Bohemiškoje aplinkoje augusio ir menininko gyslelę paveldėjusio visiems gerai žinomo Bitlo sūnaus Luko Petrausko gyvenimas primena kino filmą. Niekada negalvojęs sekti tėvo pėdomis ir ypatingai nesidomėjęs menu, vieną rytą jaunuolis suprato: jo pašaukimas – aktoriaus duona.
Atrinko tėvo darbus
Panevėžietį, prieš metus mirusio Stasio Petrausko sūnų, šiomis dienomis galima pamatyti mūsų mieste. Atidengęs šiam menininkui atminti skirtą prieštaringai vertinamą skulptūrą, Lukas plušėjo prie tėvo kūrinių parodos.
S.Petrauskas – Panevėžio bohemos simbolis, daugeliui žinomas kaip Bitlas. Nors jo sukurtus darbus kolekcininkai išgraibstydavo kaipmat, menininkas Lietuvos dailininkų gildijos nebuvo pakankamai vertinamas.
Daugelį ne tik stebino, traukė, bet ir gąsdino jo asmenybė: Bitlas dažnai mėgo šokiruoti ekscentrišku elgesiu. S.Petrausko kūrinių galima rasti privačiose kolekcijose įvairiose šalyse – Australijoje, JAV, Rusijoje, Prancūzijoje ir kt.
„Norėjosi šioje parodoje daugiausia parodyti originalių tėvo darbų, nes kai kas mano, kad jis užsiimdavo tik kopijomis ir kiču. Pastarieji buvo jo pragyvenimo šaltinis, duona kasdienė, juk tėvas nepriklausė jokioms sąjungoms, negaudavo stipendijų, o pats pragyveno ir šeimą išlaikė iš meno.
Parodoje eksponuojama ankstyvoji kūryba, grafika, kurią mažai yra kas matę, tapybos darbai, portretai, medžio skulptūros.
Surinkti visi žinomi autoportretai – jų bus net dešimt. Norėjome parodyti jo kūrybos visapusiškumą“, – sakė parodos iniciatorius, dailininko sūnus L.Petrauskas.
Parodoje eksponuojamuose grafikos kūriniuose daug erotinių motyvų, todėl, pasak Luko, ekspozicija galėtų būti pažymėta N-14 ženklu. Beveik visi S.Petrausko darbai parodai buvo surinkti iš privačių kolekcijų.
Kaip pasakojo dailininko sūnus, kai tėvas ką nors sukurdavo, tuoj pat atsirasdavo pirkėjų, todėl šeima neturi daug jo kūrinių. Parodoje galima išvysti devyniasdešimt grafikos, daugiau nei keturiasdešimt tapybos darbų, šešias skulptūras.
Apsisprendė netikėtai
Auklėjamas laisva dvasia, įtrauktas į bohemišką sūkurį, Lukas niekuomet per daug nekreipė dėmesio į taisykles, nemėgo būti suvaržytas.
Pats būdamas savamokslis, S.Petrauskas sūnui dažnai pabrėždavo, kad užaugęs niekam nesilankstytų, nepataikautų kitų skoniui. Kai Lukas pareiškė studijuosiantis aktorystę, šokiruota buvo visa šeima.
„Bohemiška atmosfera buvo įaugusi į kraują ir tas ėjimas miegoti 3 valandą, o kėlimasis 11 valandą padarė savo. Tačiau iš esmės pasirinkimas atėjo netyčia. Niekada nelankiau jokių būrelių. Vieną rytą tiesiog ėmė viskas ir atsivertė“, – savo kelio pradžią prisiminė Lukas. Išmokęs atmintinai eilėraštį ir pasakėčią, jaunuolis drąsiai žengė Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vertintojų komisijos link. Pareiškęs, kad kilęs iš Panevėžio ir nesistengs keisti savo tarmės, vaikinas ėmė berti pasirinktas eiles.
„Iš karto komisijai pasakiau: kalbėsiu taip, kaip kalbu, ir neapsimesiu tuo, kuo nesu. Man buvo nesmagu, kai atvažiavę į did-
miestį jaunuoliai staiga pamiršta savo tarmę.
Tai man atrodė netikra“, – pasakojo L.Petrauskas. Kalbos kultūros dėstytoja, išgirdusi jį šnekant, pasak Luko, negalėjo patikėti savo ausimis.
