Panevėžio bendruomenių rūmų šokių ansamblio „Grandinėlė“ festivalių maršrutai keičiasi kasmet, tad nenuostabu, kad ansamblio šokėjai koncertinį sezoną baigė net dviejuose Italijos festivaliuose: Kastiljone del Lage (Perugijos regionas) ir Sardinijos saloje.
Naujas išbandymas
Pasak prancūzų rašytojo Anatolijaus Franco, kelionės mus daug ko išmoko. Kartais viena diena nepažįstamoje žemėje duoda daugiau nei dešimt namuose praleistų metų… Ir jis yra teisus.
Į Sardinijos salą, kur vyko 17-asis tarptautinis šokių festivalis, „Grandinėlės“ ir „Lino“ šokėjai, vadovaujami choreografės Zitos Rimkuvienės, vyko pirmą kartą, tad ši išvyka ansamblio šokėjams buvo ne tik naujas išbandymas, bet ir nauja pažintis su sala, jos gyventojais bei festivalyje dalyvaujančiomis šokių grupėmis.
Kelionė autobusu per Lenkiją, Čekiją, Austriją, Italiją, keltu iš Piombino į Olbiją – į salos vakarinėje pakrantėje įkurtą Milis miestelį netoli Oristano, neprailgo, nors truko dvi paras.
Senos tradicijos
Sardinija – autonominis mažiausiai ir rečiausiai apgyvendintas Italijos regionas, išraižytas kalnų grandinėmis, apaugusiomis subtropiniais krūmynais, iš visų pusių skalaujamas Viduržemio jūros. 
Dauguma salos gyventojų ilgaamžiai (vidutinis amžius – 81 metai), jie įsikūrę didesnių miestų pakrantėse, kalba savita sardiniečių kalba ir nuoširdžiai bendrauja su turistais. Klimatas saloje subtropinis, didžiausią metų dalį (apie 300 dienų) vyrauja karšti ir saulėti orai.
Pirmą kartą atvykę į salą „Grandinėlės“ šokėjai ne iš karto galėjo priprasti prie itališko gyvenimo būdo, klimato, šalies virtuvės.
Koncertai vyko po 22 val., kai oro temperatūra nukrenta iki 25 laipsnių šilumos, tad į gyvenamąją vietą šokėjai grįždavo 3 arba 4 val. Pietaudavo 21 val. vietos laiku, o tikri pietūs, vietinių vadinami priešpiečiais, būdavo 14 val.
Kasdien buvo patiekiama makaronų su įvairiausiais priedais, daržovių patiekalų ir vaisių. Pusryčiai buvo labai negausūs ir saldūs.
Festivalis Sardinijoje sukosi tarsi ratu pagal saulę, nes koncertai vyko kasdien vis kitame mieste. Teko susipažinti ir su vietinėmis, ir su užsienio dalyvių grupėmis.
Per 10 festivalio dienų vien saloje reikėjo įveikti daugiau nei 1000 km tuneliais, kalnais, serpentinais, susipažinti su sala, jos augmenija, gėrėtis įspūdingomis kalkakmenio uolomis, keistų formų ir atspalvių stalagmitais, gėrėtis alyvmedžių, alyvuogių, citrinmedžių ir kaktusų plantacijomis.
Festivaliai Sardinijoje turi senas ir tvirtas tradicijas, vietinių gyventojų yra labai laukiami, nes jie – viso miestelio šventė. Per ją amatininkai ir liaudies meistrai pristato savo šalies kulinarinį paveldą, rankdarbius, įvairiausius dirbinius iš medžio, molio, akmens, žalvario, uolienų.
Kiekviename miestelyje vyko festivalio dalyvių paradai, o koncertai, organizuojami vėlai vakare amfiteatruose arba specialiai įrengtose scenose, sutraukia daugybę žiūrovų – poilsiautojų ir sardiniečių.
Pristatė lietuvišką virtuvę
Šiame festivalyje buvo ir naujovių, nes viena diena Milis miestelyje buvo skirta nacionaliniams valgiams pristatyti. Iškilmingas dalyvių paradas, lydimas raitelių ir persirengėlių, daugiausia avikailiais, prikabinėtais varpelių (kaip mūsų Užgavėnių persirengėliai), visus festivalio dalyvius kvietė į didžiulį parką.
