Prieš kelis šimtus metų pakrikštyti vaikus bažnyčioje, susituokti ar priimti sakramentą atrodė neįmanomas dalykas. Šventos apeigos buvo atliekamos kieme, pušyne ant kalvelės, kemsyne ar kitoje nuošalioje vietelėje. Gyventojai melsdavosi paskubomis suręstose pastogėse, čia retkarčiais atvykdavo ir kunigas.
Keitėsi išorė ir vidus
Pirmosios bažnyčios buvo statomos gana sudėtingai. Medinių, sudegusių ar išniekintų šventovių vietoje ilgainiui kūrėsi masyvios akmens bažnyčios. Karo metais uždarytos, jos atliko ligoninių, kareivinių, sandėlių, kalėjimų funkcijas.
Pirmosios bažnyčios buvo kuklutės, nedidelės, su vieneriomis durimis, keliais langeliais. Jose nebuvo nei altorių, nei suolų, nei meno kūrinių. Jų vidus nebuvo išpuoštas. Bažnyčių stogas dažniausiai buvo dengiamas lentomis, o jos pačios buvo medinės, kunigai turėjo vos kelis liturginius drabužius, indus.
Nors bažnyčių išorė ir vidus keitėsi, kai kurios ne kartą degė ir buvo atstatytos, tačiau pagrindinės apeigos išliko tokios pačios. Pirmosiose bažnyčiose neretai buvo įkuriama mokykla, vaikai buvo mokomi ne tik giesmių, religijos, bet ir matematikos, istorijos.
Tais laikais eiliniai žmonės nebuvo pasiturintys ir pasistatyti bažnyčios neįstengdavo. Reikėjo, kad valdovas ar kuris žemvaldys paskirtų bažnyčiai tam tikrą plotą žemės su jai priklausančiais valstiečiais ir duotų kitų privilegijų. Tik kiek vėliau, statant bažnyčias, pinigai buvo renkami ir iš turtingesnių parapijiečių.
1503 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras užrašė Ramygalos klebonui žemės plotą, už tai dvasininkas įsipareigojo pastatyti pirmąją Panevėžyje bažnyčią.
Atlaikė negandas
Istorikų teigimu, bažnyčios dažniausiai buvo statomos žmonių šventomis laikytose vietose, netoli kapinių.
Šv. Petro ir Povilo bažnyčia iškilo ten, kur kadaise buvo šventas miškelis. Jis negailestingai iškirstas Ramygalos klebono įsakymu. Toje vietoje, kur dabar yra didinga bažnyčia, stovėjo trys medinukės. Neaišku, kas jas sunaikino – gaisras ar laikas. Šv. Petro ir Povilo bažnyčia, nors ir nukentėjo nuo kulkų ir buvo apdaužyta skeveldrų, aplaužytas jos didysis altorius, atlaikė negandas. Pokario metais ją suremontavo kanauninkas Vladas Butvila. Atnaujintas altorius, Kryžiaus kelio stočių paveikslai, padarytos naujos klausyklos, bažnyčios priekyje pastatytas tambūras, atlikta kitų darbų.
Raudoni Šv. Petro ir Povilo bažnyčios bokštai dabar matyti iš visų miesto kraštų. Tam tikrą laiką tai buvo vieninteliai katalikų maldos namai Panevėžyje. Raudonų plytų neoromaniško stiliaus bažnyčia traukia akį ne tik savo didingumu, bet ir viduje sienas puošiančiais šventųjų paveikslais, piešiniais. Bažnyčioje yra trys altoriai. Didysis – Nukryžiuotojo Kristaus. Didingumo šiam altoriui suteikia erdvinė kompozicija, primenanti Kalvarijos kalną: šalia kryžiaus įterptos Sopulingosios Motinos ir šv. Jono statulos. Už jų – Jeruzalės reginys su aptemusiu dangumi. Antrame bažnyčios aukšte – vitražas su bažnyčios globėjais šv. Petru ir Povilu.
