Švenčių proga “Sekundė” dovanoja visą straipsnį.
Savo rankomis nuo pamato iki kamino pasistatęs namus, ilgokai profesionaliu vairuotoju dirbęs vyras prieš keletą metų savo gyvenimą pasuko visiškai netikėta kryptimi. Tapęs tautodailininku, paprastų žiūrovų ir profesionalų susidomėjimo sulaukiančiu kalviu Saulius Kronis neslepia džiaugsmo – ne kiekvienam pavyksta rasti savo vietą gyvenime.
Sulaukia susidomėjimo
Keletą pastarųjų metų įvairiose Lietuvos vietose vykstančiose šventėse minima velžiečio tautodailininko Sauliaus Kronio pavardė. Žurnalistus, fotografus, renginių dalyvius masinte masina šio kalvio demonstruojama senovinė kalvystės įranga, įrankiai, galimybė iš arti pamatyti sudėtingus metalo dirbinių gimimo procesus.
Panevėžio miestas, net keli rajono miesteliai, Vilnius, Klaipėda, Zypliai, Kupiškis – vietovės, kuriose vien per kelis pastaruosius mėnesius lankėsi ir smalsuolius stebino S.Kronis. Šį savaitgalį originalią jo mobiliąją kalvę išvys ir Panevėžio miesto šventės svečiai.
Ir tikriausiai, kaip ir visi iki šiol, pamatę kalvį demonstruojant įspūdingą senovinį amatą, neskubės nueiti. Kaip ir kaskart, Sauliui teks paaiškinti, kam kokia proceso funkcija reikalinga, papasakoti, kad šašlykams iškepti užtenka gal 200 laipsnių kaitros, o metalui įkaitinti – pusantro tūkstančio.
Didžiuojasi autentiška įranga
Daugeliui nematyta, stebinanti kalvio įranga – 1925-aisiais pagamintos ventiliatorinės dumplės. Jos, pasak Sauliaus, dar visai neseniai stovėjo vienoje apleistoje Anykščių rajono kalvėje. Įrenginį išvydęs kalvis užsidegė ir pats išbandyti, ir kitiems parodyti, kaip seniau metalas buvo apdirbamas nenaudojant elektros. Iš šeimininkų dumples įsigijo už… du maišus bulvių. Ir tos pačios, juokiasi, ne paties, o uošvės buvo užaugintos.
Buvusį stacionarų įrenginį meistras pritaikė vežioti, kiek patobulino ir dabar juo stebina kiekvieną pamačiusįjį. Ir ne tik nieko apie kalvystę neišmanančius žmones šios dumplės sudomina – pasirodo, net ir patyrę kalviai tokių, ventiliatorinių, ranka sukant ratą žaizdrą įkaitinančių, nėra matę. Pats Saulius taip pat sako panašių į saviškes niekur, net kalvystės muziejuje, neaptikęs.
Įspūdingos įrangos kalvio namuose esama ir daugiau. Štai visai neseniai jis parsigabeno senovines kojomis minamas metalo tekinimo stakles. Turi ir daug dešimtmečių nugyvenusį pneumatinį kūjį, autentiškų įrankių.
Ne mažiau įdomi jo darbo įrangos dalis – paties pasigaminti plaktukai, replės, kiti instrumentai. O kur dar virš kalvės iškilęs masyvus taip pat paties pagamintas kaminas su gražuole vėtrunge viršuje.
Kalviui – daug reikalavimų
Kalvės įrangos paieška, instrumentų gamyba, pasak S.Kronio, yra ir viena įdomiausių, ir viena sudėtingiausių jo darbo dalių.
„Gal dėl šio proceso sudėtingumo tiek nedaug kalvių Lietuvoje yra, – svarsto velžietis. – Juk kalvei reikalingos įrangos parduotuvėje nenusipirksi, tad kiekvienas savaip sukasi, daug ką gaminasi pats. Iš to ir tas dirbinių įvairumas – skirtingais instrumentais skirtingi darbai padaromi.“
Kalviu būti nelengva ir dėl pačios darbo specifikos. Kaip teigia Saulius, šis amatas susijęs ir su fiziškai sunkiu, dulkinu, purvinu, sveikatai kenksmingu darbu, ir su būtinybe turėti meninių gebėjimų. Nei be vieno, nei be kito geru kalviu būti nepavyks. Be to, Lietuvoje rankų darbas menkai vertinamas, tad ir uždarbio įspūdingo tikėtis neverta. Tačiau, S.Kronio tvirtinimu, visus nepatogumus atperka džiaugsmas, kad turi širdžiai mielos veiklos, kad gali susitikti su bendraminčiais, dirbti kartu, susilaukti įvertinimo.
Rutina paskatino pokyčius
Saulius kalviu, nuosavos kalvės šeimininku, švenčių, parodų, plenerų dalyviu, tautodailininku tapo vos prieš kelerius metus.
Kaip nutiko, kad subrendęs, šeimą sukūręs, namus pasistatęs, į visai kitos srities darbinę veiklą įsisukęs žmogus staiga pasuko menininko keliu? „Užsimaniau, ir kalviauju, – juokiasi velžietis.