„Dėstytoja Valerija Vaitkevičiūtė buvo šokiruota. Ji su manimi dirbo labai rimtai ir sunkiai. Dažnai sakydavo: Petrauskai, gausi „dutkę“. Visus metus beveik vien jos ir būdavo. Tačiau paskui manęs visi klausinėdavo, ar esu suvalkietis, ar aukštaitis“, – prisimena sunkų triūsą pašnekovas.
Mokė neprarasti savasties
Lukas neslepia, kad jo tėvas buvo priešiškai nusiteikęs prieš akademiją, nes ji, S.Petrausko manymu, pakeičia žmogaus savastį.
Pasak pašnekovo, jis baiminosi, kad sūnus akademijoje praras savo drąsą, nepriklausomybę, nes pats niekam niekada nesilenkė, nieko nebijojo, išsaugojo savo vidinę laisvę.
Tėvas sakydavo, kad nereikia man tos akademijos, nes pats buvo savamokslis. Jo įsitikinimu, akademija mane sutraiškys, norėdamas ką nors pasiekti, turėsiu keliaklupsčiauti. Tėvas iš dalies buvo teisus. Akademija tam ir yra, kad paklustum kitų skoniams, dėsniams, – kalba pašnekovas. – Kita vertus, jei būsi bemokslis, neaišku, kiek tau reikės dirbti, įdėti pastangų, ir nežinia, ar galutinis rezultatas bus toks, kokio nori.“
Pradėjusiam studijuoti Lukui sunkiausia buvo persiorientuoti, ypač keltis 8 valandą. Tačiau mokykloje mokslams skyręs labai nedaug dėmesio, vaikinas akademijoje dėstomais dalykais buvo labai susidomėjęs.
„Su įdomiais dėstytojais norėdavosi dirbti. Jie kažkaip sugebėjo sudominti“, – pasakojo L.Petrauskas. Pašnekovas džiaugiasi, kad atėjo nušvitimas ir pasirinko būtent tą specialybę.
Vertina tragediją
L.Petrauskas visuomet stengiasi atsirinkti tai, kas yra tikra. Nors jam dažniausiai tenka vaidinti blogiukus ar komiškus personažus, pašnekovas sako didžiausią pasitenkinimą jaučiantis tada, kai gali atsiskleisti per dramatiškus vaidmenis.
„Man reikia ant ko nors pykti ar ką nors karštai mylėti. Nepatinka būti paviršutiniškam blogiukui. Nors tokius lengviau vaidinti nei dramatišką asmenį“, – prisipažįsta pašnekovas. Blogiui įkūnyti, pasak jauno aktoriaus, užtenka išvaizdos. Gerai atlikti dramatišką vaidmenį to neužtenka: reikia parodyti save, sugebėti atsiskleisti per savo vidinį pasaulį.
Aktorius mielai žiūri tragedijas, tačiau neaplenkia ir komedijų.
„Jei žanras gerai išplėtotas, sielą turtina ir komedijos. Nors daug kas sako, kad tragedija apkrauna, verčia mąstyti. O ką tada veikti, jei nenori galvoti? Dabartinis teatras labai daug turi tos negeros komedijos. Nors žmonės džiaugiasi, kad po darbų gali atsipalaiduoti, apie nieką nemąstyti, tačiau man tas nelabai tinka, – savo nuomone dalijasi aktorius. – Pabandyk pritraukti žiūrovą į tragediją, kur reikia pabūti tyloje, susikaupti. Dažnas sako: gal geriau tu manęs į tokį spektaklį nebekviesk.“
Pašnekovas tokį abejingumą sieja su tuo, kad pastaruoju metu labai daug gaunama informacijos, o tarp jos galima ir pasiklysti.
„Tai kam žmogui dar rinktis kažką sudėtingo, kas jį verstų ramiai pasėdėti, susitelkti ir pagalvoti, atkreipti dėmesį į kokią nors problemą. Anksčiau daugelis norėjo pamatyti laisvės išraišką. Dabar to nebėra. Kam sukti galvą, jei galima pabūti su spragėsiais ir kokakola“, – apie vidinį pasirinkimą kalba pašnekovas.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
