Nors Panevėžio krašte krikščionybė įsigalėjo palyginti vėlai, bet pagoniškų reliktų išlikę labai nedaug. Kultūros paminklų sąraše tėra Panevėžio rajono alkakalniai – neabejotini pagonybės laikų palikimai, pora Mukolų – žmones primenančių ir krauju pasrūvančių akmenų bei miške pasislėpęs žalčių įspaudais paženklintas milžiniškas Kiaužerių akmuo.
Alkakalniuose aukojo dievams
Lietuva buvo paskutinė pagoniška šalis Europoje. Iki šiol ji didžiuojasi seniausiu ir turtingiausiu kultūriniu palikimu. Nors nuo oficialaus krikščionybės įvedimo praėjo šimtmečiai, iki mūsų dienų išliko tolimos pagonybės reliktų – padavimais apipintų mitologinių akmenų ar įvairiose šalies vietose pasitaikančių įdomių ir paslaptingų archeologinių paminklų – alkakalnių.
Istoriko Petro Juknevičiaus teigimu, pastarųjų tikroji paskirtis nelabai aiški, bet peršasi išvada, kad pagonims tai buvusios šventos ir neliečiamos vietos, kur laikydavosi gerosios dvasios. Ne atsitiktinai prūsai 997 m. nužudė pirmąjį aisčių žemėje misionierių Prahos vyskupą Vaitiekų, išdrįsusį apsistoti šventame miške.
Ant alkakalnių aukota dievams, iškilmingai deginti mirusiųjų palaikai. Spėjama, kad alkose būdavo kūrenama ir amžinoji ugnis dievo Perkūno garbei. Matyt, atskiros vietovės turėjo savo alkakalnius su atskiroms šeimoms priklausančiomis aukų duobėmis. Įsigalint krikščionybei, pagoniškų vietų mažėjo.
Alkakalniai – dažniausiai prie vandens esančios gražios kalvos, nuo kurių atsiveria vaizdinga panorama.
Nors, pasak P.Juknevičiaus, Panevėžio krašte krikščionybė įsigalėjo palyginti vėlai, bet pagoniškų reliktų išlikę labai nedaug. Kultūros paminklų sąraše tėra du Panevėžio rajono alkakalniai.
Vienas jų – neabejotinas pagonybės laikų palikimas Burvelių alkakalnis, vadinamasis koplyčkalnis, esantis Krekenavos seniūnijoje, prie kairiojo Nevėžio kranto prisiglaudusio Burvelių kaimo pakrašty.
Tai savo grožiu išsiskirianti didelė kalva, apaugusi pušaitėmis, pūstelėjus menkiausiam vėjeliui suvirpančiomis drebulėmis, svyruokliais beržais. Kalvą supa pelkėtos pievos. Manoma, kad tolimoje praeityje ji buvusi saloje.
Legendomis apipinti Burveliai
Burvelių kalvos viršūnėje iki šiol matyti 3 ir 3 metrų dydžio pamatų duobė – kadaise čia stovėjusios koplyčios liekanos. Pasakojama, kad XVI amžiaus pabaigoje kalvoje buvo supiltas pilkapis Jonui Konstantinui Mlečkai, nukritusiam nuo stataus skardžio ir su žirgu nuskendusiam Nevėžyje, atminti. Pati kalva buvo pavadinta Mlečkos kapu. Mlečkos valdė netoliese esančius Daniliškio, Šventybrasčio ir kitus dvarus.
Kitas 1913-aisiais užrašytas padavimas byloja, kad ant šio kalno gyvenęs ponas Mileška. Pirmą Velykų dieną jis nujojęs į Surviliškio bažnyčią. Paskui šeimininką nusekę ir jo kurtai.
Kunigas tuo metu laikė iškilmingas pirmąsias Velykų pamaldas. Mileška prijojo prie altoriaus, nuo jo žvakės užsidegė papirosą ir išjojo namo. Kai lėkė nuo kalno – ir nutrūko galvos visiems.
Poną su visais jo šunimis palaidojo vienoj duobėj, o ant kalno stovėjusį jo dvarą prarijo žemė. Neabejojama, kad šiam iš lūpų į lūpas pasklidusiam padavimui sukurti įtakos turėjo kone analogiškas pasakojimas apie žiaurųjį poną Čičinską.
Kai kurie Burvelių alkakalnio tyrinėtojai jį linkę tapatinti su XIV amžiaus šaltiniuose minima Burvių pilimi. Tačiau archeologai šia versija netiki.
Burvelių alkakalnis archeologų nėra ištyrinėtas. Tačiau remiantis atkastais radiniais alkakalniuose Šiaulių rajone bei Latvijoje manoma, kad jie iš tiesų buvę pagoniškų apeigų atlikimo vietos.
Suakmenėję žmonės
Nuo seniausių laikų Lietuvoje gerbti akmenys. Žmonių dėmesį traukė nepaprastas jų dydis ir keistokos formos. Panevėžio rajonas unikalus mokais – žmones primenančiais akmenimis. Jų Lietuvoje išlikę labai mažai – priskaičiuojami tik keturi pavieniai akmenys ar jų grupės.
Smilgių seniūnijoje, prie Naurašilių kaimo kapinaičių rymo Mukolas ir Mukoliukas, primenantys suakmenėjusius žmones.
Anksčiau Mukolas buvęs kaimo laukuose, bet ruošiantis eksploatuoti žvyro karjerą kilo grėsmė jam būti sudaužytam. 1984-aisiais akmenį susirūpinta perkelti į Naurašilius. Vietos gyventojai archeologams parodę ir mažąjį Mukoliuką. Tai abudu iš laukų iškeliavo į kapinaičių pakraštį.
