Atokiame Panevėžio rajono vienkiemyje prieš 115 metų gimė berniukas, kuriam buvo lemta nugyventi be galo įdomų, bet ir dramatišką gyvenimą, palikti Lietuvos istorijoje ryškų pėdsaką ir mirti sulaukus gilios senatvės. Laimingam, kad Lietuva vėl laisva. Jau 20 metų, kai nebėra Juozo Urbšio, bet jis tebesikalba su mumis.
Išliko tėvų namas
Apie tarpukario diplomatą, buvusį nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministrą Juozą Urbšį parašyta daug straipsnių, prisiminimų, knygų, jo vardu Kaune pavadinta mokykla, gatvės ne viename mieste.
Tai žmogus, tautai palikęs didžiulį dvasinį ir moralinį palikimą, kuris pastaruoju metu atrandamas vis iš naujo. Žmonės ilgisi tikros moralės, padorumo, tiesos. Tikrų dalykų, kuriuos dalino gyvas būdamas J.Urbšys.
Kodėl paprastas kaimo vaikas iškilo taip aukštai? Jeigu to paklaustume Panevėžio G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos J.Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centro vadovo Arnoldo Simėno, jis pirmiausia pakviestų į Zaosės vienkiemį Krekenavos seniūnijoje, Čiūrų kaime.
Čia J.Urbšio tėviškė. Kai jo tėvai nusipirko šį vienkiemį, Juozui buvo maždaug dešimt. Jame jis su tėvais, keturiais broliais ir seserimi gyveno nuo 1906 iki 1915 metų, kol baigė Panevėžio realinę mokyklą ir išvyko studijuoti į Rygą.
Dabartiniame Čiūrų kaime tuomet buvo įsikūrę ir J.Urbšio tėvo broliai. Kaimas tuomet netgi buvo pramintas Urbšyne – tiek daug jame Urbšių būta.
J.Urbšio giminių namų seniai nelikę, o jo tėvų namas tebestovi. Nebe toks, koks buvo prieš daugelį metų, bet atkurtas restauratorių. Dviejų galų, žemomis lubomis, šiaudais dengtu stogu.
Kieme – sugriuvusios klėties liekanos. Ji galbūt bus atstatyta. Vakar į Zaosę buvo atvykę Kultūros departamento atstovai įvertinti klėties restauravimo galimybių.
Bet J.Urbšio tėvų kieme pastatytas medinis kryžius išliko koks buvęs. Sako, jis stebuklingas, gydo.
J.Urbšio sūnėnas Aloyzas Urbšys, iki smulkmenų ištyrinėjęs savo garsiojo dėdės gyvenimą, A.Simėnui yra pasakojęs, kad kryžiaus gydymo galiomis įsitikino dar vaikystėje. Smarkiai susižeidęs jis paklausė patarimo paklūpėti prie kryžiaus ir greitai išgijo.
Keli žingsniai nuo kryžiaus – senas, didžiulis ąžuolas. Po juo dabar renkasi poezijos mylėtojai skaityti eilių.
Kryžius, ąžuolas ir sodyboje tvyranti gera aura – bene vieninteliai, kurių nepalietė laikas.
J.Urbšio tėvų name, kai 1940-aisiais šeima buvo ištremta, daug metų gyveno svetimi žmonės, paskui jis kurį laiką stovėjo apleistas.
2008 metais paskutiniojo Lietuvos tarpukario užsienio reikalų ministro J.Urbšio giminaičiai padovanojo valstybei jo tėviškės sodybą, ji buvo prikelta naujam gyvenimui. Dabar joje nuolat veikia J.Urbšio gyvenimo nuotraukų, dokumentų ekspozicija.
Panevėžietės dizainerės Ritos Kosmauskienės apipavidalinta ekspozicija – tarsi praeities ir dabarties akistata.
Iš nuotraukų įvairiais savo gyvenimo etapais žvelgiantis J.Urbšys, rodos, kalbasi su lankytojais.
Vienoje nuotraukoje jis užfiksuotas diplomatinio pokalbio su Hitleriu ir J.Ribentropu metu, kitoje – pasaulio diplomatijos grietinėlės iškilmingame priėmime Paryžiuje. Čia ir nuotrauka, kurioje J.Urbšys, vilkintis juodą, elegantišką eilutę, pasirišęs po kaklu varlytę, avintis juodus batelius, aria vagą savo tėviškės laukuose, o jo veide – nenusakoma palaima.
Kai kurios nuotraukos sugretintos taip, kad priverčia krūptelėti.
Kad ir tos, kuriose J.Urbšys su savo žmona Marija Mašiotaite.
