Panevėžio muzikos mokyklos kanklininkių ansamblis „Ašarėlė“ paneigė nusistovėjusią nuomonę, kad kanklėmis galima groti tik liaudies muziką. Už netradicinį požiūrį ir ketverių metų pasiekimus kolektyvas šiemet apdovanotas prestižine Lietuvos karalienės Mortos premija.
Apdovanojimas – tarsi karūna
Kanklininkių ansamblis „Ašarėlė“ – pirmasis kolektyvas, nominuotas Lietuvos karalienės Mortos premija. Pasak Rimos Mureikienės, kuri ansambliui vadovauja jau nuo 1994 metų, ši premija – vienas didžiausių kolektyvo pasiekimų.
Ansamblyje groja 7 merginos nuo 14 iki 18 metų. Nominuotos merginos dalyvavo apdovanojimų ceremonijoje Vilniuje, Gedimino bokšto muziejaus menėje. Laureačių pagerbti atvyko Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Lietuvos kultūros fondo pirmininkas Hubartas Smilgys ir daug kitų garbingų svečių. Nugalėtojoms, be 500 litų piniginės premijos, dar buvo įteikti odiniai vardiniai diplomai, laureato medaliai ir knygų leidyklos „Saulės delta“ knygos.
„Žinant, kad Morta buvo vienintelė karalienė, šis apdovanojimas labai pakylėja. Tai – tarsi karūna, varomoji jėga. Pradedi galvoti, ką darysi toliau, kad ansamblis gyvuotų. Manau, šis įvykis – nekasdienis tiek Muzikos mokyklai, tiek miestui“, – įspūdžiais dalijosi R.Mureikienė.
Ansamblio vadovė džiaugiasi, kad bendru darbu su ansamblio narėmis pavyko pasiekti šitokį didelį laimėjimą.
„Merginos yra mano varomoji jėga. Kartais pesimistinės nuotaikos užplūsta, tada jos paragina. Ansamblio dalyvės – mano dešiniosios rankos“, – „Sekundei“ teigė R.Mureikienė.
Pasenęs požiūris
„Ašarėlės“ vadovė prisimena, kad darbo pradžia Panevėžio muzikos mokykloje buvo sunki, nes norinčių kankliuoti vaikų nebuvo daug. R.Mureikienė ieškojo įvairių sprendimų, kaip pateikti instrumentą, kad jaunieji muzikantai juo susidomėtų.
„Reikėjo surasti kokių nors būdų, kaip vaikus pakviesti, kaip parodyti, kad kanklės – ne tik klasikinis, bet ir unikalus instrumentas. Jos – mūsų vertybė, mūsų tautinių instrumentų karalienės“, – pasakojo R.Mureikienė.
Pasak vadovės, kanklės, kaip solinis instrumentas, didelės perspektyvos neturi, todėl sugalvojusi ansamblio idėją. Tai leidžia vaikams geriau išreikšti save, pasirinkti įvairesnių kūrinių.
„Yra nuostata, kad tautiniu instrumentu galima skambinti tik liaudies dainas. Daugelis mano, kad jis labai primityvus, tačiau tai labai pasenęs požiūris. Mes atliekame ne tik liaudies muziką, bet ir pramoginį, klasikinį žanrą“, – kalbėjo mokytoja.
Ansamblio repertuarą sudaro įvairūs kūriniai: Tomo Leiburo „Meilės temos“, Liudvigo van Bethoveno, Volfgango Amadėjaus Mocatro, Loido Veberio melodijos. Visa tai nėra pritaikyta kanklėms, taigi aranžuotes R.Mureikienė kuria pati.
Anot ansamblio vadovės, aranžuoti kūriniai ypač sužavi klausytojus. Būtent tai padėjo 2006 metais pelnyti žiūrovų simpatijas Lietuvos televizijos projekte „Mažųjų žvaigždžių valanda“. Laidos žiūrovai jau buvo girdėję kanklėmis skambinamą klumpakojį, tačiau „Ašarėlės“ atliekamas „Varpelių choras“ iš operos „Užburtoji fleita“ sužavėjo auditoriją. Ansamblis pateko į laureatų koncertą.
Kanklės – egzotika
Ansamblis koncertuoja ne tik Lietuvoje. Kolektyvui jau teko apsilankyti ir Vokietijoje, Ispanijoje, Italijoje.
R.Mureikienė mano, kad svečioje šalyje kolektyvas sulaukia net daugiau plojimų nei Lietuvoje, nes užsienyje gyvenantiems žmonėms kanklės – nematytas dalykas. Kanklės – unikalus lietuvių liaudies instrumentas, todėl užsieniečiams jų skleidžiama muzika dažnai skamba naujai.
Mokytoja prisimena, kad kolektyvą ypač šiltai pasitiko Italijoje.
„Ten grojome L.Veberio „Memory“. Žmonės buvo sužavėti. Pamenu, jie lietė tas kankles, tikrino. Iš pradžių manė, kad skambiname gitaromis. Jiems šis instrumentas buvo didžiulė vertybė, atradimas. Kitiems instrumentams tokio dėmesio niekas neskyrė“, – įspūdžiais dalijosi R.Mureikienė.
Kolektyvas labai dažnai dalyvauja Lietuvoje vykstančiuose koncertuose, konkursuose, festivaliuose. Vadovė mano, kad tai – geriausias būdas skatinti susidomėjimą kanklėmis.
„Jau pirmus metus vaikui pradėjus skambinti mes stengiamės surasti būdų, kaip jam pasirodyti scenoje. Pirmieji žingsniai nebūna labai ryškūs, pavyzdžiui, surengiame koncertus tėveliams. Ieškome terpės, kurioje vaikas galėtų save išreikšti. Tada yra didesnis noras kankliuoti“, – mano R.Mureikienė.
Pasiūlo mamos
„Ašarėlės“ narės keičiasi gana dažnai, nes vaikai užauga, baigia mokyklas ir išvyksta studijuoti į kitus miestus arba tiesiog pasikeičia jų poreikiai.
Irena Rapkevičiūtė ansamblyje – jau septynerius metus. Merginos kankliavimo pradžia gana įdomi. Irenos mama atsitiktinai mieste susitiko R.Mureikienę ir ši papasakojo, kad moko vaikus skambinti kanklėmis. Tada mama, grįžusi namo, dukrai pasiūlė pabandyti mokytis kankliuoti. Mergina iki šiol džiaugiasi šia galimybe ir didžiuojasi, kad ansamblis pasiekia puikių rezultatų.
I.Rapkevičiūtė prisipažino labai nustebusi, kai sužinojo, kad „Ašarėlė“ gavo prestižinę Lietuvos karalienės Mortos premiją. Mergina prisimena, kad daugelis kolektyvo narių, iš vadovės išgirdusios apie šį didelį laimėjimą, neteko žado.
Irenai pritaria ir Ieva Andrijauskaitė, ansamblyje skambinanti bosinėmis kanklėmis. Mergina mokytis groti atėjo prieš šešerius metus, kai viename koncerte išgirdo R.Mureikienės ansamblio kankliuojamas melodijas. Ieva mano, kad priklausyti šiam ansambliui – didelis privalumas: tai – ne tik galimybė praleisti laisvalaikį, bet ir šansas daug kur išvykti, dalyvauti ir pamatyti.
Živilė RAŠKAUSKAITĖ
