Zyplių dvare vainikuotas Lietuvos kalvių kalvis. Juo pirmą kartą išrinktas šalyje gerai žinomas kalvystės meistras panevėžietis Vytautas Kryževičius. Kalvis įsitikinęs: karšta malda prie kryžiaus gali priversti pasitraukti net blogį, suteikti daugiau energijos ir dvasinės ramybės.
Įdeda šilumos ir meilės
Panevėžio tautodailininkai gali didžiuotis turintys visos šalies audėjų audėją Angelę Aleliūnienę ir drožėjų drožėją Vytautą Ulevičių. Nuo šiol pačių garbingiausiųjų gretas papildė ir kalvių kalvis Vytautas Kryževičius.
Per visą tautodailininkų istoriją tokiais išrinkti tik trys meistrai. Ilgai garbinga pirmoji vieta priklausė kalviui Vytautui Jaručiui.
Vienas aktyviausių šiuolaikinės tautodailės kūrėjų, savo pavyzdžiu įkvepiantis jaunąją kartą, V.Kryževičius pristatė devynis darbus ir kūrinių nuotraukų. Lengvi ažūriniai kryždirbystės darbai sužavėjo autoritetingą komisiją. Ji iš geriausių tautodailininkų renka pačius geriausiuosius, o panevėžietis nominuotas už kryždirbystės paveldą.
Kaip pats menininkas sako, jo saulutėms, kryžiams, kitiems darbams daug įtakos turi senosios kalvystės tradicijos. Joms būdingos lanksčios linijos. Kalvis vengia masyvumo, sunkių metalo plotų.
Meniškais kalvystės darbais panevėžietis garsėja jau seniai. Jo kūriniai iškeliavę ir į užsienį: Sankt Peterburgo muziejų, Vokietiją, Lenkiją bei kitas šalis. V.Kryževičiaus darbais žmonės gali pasigėrėti parodose, tautodailininkų renginiuose.
Kalvio nukaltų kryžių yra Švč. Trejybės ir Pandėlio bažnyčiose, Marijonų koplyčioje, Kryžių kalne, Naujamiesčio bažnyčioje, daugelyje kitų vietų.
Atviraširdis žmogus sako, kad daro tai, kas labiausiai patinka. Nėra taip, kad nusiteiktų pagaminti būtinai tokį kūrinį, kokį eskizą nusipiešęs, todėl dauguma kūrinių skirtingi.
Prie parodai rengiamų darbų jis ilgai nesugaišta. Tautodailininkas įsitikinęs: jei vilkinsi laiką ir vis galvosi, nuomonė keisis keliolika kartų. Jeigu ir dirba pagal užsakymą, vis tiek ką nors prideda savo. Ir paaiškina, kodėl taip daro: kad darbas būtų gražesnis, matytųsi, kad į jį įdėta daug meilės ir šilumos. Dar nė vienas užsakovas nėra pareiškęs, kad meistro kūrinys netinka.
Skleidžia geras emocijas
Tikintis meistras neslepia, kad jam malonu kalti kryžius. Kalvis juos dažniausiai pristato parodoms. Pasak V.Kryževičiaus, kryžius, kaip ir nuoširdi malda, yra gerų emocijų skleidėjas. Jis žino, kad malda gali labai daug – priverčia pasitraukti ligą, darbui suteikia vertę, nuvaro blogį.
„Kai kali kryžių, turi apgalvoti visa, kas susiję su žmonėmis“, – atskleidė tautodailininkas.
V.Kryževičius sako, kad kalvystės paslapčių jis niekur nesimokė, todėl vadina save savamoksliu.
Kalvystę vyras pradėjo nuo papuošalų, prizų. Pamatęs, kaip dirba kiti, ir pats ėmėsi bandyti kaklo papuošalus kurti, vėliau žvakidėmis susidomėjo, paskui – ir dar rimtesniais dalykais.
„Spalvotąjį metalą galima lengviau ištempti, o sugniuždyti yra sunkiau. O paprastą kaip nori gali minkyti – tarsi plastiliną“, – šypsosi V.Kryževičius.
Jis su metalu dirba jau 33-ejus metus. Pašnekovas pažymi, kad metalą reikia kalti, kol karštas, nes sumažėjus metalo kalimo temperatūrai, jis trūksta. Nuo 1975 m. jis įsitraukė į Panevėžio tautodailininkų gretas.
Netrukus 67-ąjį gimtadienį švęsiantis V.Kryževičius pasakoja, kad kalvių dabar nedaug liko, retai kas renkasi šį nelengvąamatą. O kai kurie nesilaiko senųjų tradicijų: kuria modernius darbus.
Įrankius pasigamino pats
V.Kryževičius nesigaili tapęs kalviu. Kaip jis pats sako, tokia buvo Aukščiausiojo valia.
Tautodailininkas namuose įsirengė dirbtuves. Kol kas jose tylu, nes, meistro teigimu, dar neišblėso parodos prisiminimai.