Vienoje jie – jauni, laimingi, gražūs Paryžiuje prieš karą. Kitoje, darytoje po keliolikos metų, neatpažįstamai pasikeitę – susenę, pavargę.
Šitaip smarkiai juos pakeitė 13 metų tremties kančios. Tik skausmo paženklinti veidai tokie pat orūs, kaip buvo.
Ekspozicijoje ir autentiškas dokumentas su garsiąja J.Urbšio citata: „Tauta neturi teisės nusižudyti, tautos heroizmas pasireiškia heroiškame gyvenime, o nebūtinai heroiškame žuvime.“
Tai atsakymas tiems, kurie klausia, kodėl J.Urbšys ir visa tuometė Lietuvos vyriausybė nepasipriešino Tarybų Sąjungos kariuomenės įvedimui į Lietuvą.
Nuo žagrės – į politikos olimpą
Juozas Urbšys gimė 1896 m. vasario 29 d. Šeteniuose, Kėdainių apskrityje, ūkininkų Kazimiero Urbšio ir Kotrynos Mikšytės šeimoje. Juozas turėjo keturis brolius – Antaną, Alfonsą, Igną, Povilą ir jauniausiąją sesutę Elenutę. Juozas buvo trečiasis iš penkių sūnų.
Nuo 1900-ųjų Urbšiai gyveno Bakainiuose, o po penkerių metų pardavę vieną ūkį Kėdainių apskrityje pirko iš dvarininko Oginskio (Panevėžio apskr., Naujamiesčio valsč.) vienkiemį, vadinamą Zaose.
Jo tėvai čia turėjo apie 100 hektarų ūkį, tad darbo rankų reikėjo. Tėvai planavo į didesnius mokslus išleisti tik vieną sūnų, ir tai buvo ne Juozas. Jis turėjo likti prie ūkio. Bet vėliau visiems trims sūnums pradėjus mokytis, gabiausias pasirodė Juozukas, ir tėvai pakeitė savo nuomonę.
J.Urbšys, Panevėžyje baigęs berniukų gimnaziją, metus studijavo Rygos politechnikume, paskui, 1916-aisiais, buvo mobilizuotas į Rusijos kariuomenę.
Po metų baigė Čiugujevo karo mokyklą, buvo išsiųstas į frontą. Po spalio revoliucijos dirbo Maskvoje, dėstė lietuvių mokykloje.
Kai kuriuose šaltiniuose rašoma, kad jis tuo metu dirbo Sovietų Rusijos darbo liaudies komisariate, tačiau J.Urbšio prisiminimus, daugybę dokumentų ištyrinėjęs A.Simėnas tikina, kad tai – netiesa. Pasak jo, J.Urbšys niekada ten nedirbo.
Į Lietuvą jis grįžo 1918 metais ir pradėjo tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Po kelerių metų pradėjo karjerą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijoje.
Dirbdamas konsulinio skyriaus vedėju Vokietijoje, Berlyne, 1926 metais vedė savo mylimąją, bibliografę M.Mašiotaitę.
Jaunos poros gyvenimas klostėsi puikiai. J.Urbšys kopė karjeros laiptais.
Iš Vokietijos jie išvyko į Paryžių, kur J.Urbšys penkerius metus dirbo Lietuvos pasiuntinybės patarėju.
Mokykloje trejetą iš prancūzų kalbos turėjęs vyras taip įvaldė prancūzų kalbą, kad vėliau į lietuvių kalbą išvertė prancūzų klasiko Moljero „Tartiufą“, „Šykštuolį „Miestelėną bajorą“, „Tariamą ligonį“, Gustavo Flauberto „Jausmų ugdymas“ ir daugybę kitų kūrinių.
1933 metais J.Urbšys su žmona persikėlė arčiau Lietuvos, į Rygą, kurioje metus dirbo nepaprastuoju pasiuntiniu.
Nuo 1934 iki 1938 metų jis gyveno ir dirbo savo gimtinėje, Kaune, Užsienio reikalų ministerijoje.
1938 metų gruodį J.Urbšys buvo paskirtas užsienio reikalų ministru ir šias pareigas ėjo iki pat 1940 metų birželio 17 dienos, kai buvo sudaryta posovietinė vyriausybė.
Dramatišku ir labai sunkiu Lietuvai metu dirbęs diplomatas, kad ir koks būdamas įžvalgus, veikiausiai sunkiai įsivaizdavo, kokios baisybės laukia jo tautos ir jo paties šeimos.
O gal, būdamas be galo moralus, šventai tikėjo didžiosios politikos moralumu?
1940 metų birželį Lietuvoje savąją tvarką pradėjus įvedinėti rusams J.Urbšys nepasitraukė į Vakarus. Jis tikėjo Lietuva.