Saugomi akmenys ir tik Aukštaitijoje išlikę apie juos padavimai žavi bei kaitina vaizduotę į Puziniškį keliaujantiems turistams.
Pasakojama, kad Mukolas ir Mukoliukas – suakmenėjusi valstiečių šeima. Žiaurios bausmės jie sulaukė už tai, kad negerbė Dievo įsakymo šventadienį švęsti.
Padavimas byloja, kad Velykų dieną Mukolas su sūnumi, nepagerbdami šventės, nuėję arti laukų, o Mukolienė išvirusi pusryčius ir nešusi artojams.
Tuomet, kai Mukolai liejo prakaitą laukuose, bažnyčioje laikytos Prisikėlimo mišios. Vos tik suskambo Velykų varpai, visa šeima suakmenėjo.
Kitame padavime minima, kad Velykų rytą Mukolas išėjęs griovio kasti. Už taip svarbios šventės nepaisymą Dievas jį nubaudęs – akmenimi pavertęs. Mukolo žmona, nesulaukdama vyro pareinančio pusryčiauti, pasiuntė dukrą su valgymais. Bet ši tik nuėjusi pas tėvą irgi pavirtusi akmeniu. Tuomet motina pasiuntė sūnų, bet ir to nesulaukė – Dievas ir jį pavertė akmeniu. Galų gale žmona ryžosi pati eiti vyro ir vaikų ieškoti. Bet Dievas ir ją nubaudė.
Akmuo tryško krauju
Senovės lietuviai Mukolus laikė mirusiųjų giminės ar genties žmonių sielų buveinėmis. Matyt, tikėta, kad savo forma žmones primenantys akmenys gali pasidalyti gyvenimiška patirtimi. Liaudyje buvo tikima, kad Mukolai gali išmokyti net didžiausius nemokšas.
Apie Naurašilių įžymybes pasakojama, kad Mukolas (tėvas) darąs stebuklus. Tarkim, nemokančiajam kokio darbo siūloma nueiti pas Mukolą, apie akmenį keliaklupsčiomis apeiti tris kartus kalbant „Sveika, Marija“, ir išmoks, ko nemokėjęs. Įdomu, kad dar 1925 m. leisto „Švietimo darbo“ viename numeryje rašoma, kad jei vaikams nesisekdavo mokslai, būdavo patariama eiti prie Mukolo ir melstis.
Dar XIX amžiuje Mukolus garbino prietaringi žmonės. Naurašilių dvarininkas Vladislovas Meištavičius, valydamas iš laukų akmenis, išgirdęs padavimą apie suakmenėjusią šeimą, neišdrįso jos liesti.
Žmonės pasakoja, kad tik vėliau Mukolienę suskaldė Sujetų dvaro kumečiai, gavę užduotį parūpinti statybinės medžiagos kumetyno pamatams. Sako, kad akmenį suskaldžius iš jo pasipylęs kraujas. Apie tokį šiurpą keliantį reiškinį išgirdęs dvarininkas išsigando ir uždraudė kumečiams skaldyti kitus akmenis.
Pagoniškos šventvietės liekanos
Įdomu aplankyti Smilgių seniūnijos Kiaužerių miško rytiniame pakraštyje, už gero puskilometrio nuo kanalu paversto Mažupės upelio stūksančius įspūdingus akmenis. Nors nuo Panevėžio – Klovainių vieškelio iki miško gali tekti laukais paėjėti daugiau nei kilometrą, pavargti verta. 1998-aisiais Kiaužerių akmenys įrašyti į Nekilnojamųjų vertybių registrą kaip mitologinė vieta.
Didysis pilkai rausvo granito akmuo netaisyklingo trikampio formos pagrindu, apie 3 metrų ilgio ir primena netaisyklingą piramidę. Jo pietinė dalis veikiausiai nuskelta, nes už kelių metrų glūdi panašios spalvos apie 1 metro luitas – atskala.
Didžiojo akmens pietvakariniame šone, prie pat viršaus, matyti pagilėjimas, primenantis dešiniąją žmogaus pėdą. Iš viršaus į pietų pusę yra dar vienas fantazijai peno duodantis 110 cm ilgio pagilėjimas.
Vieni tyrinėtojai jį laikė žalčio, persisvėrusio galva per briauną žemyn atvaizdu, o šalia nuolaidžia plokštuma šliaužiančio žemyn. Kiti akmenyje paliktoje žymėje matė paukščių pėdas. Ką įžvelgs smalsaus lankytojo akis, priklausys nuo jo fantazijos.
Priešais, už poros metrų į pietryčius nuo didžiojo akmens pietinės dalies ilsisi kitas, žemesnis, plokščiu paviršiumi, taip pat trikampio formos akmuo. Tarsi jis būtų skirtas atsisėsti prieš žalčių atvaizdą. Šis akmuo visos savo galybės neparodo – didesnioji dalis pasislėpusi žemėje.
Nors padavimų apie šiuos akmenis nėra užrašyta, tačiau istorikas P.Juknevičius įsitikinęs, kad juos būtina saugoti. Pirmiausia dėl jų išsidėstymo, artimo daugeliui žinomoms ikikrikščioniškoms švent-vietėms.
Pasak P.Juknevičiaus, negalima atmesti ir netradicinių tyrimų – istorikams talkinusio ekstrasenso išvadų, jog šie akmenys turi stiprų biolauką. Galbūt ateityje bus įrodyta, kad Mažupės pakrantėse šioje vietoje kadaise būta pagoniškos šventvietės.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
A.Repšio nuotr. Iš praeities. Krekenavos seniūnijoje, prie kairiojo Nevėžio kranto prisiglaudusio Burvelių kaimo pakrašty stūksantis Burvelių alkakalnis, vadinamasis koplyčkalnis, – neabejotinas pagonybės laikų palikimas.
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