Ketvirtoji senamiesčio bažnyčia pradėta statyti 1877 m. vietoj sugriuvusių savo pirmtakių. Tais metais iškilmingai pašventinti bažnyčios pamatai – kad naujo statinio neištiktų toks pat likimas kaip pirmųjų. Kertinio akmens pašventinti atvyko Jo Ekscelencija vyskupas Aleksandras Kazimieras Beresnevičius. Per keturias dienas jis suteikė Sutvirtinimo sakramentą 10 tūkstančių parapijiečių.
Veikė smuklė ir pirtis
Bažnyčios statybos reikalais rūpinosi klebonas Mykolas Chodoravičius. Už parapijiečių lėšas ji buvo pastatyta per septynerius metus. Per karą keturi bažnyčios varpai išvežti į Rusiją, ten jie ir pasiliko. Dabar į maldos namus kviečia trys varpai.
Pirmoji senamiesčio bažnyčia buvo nedidukė, netoli jos stovėjo klebonija ir ūkiniai pastatai, veikė smuklė, pirtis ir vadinamasis bravoras. Po pamaldų žmonės sueidavo į smuklę, neretai ten įsiplieksdavo ginčai, kildavo muštynės.
Bažnyčią vizitavęs ir pamatęs, kad po pamaldų nusigėrę parapijiečiai mojuoja kumščiais, dekanas įsakė sekmadieniais neatidaryti smuklės, o darbo dienomis žiūrėti, kad nekiltų konfliktų.
Penktadieniais ir sekmadieniais bažnyčioje žmonės mokyti giesmių, religinių tiesų, gyventojai galėjo eiti išpažinties, tuoktis, krikštyti vaikus.
Pirmoji bažnyčia stovėjo ilgiau kaip šimtą metų, kol visiškai sugriuvo, o gal ir sudegė. Tikslių duomenų nėra. Ji stovėjo senų kapinių vietoje. Spėjama, kad čia buvo ir antroji bažnyčia, pastatyta klebono Jurgio Tiškevičiaus iniciatyva. Ji taip pat buvo medinė, su bokšteliu ir nedideliu kupolu, apkalta lentomis. Viduje buvo trys altoriai, kabėjo Dievo Motinos paveikslas.
Švedų ir rusų invazijos metu Panevėžio bažnyčia buvo gerokai sugriauta: sulaužyti altoriai, išlaužtos grindys, išdaužyti langai, išnešti paveikslai. Bažnyčia kuriam laikui paversta kareivinėmis, vėliau – ligonine, priešais ją kapinėse buvo laidojami žuvusieji. Apie 1780 m. pastatyta trečia medinė bažnyčia. Daugėjant gyventojų, į bažnyčią netilpo visi parapijiečiai, todėl reikėjo statyti didesnę.
Bažnyčioje laikė belaisvius
XVI a. pabaigoje Panevėžio miestas ėmė plėstis ir atsirado būtinybė turėti dar vieną bažnyčią. 1727 m. Vilniaus kapitulos kanauninkas Kristupas Bialozaras įkurdino pijorų vienuolius, pastatė bažnyčią. Tačiau pirmoji bažnyčia gana greitai sudegė, todėl imta statyti naują. Buvo pastatyta akmeninė bažnyčia (dabar – Švč. Trejybės), be bokšto, medinėmis lubomis ir grindimis. Ji buvo skirta vienuolynui ir prie jo veikiančiai mokyklai.
Kilus gaisrui Upytės bažnyčioje, Panevėžio kunigai turėjo aptarnauti ir dalį tos vietovės parapijiečių. Kadangi pijorų bažnyčia išaugusiai bendruomenei buvo per maža, vietos kapinėse pastatyta maža medinė bažnyčia – vienuoliams ir jų mokiniams.
Po nepavykusio 1831 m. sukilimo rusų valdžia uždarė pijorų vienuolyną ir bažnyčią. Vėliau ji buvo paversta cerkve. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai cerkvėje laikė karo belaisvius.
Vokiečių administracija delsė bažnyčią grąžinti katalikams. Prieš pasitraukdami iš Panevėžio vokiečiai bažnyčios raktus atidavė Panevėžio miesto burmistrui dr. Vitartui. Atgavę šventovę, katalikai suremontavo jos vidų, pašalino, kas jiems buvo svetima, iš Klovainių atgabeno tris nenaudojamus senus altorius.