Diplomatas iki paskutinės akimirkos
Tyrinėjusieji J.Urbšio dokumentus, raštus negali nesistebėti šio žmogaus diplomatiniais sugebėjimais, giliu įsitikinimu, kad politika privalo būti morali.
Šiuos J.Urbšio bruožus puikiai atskleidžia kad ir 1940-ųjų birželio 14-osios pavyzdys. Priverstas sutikti su Tarybų Sąjungos ultimatumu dėl kariuomenės įvedimo į Lietuvą, jis su Stalinu ir užsienio reikalų ministru V.Molotovu iki paskutinės minutės dar bando derėtis.
„Gal galime jūsų armijos įvedimą įforminti specialia sutartimi“, – siūlė jis.
Netgi būdamas tremtyje, kalėjime Rusijoje, jis rašo laišką Stalinui, prašydamas grąžinti Lietuvai nepriklausomybę ir primindamas, kad jų idėjinis vadas Leninas 1920 metų liepą atsisakė savo pretenzijų į Lietuvą.
Dabar daugelis pamanytų: naivu, tačiau J.Urbšys nebuvo naivus. Jis buvo idealistas.
„J.Urbšys buvo aukščiausios politinės kultūros diplomatas, patriotas, dvasios inteligentas. Toks ir išliko. Nedorą poelgį jis vienodai smerkė visose gyvenimo situacijose – ir buityje, ir politikoje“ – trumpoje J.Urbšio biografijoje rašo jo sūnėnas A.Urbšys.
Diplomatas doros, garbės supratimą atsinešė iš savo šeimos. Jo tėvas, su žmona ir vaikais tremiamas į Sibirą, jau įkištas į gyvulinį vagoną, praeiviui padiktavo laišką, skirtą savo broliui. Jame jis prisakė broliui būtinai grąžinti jo skolą klebonui paršeliais arba grūdais.
Žmogus tokią kritišką akimirką galvojo, ne kaip išgyventi, o apie negrąžintą skolą.
1940 metais liepos mėnesį J.Urbšys kartu su žmona Marija ištremtas į Rusiją, tremtyje jis iš viso praleido 13 metų, iš jų 11 – kalėjimo vienutėje.
Beje, vyras ir žmona tik išėję į laisvę sužinojo, kad buvo kalinami tame pačiame kalėjime.
Eruditui, laisvai kalbančiam keliomis užsienio kalbomis, ištverti tremtį padėjo vertimai. Jie trumpino ilgas dienas kalėjimo vienutėje.
Negalėdamas ten turėti norimą knygą, neretai jis iš atminties užsirašydavo kokį eilėraštį ir dvi dienas jį versdavo į prancūzų kalbą, kitas dvi dienas – į vokiečių.
Gyvenimą baigė oriai
J.Urbšys su žmona Marija iš kalėjimo buvo paleisti 1954 metų rugpjūtį be teisės grįžti į Lietuvą. Jie apsigyveno Viaznikuose, Rusijoje. J.Urbšys dirbo fabriko „Paryžiaus komuna“ pirties kasininku.
1956 metais M.Urbšienė, o po mėnesio ir J.Urbšys grįžo į tėvynę.
Jų namai buvo konfiskuoti, šeima laikinai prisiglaudė Sofijos Čiurlionienės namuose Kaune. Vėliau, nuo 1958 metų iki pat J.Urbšio mirties 1991 metų balandį, jo buitį tvarkė dukterėčia Marija Urbšytė.
J.Urbšio žmona Marija išgyveno tik iki 1959 metų kovo. Iš tremties moteris grįžo silpnos sveikatos, sirgo ir po kelerių metų pasimirė.
Buvęs nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras gyveno viename iš sovietinių Kauno daugiabučių iš kuklios pensijos.
Sovietmečiu jis parašė prisiminimų knygą „Lietuva lemtingaisiais 1939–1940 metais“, ją 1987 metais išleido pogrindinė spaustuvė.
Kas toks buvo J.Urbšys, jo kaimynai sužinojo tik 1989 metų rugpjūčio 23-iąją, kai Vingio parke buvo paleistas įrašas su diplomato kalba.
1989 metais vasario 16 dieną J.Urbšys kreipėsi į Lietuvos tautą, sveikindamas su Lietuvos nepriklausomybės dienos minėjimu.
1991 metų vasario 9 dieną jis kreipėsi į gyventojus dėl referendumo už Lietuvos nepriklausomybę.
Idealistas, visada tikėjęs Lietuvos ateitimi, iš gyvenimo išėjo ramus – jo šalis, žmonės laisvi.
Inga SMALSKIENĖ
P.Luko nuotr. J.Urbšio tėviškę paveldėję jo
giminaičiai ją dovanojo valstybei.
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo
fondas.