Tačiau netrukus jis vėl ketina imtis naujų darbų. Vyras pažymi, kad daugelį svarbių ir patogių kalvystės įrankių pasigamino pats.
Dažnai į rankas paimantis virgulę – metalinį lenktą virbą. Virgulė kalvio rankose jau seniai nebeieško vien tik vandens gyslų.
Šis nesudėtingas, bet patikimas instrumentas, kaip prisipažįsta V.Kryževičius, padeda jam daug svarbių dalykų sužinoti, juos suvokti, kitiems paaiškinti ir prireikus žmonėms padėti.
Visagalio dovana
Tautodailininkas pripažįsta, kad kalbėti su žmonėmis apie ne visiems suprantamus, o kartais ir neįprastus dalykus – sudėtinga. Kaip tvirtina panevėžietis, jei apie tai būtų prabilęs sovietiniais metais, kai kurie veikiausiai būtų pamanę, kad jis susirgo psichikos liga, ir būtų uždarytas į psichiatrijos ligoninę.
Menininkas įsitikinęs, kad visas ligas ir gyvenimo negandas galima pašalinti prašant atleidimo nusižengusiems protėviams ir patiems, nevykdant Dievo valios, kuria sakoma „Mylėk savo artimą, kaip pats save“.
Ypač skvarbaus žvilgsnio žmogus kalba ramiai ir suprantamai. V.Kryževičiaus įsitikinimu, valdyti virgulę – Visagalio dovana.
Panevėžietis primena, kad ši dovana duota ne kiekvienam – virgulė, pasak jo, paklūsta nedaugeliui žmonių.
„Tik tiems, kurie gali jausti gerąsias ir blogąsias zonas, kurie dėl užklystančių blogų minčių Visagalio visada atsiprašo – ar garsiai, ar mintyse“, – tikina pašnekovas.
Ir jeigu žmogus savo pastangomis tobulėja, jam leidžiama sužinoti vis daugiau. Menininkas džiaugiasi, kad gali virgulės pagalba padėti žmonėms. Panevėžietis spėja, kad Aukščiausiojo palaimintas veikiausiai buvo nuo mažens, tačiau padėti žmonėms aptikti ligas ir apie jas garsiai prabilti ryžosi tik kur kas vėliau.
Nusižengusieji – kandidatai susirgti
V.Kryževičius sako, kad visų Dievo įsakymų pagrindas – mylėti savo artimą taip, kaip myli save. Sąvoka „artimas“ apima ne tik draugus ar gimines, bet ir žmones, esančius arti.
„Nusižengusieji Dievo tiesoms labai greitai gali susirgti vėžiu“, – tikina žinomas žmogus.
Jis džiaugiasi Dievo duota dovana galintis padėti kitiems: jis virgulei užduoda klausimą, ir iš Aukščiausiojo gauna signalą, kuris žmogaus organas pažeistas, kaip galima jį išgydyti. Tada V.Kryževičius visada paklausia pas jį atėjusiojo, ar gali pasakyti, ką sužinojo. Jei žmogus to nori, atskleidžia, jei ne – nutyli.
Kai laiko virgules, panevėžietis sako per jos judesius jaučiantis Visagalio ranką.
„Kartais jaučiu tarsi švelnų vėjelį, einantį per rankas ar veidą“, – paaiškina vyras.
Iš ligonių už pagalbą V.Kryževičius niekada neima pinigų, nes, gavus Dievo dovaną, reikia elgtis garbingai.
Žmonių neskirsto
Virgulininkas žmonėms gali pasakyti, ar geroje vietoje statomas namas, padėti rasti skenduolius, sužinoti kokių nors negalavimų priežastis. Tačiau nuspėti ateities vyras teigia negalintis ir Dievo neklausiantis. Jis pirmiausia mintimis atsiklausia Aukščiausiojo, ar jam tai daryti leidžiama. Panevėžietis sako, kad žmogus į Dievą visada gali kreiptis savo žodžiais, tačiau „Tėve mūsų“ retsykiais sukalbėti būtina. Vaikščiodamas su virgule vyras teigia jaučiąs kiekvieną žmogų, bet tai jo visiškai neapsunkina. Kalvis atvirauja, kad virgulę nešiojasi ne visada, o tik tada, kai pajunta, kad jos reikia. Pasak vyro, su žmonėmis, kurių aura negera, net nesileidžiantis į kalbas, o ramiai pasišalinantis. Kartais į jį besikreipiantiems ligoniams patariantis atsiriboti net nuo artimųjų, nes jie, patys to nesuvokdami, gali trukdyti pasveikti.
V.Kryževičius neskirsto žmonių pagal priklausymą vienam ar kitam visuomenės sluoksniui, jų gyvenimo būdą.
„Teko melstis ir už elgetą, kad jis pasveiktų“, – tikina panevėžietis.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
