Aukštaitijos lygumas šimtmečiais puošė vėjo malūnai, o Panevėžys buvo vadinamas malūnų miestu. Įsikūręs derlingoje vietoje ir turintis puikų susisiekimą su tuo metu žymiais pramoniniais miestais, Panevėžys tapo vienu iš didžiausių pramonininkų traukos centrų.
Grūdų malimo centras
Malūnininkystė – viena seniausių ir svarbiausių Panevėžio miesto pramonės šakų. Ji ypač suklestėjo po Pirmojo pasaulinio karo atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę. Tą byloja gyventojų užrašyti ar iš kartos į kartą perduoti prisiminimai.
Kiekvieno atvykėlio dėmesį tuo metu patraukdavo svarbiausia miesto gatve į stotį ir iš jos nuolat važiuojantys vežimai, prikrauti maišų. Stovėjo penkių šešių aukštų malūnų trobesiai su dideliais kaminais, iš jų veržėsi dūmų kamuoliai. Praeivių ausis pasiekdavo galingų motorų ūžesys. Dėl derlingų žemių Panevėžys buvo didžiausias Lietuvoje grūdų malimo centras. Dar populiaresnį jį darė geležinkelis ir geras susisiekimas su Ryga, šis miestas tuo metu buvo kone didžiausias pramonės centras Baltijos šalyse.
Apipinti legendomis apie neva naktimis malūnuose pasirodančius vaiduoklius, Panevėžyje tebestovi du nebeveikiantys vėjo malūnai ir vienas – garinis, Vilniaus gatvėje. Jis privatizuotas ir šiuo metu jame įsikūrusios įvairios privačios įstaigos: sporto klubas, reklamos agentūra, gruzinų restoranas bei kitos. Yra ir rekonstruotas malūnas, jame įkurtas viešbutis ir restoranas. Ilgai malūnų miesto vardą turėjęs Panevėžys savo puošmenas prarado per Antrąjį pasaulinį karą traukiantis vokiečių kariams – jie daugelį malūnų sugriovė ar susprogdino. Griuvėsių vietoje buvo įkurtos parduotuvės, atnaujinti pastatai virto kavinėmis, restoranais.
Nešė pelną
Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyriausioji muziejininkė Jūratė Gaidelienė sako, kad Panevėžys iki tol, kol jį išgarsino Juozo Miltinio teatras, buvo žinomas kaip malūnų miestas.
„Jau Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro 1503 m. rašte minima, kad tarp Nevėžio ir Lėvens upių būta malūnų. Istorikės O.Maksimaitienės sudarytoje kartoschemoje pažymėta, kad XVI a. Panevėžyje veikė malūnas. Galime numanyti, kad pirmieji malūnai mūsų krašte buvo vėjiniai, nes tvenkti Nevėžį ir statyti vandens malūnus buvo ilgai draudžiama“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus darbuotoja.
Pirmasis vandens malūnas prie Nevėžio pastatytas XVII a. pabaigoje ar XVIII a. pradžioje. Jis stovėjo toje vietoje, kur dabar yra Smėlynės ir J.Basanavičiaus gatves jungiantis tiltas.
„Dėl derlingų žemių, dėl puikiai susiklosčiusių verslo aplinkybių ir tradicijų Panevėžys tapo didžiausiu Lietuvos grūdų malimo centru. Seniausias ir miestui daug metų tarnavęs vandens malūnas prie Nevėžio kurį laiką neveikė, o apie 1925-uosius statant „Laisvės“ tiltą visai išardytas“, – pasakoja pašnekovė.
1866–1878 metais šis malūnas miestui duodavo didžiausias pajamas per metus (1515 rub.), palyginti su kitomis Panevėžyje tuo laiku veikiančiomis įmonėmis. Apie 1890 m. tai buvo garinis malūnas. Jame dirbo 9 darbininkai, per metus čia buvo sumalama apie 12 000 pūdų (Rusijoje vartotas svorio matas, lygus 16,38 kg) miltų.
Suklestėjo nutiesus geležinkelį
J.Gaidelienė pasakoja, kad malūnų statyba suintensyvėjo panaikinus baudžiavą XIX a. antrojoje pusėje. Netoli miesto atsirado naujų garo malūnų, ir Panevėžio malūno pajamos ėmė mažėti. 1884 m. pirmasis malūnas sudegė, tačiau netrukus nuomininkas jį atstatė. XX a. pradžioje šiame malūne įrengta nauja garo mašina. Tuo metu, be šio, prie Nevėžio upės įrengto garo malūno, Panevėžyje veikė dar trys garo malūnai: 1886 m. – E.Kagano malūnas Ukmergės gatvėje, 1898 m. – B.Nisono ir J.Kalmano Bajorų (dabartinėje Respublikos) gatvėje ir nuo 1901 m. – D.Rubinšteino malūnas Kranto gatvėje.
„Jie buvo stambūs pramoniniai malūnai – supirkdavo javus, juos sandėliuodavo, maldavo, o miltus ir sėlenas parduodavo. Pelnas buvo nemenkas“, – teigė pašnekovė. Malūnininkų veikla Panevėžyje ypač suklestėjo 1873 m., kai per miestą buvo nutiesta geležinkelio Radviliškis–Daugpilis atšaka. Panevėžio malūnininkai atsigabendavo geresnių kviečių iš Ukrainos. Kvietinius miltus jie pelningai parduodavo Rygos, Peterburgo, Liepojos prekeiviams, savo kontoras turėjo net Maskvoje ir Varšuvoje.
