operetės kolektyvas buvo atleistas. Iki 2004 m. šios įstaigos pagrindinis tikslas buvo koncertinė veikla.

2004 m. operetė atgaivinta. Pirmiausia parodyta muzikinė pasaka „Grybų opera“ pagal J. Marcinkevičiaus poemą „Grybų karas“ (kompozitorius P.Kričena, režisierius V.Jevsejevas, dirigentas V.Kapučinskas, scenografas V.Kosmauskas). Operetės premjera – P.Abrahamo „Balius Savojoje“ – įvyko 2005 m. balandžio 30 d.

Profesionalių atlikėjų pasirodymai

Atkurtos operetės trupė pasikeitė, sutvirtėjo. Dabar tai yra profesionalus teatras, kurio pagrindą sudaro simfoninis orkestras, vadovaujamas V.Kapučinsko, bei teatro choras, vadovaujamas A.Viesulo.

Čia koncertuoja visiems gerai žinomi atlikėjai ir dainininkai: Edmundas Seilius, Deividas Norvilas, Algirdas Bagdonavičius, Liudas Mikalauskas, Ramūnas Urbietis, Kristina Zmailaitė, Vida Taurinskaitė-Rukšienė, Elena Kalvaitytė-Vitkauskienė, Ona Kolobovaitė, Rasa Biliuvienė, Laima Česlauskaitė, Rytis Janilionis, Vytautas Salinis, Egidijus Bavikinas, Aurimas Raulinavičius ir daugelis kitų talentingų Lietuvos jaunųjų atlikėjų.

Pagrindinis Muzikinio teatro tikslas, anot V.Kapučinsko, yra profesionaliosios muzikos sklaida.

„Dabar nebereikia panevėžiečiams vykti į Vilnių ar Kauną, kad galėtų pamatyti operetę. Ir Panevėžyje rodomos premjeros, atvyksta žymūs Lietuvos solistai. Pagrindinis mūsų siekis – kad Panevėžys būtų ne bedarbių, o kultūros sostinė“, – kalbėjo V.Kapučinskas.
Meno vadovas pasidžiaugė, kad Muzikiniame teatre lankosi ne tik panevėžiečiai, bet ir atvyksta autobusais operetės mėgėjai iš visos apskrities.

„Būtų labai smagu išvežti savo spektaklius ir į kitus miestus ir miestelius, kad ir į tuos pačius Šiaulius, tik, deja, šiuo metu neleidžia finansinės galimybės. Brangiai kainuoja transportas, tad ir bilieto kaina didelė,  Lietuvos žmonės tada nebeįperka. Pigiau yra patiems žmonėms atvažiuoti į Panevėžį“, – pasakojo vadovas.

Kičinės kultūros spąstai

V.Kapučinskas nerimauja, jog kai kurie panevėžiečiai neįvertina to, ką turi. Dažnas miestietis, paklaustas, kur galima nueiti Panevėžyje, atšauna, kad mūsų mieste niekas nevyksta.

„Man gaila darosi tokių žmonių. Jeigu jam nereikia kultūros, tai niekas per jėgą jos ir nebruks. Aišku, mūsų valstybė dar jauna, jos vertybių skalė labai sujaukta, tad žmogui, kuriam nuolat per televiziją brukama ta sintetinė peroksidinė kultūra, sunku atsirinkti“, – apgailestavo meno vadovas. Kitas dalykas – visuomenėje akcentuojama žmogaus išorė, apatinė ar viršutinė kūno dalis, kai, anot V.Kapučinsko, reikėtų kalbėti apie žmogaus visumą, jo vidų.

Tačiau  vadovas  optimistiškai žvelgia į Panevėžio žmones ir džiaugiasi, kad Muzikinis teatras turi savo auditoriją, kuri supranta, kas yra gera kultūra.

„Nieko čia nepadarysi, ta surogatinė visiems brukama kultūra yra stipresnė. Reikia tiesiog daryti savo ir tikėtis, kad vis daugiau žmonių atras tikrąją kultūrą“, – svarstė V.Kapučinskas.

Jis džiaugiasi, kad ir Panevėžio valdžia supranta, jog kultūra yra galingas ginklas.

„Kad ir paburbėdami, bet valdžios vyrai išlaiko visus savo kolektyvus. Esame miesto kultūros įstaiga, tad iš Kultūros ministerijos negauname išlaikymo. Kiek kultūrai neatiduosi, paskui policijai pridėsi, ir tai bus maža. Tą, manau, visi puikiai supranta“, – kalbėjo V.Kapučinskas.

Vadovas džiaugėsi, kad nors ir gyvename sunkiais laikais, tačiau žmonės ateina į teatrus.

„Mes esame išlaikomi iš ir taip skurdaus miesto biudžeto, tad stengiamės būti naudingi miestiečiams, ne tik imti, bet ir duoti. Stiprioji mūsų kolektyvo pusė – entuziazmas ir žinojimas, kad tai, ką mes darome, Panevėžio žiūrovui reikalinga. O jeigu žmonės vis dar ateina, vadinasi, esame reikalingi.  Kiti miestai mums turėtų pavydėti“, – optimistiškai žvelgia dirigentas.

Turi savo spalvą

Panevėžyje kaip niekur kitur daug kultūros įstaigų, ypač teatrų. Pasak V.Kapučinsko, kiekvienas teatras turi savo funkciją, kurios nesidubliuoja, ir savą žiūrovų ratą.

„Panevėžio kultūros įstaigų fone, manau, turime savo spalvą. Mūsų operetės žanras yra išskirtinis. Ji vienija šokio, muzikos, aktorystės menus. Dažniausiai jos siužetas – dviem reikia trečios, dėl kurios pešamasi“, – kalbėjo dirigentas.

Operetės aktorius turi būti įvairiapusiškas – turi mokėti ir šokti, ir dainuoti, ir vaidinti, ir gražiai atrodyti. Paradoksas, bet operetės žanro aktorių niekur nerengia.

„Aktorius turi būti ne tik gabus, bet ir išvaizdus, operoje gali būti ir stambesnė moteriškė, o operetėje juk du vyriškiai nesipeš dėl storulės“, – juokavo pašnekovas, pridūręs, kad Lietuvoje turime pakankamai puikių aktorių.
Operetė yra žaisminga, nuotaikinga. Kaip ir pasaka, turi laimingą pabaigą. Pasak V.Kapučinsko, gyvenime žmonių santykiai daug sudėtingesni, tad nors teatre jie gali atsipalaiduoti.

Muzikinio teatro repertuare yra ir rimtesnių kūrinių – spalį pasirodysianti premjera – Dž.Verdžio „Traviata“, I.Kalmano „Grafaitė Marica“.

Muzikinio teatro simfoninis orkestras ir solistai bei teatro styginių kvartetas rengia įvairius koncertus miesto bendruomenei. Jau tradiciniai yra šventiniai koncertai: „Širdies laiškai“, orkestro ir solistų programa miesto gimtadienių, valstybės šventėse.

Kasmet parengiama šventinė programa „Palydint senuosius ir Naujųjų belaukiant“ su J.Haidno „Atsisveikinimo simfonija“. Rengiamos edukacinės programos jaunimui. Nors Muzikinio teatro planus riboja finansinės galimybės, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas

V.Kapučinskas nusiteikęs optimistiškai. Ketinama pastatyti austrišką operetę, išvežti savo spektaklius į mažesnius miestelius.
O tolima ir tikriausiai nepasiekiama svajonė – tapti bent iš dalies valstybės finansuojamu teatru.

Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt

Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.