Čia festivalyje dalyvaujančios grupės ir vietiniai gyventojai visus vaišino nacionaliniais valgiais. Panevėžiečiai iš pradžių planavo iškepti kugelį ir obuolių pyragą.
Kadangi nebuvo sąlygų jų pagaminti, savo lietuvišką virtuvę pristatė gana išradingai – sardiniečiai ir festivalio svečiai galėjo pasivaišinti žemaitišku kastiniu su karštomis bulvėmis, kepta tešloje žuvimi, namine duona „cibulyne“, lietuvišku rūkytu sūriu, paragauti „Kalnapilio“ alaus, paskanauti lietuviško šakočio su medumi.
Stalas, papuoštas linine staltiese, siuvinėtomis servetėlėmis, lietuviškais suvenyrais ir trispalve vėliava, viliojo norinčiuosius ne tik susipažinti su Lietuva, bet ir paragauti patiekalų.
Po poros valandų jis buvo tuščias. Tad „Grandinėlės“ ir „Lino“ šokėjams teko vaišintis kitų šalių patiekalais – sardiniečių aviena su makaronais, slovakų kopūstiene, portugalų bulvių koše su cinamonu ir kt.
Tą vakarą miestelio parke dar ilgai skambėjo įvairių šalių melodijos ir kvietė drauge pasimokyti tradicinių įvairių tautų šokių…
Pažintis su sala
Per festivalį ansamblių dalyviai laisvalaikio neturėjo daug, tad kiekvieną laisvą minutę buvo stengiamasi ne tik išnaudoti nuostabiems paplūdimiams, bet ir susipažinti su sala, aplankyti smiltainio uolas, smengančias į Viduržemio jūros gelmes, suformuojančias paslaptingus požemių olų labirintus, pasivaikščioti viduramžių miestelių senamiesčiais, grožėtis epochų architektūros palikimu, nuostabiu Oristano miestu, įsikūrusiu slėnyje, aplankyti Šv. Eleonoros aikštę, katedrą, Šv. Kristoforo bokštą ir kt. įžymybes.
Viena iš svarbiausių festivalio dienų buvo koncertas Utoje, salos pietuose netoli Kaljario miesto, kur festivalio grupių pasirodymus filmavo vietos televizija. Ne vienam ansamblio dalyviui suvirpėjo širdis, kai scenoje išsirikiavus Bosnijos, Slovakijos, Portugalijos, Baskijos (Ispanija), Kosta Rikos, Italijos, Sardinijos ir Lietuvos šokėjams, skambėjo ir mūsų šalies himnas.
Paskutinę viešnagės dieną festivalio prezidentas Antonijus Ortu ir Milis miestelio šokių kolektyvas kiekvienam dalyviui įteikė po dovaną su salos ir festivalio simbolika bei kvietimą atvykti į kitų metų festivalį.
Roma pribloškė
Atsisveikinę su Viduržemio jūra ir palydėję saulę kelte iš Olbijos į Livorną „Grandinėlės“ šokėjai kelionę tęsė į amžiną svajonių miestą – Romą. Pažintis su antikiniu miestu pribloškė ne vieną, nes daugelis lankėsi pirmą kartą. Nuotraukos prie Romėnų forumo, kur kadaise virė kultūrinis, politinis ir dvasinis imperijos gyvenimas, Koliziejaus, Panteono – visų dievų šventyklos, Triumfo arkos, žyminčios Konstantino pergalę, Ispanijos, Venecijos ir Trevi aikštės su nuostabiais fontanais ir pasaulio piligrimų miestu Vatikanu su didžiausia ir puošniausia katalikų bažnyčia pasaulyje – Šv. Petro bazilika dar ilgai primins šį festivalį. Jis ansamblio dienoraštyje įrašytą 75-as.
Kelionė baigėsi. Ji padovanojo kiekvienam ansamblio dalyviui nuostabių akimirkų, leidusių pajusti nepaprastą Sardinijos gyventojų nuoširdumą.
Aistė Jocienė