„Vietinius, išaugintus derlingose Panevėžio krašto dirvose, grūdus sumaišius su atvežtaisiais, buvo gaunami geresnės rūšies miltai, aukštai vertinti net Anglijoje“, – pasakojo istorikė.
Ketino įrengti observatoriją
Norintieji susimalti javus galėjo kreiptis į Panevėžyje tuomet veikiančius mažus ūkinius malūnus. Ten už nedidelį mokestį malūnininkai malė gyventojų atvežtus grūdus. Ramygalos gatvės gale iki šiol stovi du buvę vėjiniai malūnai.
Arčiau „Žemynos“ vidurinės mokyklos yra J.Biežio malūnas, pastatytas apie 1880 metus. Ilgai malūnas priklausė žydui Meškinui, o 1921 m. jį nusipirko J.Biežis. 1948 m. malūnas nacionalizuotas. J.Gaidelienė pasakoja, kad pastatas buvęs labai apleistas, o 1979-aisiais jis perduotas miesto Švietimo skyriui.
„Čia buvo planuojama įrengti jaunųjų technikų stotį ir mokyklinę observatoriją. Astronomas A.Juška jau buvo padovanojęs ir teleskopą, tačiau vėliau malūnas atiteko J.Biežio artimiesiams“, – paaiškino specialistė.
Kaimynystėje stovi Z.Pranskūno malūnas, statytas penkeriais metais anksčiau nei J.Biežio. Jis tarybiniais metais nacionalizuotas. Grūdai buvusiame Z.Pranskūno malūne buvo malami iki 1980 m.
Pasak istorikės, malūną buvo sumanyta perduoti Kraštotyros muziejui gamtos ekspozicijai įkurti. Tačiau atkūrus Nepriklausomybę jau beveik rekonstruotas malūnas perduotas buvusių savininkų palikuonims. Kurį laiką čia veikė restoranas. Dabar apdaužytas, be sparnų ir griūvantis jis savininkų parduodamas.
Malūno savininkai sentimentų kadaise protėvių statytam malūnui nejaučia ir nebemato prasmės malūną gaivinti, juo labiau saugoti. Pasak jų, tai tik kūgio formos nutrūnijęs pastatas, kurių Lietuvoje pilna.
Dirbo keliomis pamainomis
Kur dabar Skaistakalnio parke auga išsikeroję medžiai, kadaise ten stūksojo dar vienas malūnas. Jis Kamberių įkurtas 1844 m.
S.Montvilos mielių ir spirito fabrike veikė garo malūnas. J.Gaidelienės teigimu, dalis miltų buvo sunaudojami spiritui ir degtinei gaminti, o kitus parduodavo. 1904 m. Panevėžyje veikė 6 garo ir 3 vėjo malūnai.
1931 m. duomenimis, mieste veikė du vėjo, trys motoriniai ir keturi garo malūnai.
Patys didžiausi Panevėžyje buvo penki pramoniniai malūnai: pats stambiausias ir moderniausias buvo „Lietūkio“ malūnas, stovėjęs Kranto gatvėje. Penkių aukštų malūno pastatas statytas 1927 m. Tai pirmas automatinis malūnas Lietuvoje. 1939 m. čia darbavosi 11 tarnautojų ir 39 darbininkai, malūnas dirbo 3 pamainomis ir per parą sumaldavo 4 vagonus kviečių. Tai buvo vienas didžiausių malūnų ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse.
Kranto gatvėje stovėjo dar du malūnai – dar caro laikais statyti Z.Rabinovičiaus ir B.Rubinšteino.
„Tai buvo modernūs malūnai, juose darbas virė trimis pamainomis ir per parą kiekviename buvo sumalama po du vagonus kviečių“, – istorinėmis žiniomis dalijosi J.Gaidelienė.
Sunaikino vokiečiai
Eidami apsipirkti į Ukmergės gatvėje esančią „Maximą“, daugelis nė nesusimąsto, kas toje vietoje stovėjo. Buvusio siuvimo fabriko „Nevėžis“ pastato vietoje anksčiau veikė malūnas „Jakor“ („Inkaras“), kuriame buvo dirbama trimis pamainomis ir per dieną sumalama apie tris vagonus kviečių.
„Malūno pastatas stovėjo kitapus dabartinio turgaus, buvusio siuvimo fabriko „Nevėžio“ pastato vietoje. Po karo atstačius pastatą ten įsikūrė „Nevėžis“, – pasakojo istorikė.
Modernus buvo ir L.B.Chazeno akcinės bendrovės malūnas Smėlynės gatvėje, netoli Šv. Petro ir Povilo bažnyčios. Vėliau jis buvo pavadintas „Varpa“. Jame per parą buvo sumalama trys vagonai kviečių.
„1940 m. stambiausi malūnai nacionalizuoti, o 1944 m. besitraukiančių vokiečių sunaikinti. Iš jų pokaryje buvo atkurtas tik mažiausiai nukentėjęs Rubinšteino malūnas. Čia grūdai malti tarybiniais metais, vėliau įmonė pavadinta „Malsena“, o grūdai malti iki 1992-ųjų. Paskui čia įsikūrė prabangus keturių žvaigždučių viešbutis „Romantic“, – aiškino pašnekovė. Statinys stovi labai gražioje vietoje miesto centre, ant kalvos. Iš restorano terasos atsiveria įspūdingas vaizdas į Senvagę – panevėžiečių pamėgtą poilsio vietą, matyti netoliese tekantis Nevėžis. Rekonstruojant pastatą, išsaugotos senovinės architektūros detalės, interjeras dvelkia romantizmu.
Vaida REPOVIENĖ
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