Dabar balta, grakšti, su išdidžiai šaunančia bokšto smaile Švč. Trejybės bažnyčia – Nepriklausomybės aikštės puošmena.
Statybos užtruko
Rusų valdžiai uždarius Švč. Trejybės bažnyčią, imta galvoti, kad reikia kitų maldos namų. Miesto valdyba, gavusi leidimą, prie buvusios Turgavietės aikštės jau ketino juos statyti, buvo surinkta ir reikiama pinigų suma, tačiau rusų valdžia uždraudė tai daryti. Tais laikais nebuvo leista ir remontuoti senų bažnyčių.
Surinkta suma turėjo būti įnešta valstybės iždan. Statybos ėmė judėti tik XIX a. pabaigoje. 1908 m. iš dalies paaukotame, iš dalies pirktame žemės sklype pietvakarinėje miesto dalyje pradėta bažnyčios statyba. Tačiau nesant galimybės greitai pastatyti bažnyčią, nutarta pirmiausia pasirūpinti, kad iškiltų erdvesnė klebonija ir joje įkurti laikiną koplyčią.
Nuo pat pradžių strigusios statybos pasibaigus karui visai sustojo. Nebebuvo reikalo statybų tęsti, nes iš stačiatikių buvo atgauta pijorų bažnyčia.
Naujosios bažnyčios statyba buvo lyg pamiršta – užteko klebonijoje esančios koplyčios. Reikalai pajudėjo tuomet, kai 1926 m. Šventasis Tėvas Pijus XI paskelbė Apaštališkąją Konstituciją lietuvių tautai, kuria įsteigta ir Panevėžio vyskupija. Naujam vyskupui reikėjo katedros, ir buvo pradėta statyti Šv. Stanislovo Kankinio bažnyčia, ji buvo pavadinta Kristaus Karaliaus vardu.
Pakviestas architektas R.Stei-kūnas ir inžinierius Gordevičius gerokai pakeitė statomos šventovės planą, bažnyčios pastatą padidino, pridėjo priestatus ir suprojektavo požeminius rūsius.
Stabdė krizė
Bažnyčios statybas pristabdė tuo metu užgriuvusi ekonominė krizė. Žmonės nebenorėjo aukoti. Vyskupas Kazimieras Paltarokas kreipėsi į parapijiečius ir prašė paaukoti bent po vieną litą, kad mieste neliktų nė vieno žmogaus, kuris nebūtų prisidėjęs prie naujų maldos namų atsiradimo. Kunigai katedros statybai paskyrė pusmečio savo atlyginimus – apie 60 tūkstančių litų. 1929 m. katedra baigta statyti.
Po vienerių metų vykusioms šventinimo iškilmėms prelatas Jonas Mačiulis-Maironis parašė himną, jis buvo sugiedotas pirmąkart įnešant į katedrą Švenčiausiąjį Sakramentą, ir pats pašventino pastatą.
Katedros fasadą puošia trimetrinės popiežiaus Pijaus XI ir arkivyskupo Matulevičiaus, Panevėžio vyskupijos steigėjų, skulptūros. Katedros varpai nuliedinti Vokietijoje. Pats didžiausias, sveriantis 1628 kg, skirtas Kristaus Karaliaus garbei, kiti – Švč. Panelei, šv. Kazimierui ir šv. Stanislovui. Didžiajame altoriuje stovi Kristaus Karaliaus statula, ją sukūrė skulptorius Juozas Zikaras. Visa katedros puošyba – šv. Kazimiero atvaizdai, nes dekoro programą sudaręs K.Paltarokas garsėjo kaip Lietuvos šventojo gerbėjas. Skliaute virš altoriaus baldakimo yra scena, vaizduojanti šv. Kazimiero pasirodymą Lietuvos kariuomenei ties Polocku.
Ilgai katedroje kunigavęs Vytautas Masys sako, kad bažnyčių kūrimosi istorija paini. Kunigas tvirtina, kad katedra – vienintelė bažnyčia Panevėžyje, kuri nebuvo nuniokota.
Vaida REPOVIENĖ