– Iš tiesų net ir pačiam nelengva paaiškinti, kodėl būtent kalvystė. Tiesiog jos norėjosi ir sykį nusprendžiau nieko nebelaukti, imtis to, kas traukia.“ Iš tėvo siuvėjo dar vaikystėje išmokęs siūti, daugelį ūkio darbų dirbti, tuometėje konservatorijoje pasimokęs pūsti trimitą, daugelį metų jis dirbo vairuotoju. Tačiau pripažįsta, kad šis darbas niekada neatrodė svajonių veikla.
O sykį, kai Vokietijoje visą savaitę teko sunkiasvorės mašinos kabinoje praleisti svilinant 44 laipsnių karščiui, ant savęs net pyktelėjo – negi savo gyvenime nieko įdomesnio nuveikti nebesugalvosiąs.
Grįžęs metė vairuotojo darbą, patraukė į metalo apdirbimo įmonę. Ten išmoko techninių kalvystės subtilumų ir po poros metų nusprendė imtis savarankiškos veiklos.
S.Kronis neslepia, kad anuometis laikotarpis buvo labai nelengvas – reikėjo ir kalvę įsirengti, ir meninės kalvystės mokytis, ir dar iš to, ko ėmėsi, pragyventi.
„Jei ne šeimos parama, – sako jis, – tikrai nieko nebūtų pavykę. Ji – svarbiausias mano ramstis ir buvo, ir yra.“
Didžiuliu ramsčiu pradedančiam menininkui tapo ir a. a. Lietuvos kalvių kalvis panevėžietis Vytautas Kryževičius.
Jis buvo Sauliaus mokytoju, atskleidusiu daugybę amato paslapčių, o vėliau – ir itin artimu žmogumi, su kuriuo bendrauta taip artimai, kaip neretai net šeimos nariai nebendrauja.
Pašnekovas sako esantis savo mokytojui neišpasakytai dėkingas ir besidžiaugiantis, kad gali vadintis tokio žmogaus mokiniu.
Kalvėje snausti nėra kada
S.Kronis ne veltui pabrėžė, kad kalvystė – sunkus darbas. Tuo galima įsitikinti pamačius, kaip sparčiai jam tenka suktis norint net menką būsimo darbo detalytę pagaminti.
Iš žaizdro ištraukęs įkaitusio metalo strypą jis lekia prie kūjo, suka po juo padėtą iki raudonumo įkaitusį strypą, taip pat tekinas nešasi jį priekalo link, ten dar kelias nepatyrusiam žiūrovui nesuprantamas operacijas atlieka.
Ir rodo – per kelias minutes rankose atsirado žavus medžio lapelis. Nustebusiesiems pajuokauja – norint ką nors gero nuveikti, kalvėje snausti nėra kada.
Taip intensyviai kalvis dirba beveik neturėdamas poilsio. Tvirtina, kad vos vieną dieną per savaitę – sekmadienį – į kalvę neužsuka.
O šiokiadieniais ten darbuojasi nuo ryto iki vakaro, neskaičiuodamas darbo valandų. Sunku? „Ne, tai labai geras režimas – jis rodo, kad esu reikalingas“, – šypsosi Saulius.
Velžiečio kalvėje gimsta tiek įvairūs dirbiniai su jau minėtų lapelių, kitos augalijos motyvais, tiek kryžiai, saulutės, dekoratyvinės pasagos, žibintai.
Vieni jam mielesnių kūrinių – darbai, sukurti iš metalo, imituojančio apdegusias medžio šakeles. Mat jiems sukurti technologiją sugalvojo pats, niekieno nemokytas.
Darbai – ir užsienio parodose
Daugelio Sauliaus darbų jo namuose nėra. Ant sienų, židinio atbrailos jų – vos keletas, kiti iškeliavę užsakovams ir matomi tik namuose saugomose nuotraukose. Dar – parodose.
Kalvis dalyvauja tradicinėse tautodailininkų parodose, šią vasarą savo kūrinius demonstravo Turkijoje vykusiame tarptautiniame folkloro festivalyje, dabar jo kalti kryžiai eksponuojami vienoje parodoje Lenkijoje.
Džiaugdamasis, kad esąs reikalingas ir įdomus, S.Kronis kiek apgailestauja, kad kalvystė, nors ir miela, beveik nepalieka laiko kitiems užsiėmimams.
Jam labai rūpi tvarkytis savo rankomis pasistatytuose namuose, pabaigti įrengti taip pat paties pasistatytą pirtį, suręsti stoginę, puoselėti aplinką.
Be to, ne vienerius metus grojęs, intensyviai koncertavęs, dabar savo vadovaujamai Velžio kapelai „Velžiakalė“ norėtų daugiau laiko skirti. Ir su Velžio gimnazijos mokiniais, ateinančiais kalvystės pasimokyti, būtų gerai rimčiau padirbėti.
„
Tačiau kol kas viską kalvystei atiduodu. Ir jau nelabai įsivaizduoju, kad dar ką nors kita dirbti galėčiau, – sako tautodailininkas. – Gal kam gali atrodyti, kad vienam dienų dienas kalvėje leisti nykoka, tačiau kai išvažiuoju į šventes, parodas, pamatau būrius susižavėjusių žmonių, randu bendraminčių, pasijuntu labai reikalingas ir laimingas.“
Jurga Švagždienė, Sekunde.lt
