Legendiniam teatrui žada renesansą

Grįžta emigrantai

Ar seniausiam Panevėžio dramos teatrui bus lemta kaip feniksui pakilti iš pelenų ir sugrąžinti miestui maestro Juozo Miltinio sukurtą kultūros sostinės įvaizdį? Po daugybės metų pertraukos teatre įsteigtą meno vadovo pareigybę užimti pakviestas garsus režisierius, daugelio premijų laureatas Rolandas Atkočiūnas žada Europai neleisti pamiršti Panevėžio teatralų.

„Atvykęs čia radau teatrą be stuburo, pasigedau bendros pozicijos“, – prasitaria R.Atkočiūną į Aukštaitijos sostinę pasikvietęs J.Miltinio dramos teatro direktorius Romualdas Vikšraitis.

Jis teigia kito pasirinkimo nė neieškojęs – režisieriumi patikėjo pamatęs jo darbus Kauno, Liepojos, Rygos scenose. Kvietimą dirbti Panevėžyje priėmęs R.Atkočiūnas juokauja, kad geriausia, kas įvyko – sugrįžti į Lietuvą po Latvijoje praleistų pastarųjų penkerių metų.

Šokiravo net
abejinguosius

R.Atkočiūno vardas Panevėžio žiūrovui – nenaujas. J.Miltinio dramos teatro scenoje režisierius pastatęs M.Camoletti „Pižamą šešiems“, R.Schimmelpfening „Moterį iš praeities“.

Tačiau bene labiausiai R.Atko-čiūną Panevėžyje išgarsino netgi abejinguosius Melpomenės menui iki pat sielos gelmių sukrėtęs, kaimo skaudulius apnuoginęs nevienareikšmiškai įvertintas paskutinis jo pastatymas – G.Grekovo „Hanana, kelkis ir eik“. Tiek dėmesio, kiek po šio spektaklio pasirodymo, J.Miltinio dramos teatras seniai nebuvo sulaukęs.

„Hanana“ buvo bandymas atvesti į Panevėžį triukšmingus autorius. Mano tikslas – šiuolaikiškas teatras“, – teigė R.Atkočiūnas.

Į sceną perkėlęs pūliuojančias kaimo žaizdas, R.Atkočiūnas tvirtina specialiai nesiekiantis šokiruoti žiūrovo.

„Šokiravimas – žiūrovų reakcija. Jos mes negalime prognozuoti. Teatras privalo turėti savo veidą, įgyti išskirtinumą, parodyti, kuo jis yra kitoks. Taip buvo, kai čia dirbo J.Miltinis. Tam ir dabar bus skiriama daugiausia dėmesio“, – pabrėžė naujasis meno vadovas.

Ieškos išskirtinumo

Per du dešimtmečius trunkančią režisūrinę karjerą R.Atkočiūnas pastatė maždaug pusšimtį spektaklių. Režisierius teigia vertinantis klasiką ir pirmiausia jai ketinantis atiduoti duoklę.

„Nebepamenu, kada buvo statoma klasika – V.Šekspyras, A.Če-chovas. Iš to, ką turime, galime sukurti ką nors išskirtinio, atrasti, kokiame kontekste geba geriausiai atsiskleisti šitas teatras. Ne vien Lietuvos masteliu. Galbūt pavyks suteikti jam šiuolaikinio, europinio teatro skambesį“, – tikisi R.Atkočiūnas.

Meno vadovo siekiamybė: iškelti J.Miltinio dramos teatro unikalumą, parodyti, kuo jis kitoks. Į Panevėžį numatoma kviestis naujų režisierių ir duoti laiko pailsėti J.Miltinio dramos teatro scenoje jau stačiusiems Algimantui Pociūnui, Sauliui Varnui.

Prasitaręs, kad Aukštaitijos sostinės seniausiame teatre bus kviečiami padirbėti ir iki šiol mažai žinomi režisieriai, R.Atkočiūnas paliko intrigą – neišdavė jų pavardžių.

Meno vadovas viliasi atnaujinti ir aktorių kolektyvą. J.Miltinio dramos teatras užsibrėžęs dar šiais metais atgaivinti seną tradiciją surinkti gabių, talentingų ir rimtai galvojančių apie aktoriaus duoną jaunuolių kursą.

R.Atkočiūno planuose – prikelti naujam gyvenimui teatro mažąją salę. Svarstoma, kad ateityje ji žiūrovams duris pravertų net keletą kartų per savaitę, darbo dienomis.

Tačiau laukiantiesiems greitų permainų meno vadovas primena: stebuklai per metus neįvyksta.

„Naujasis Rygos teatras gimė per dešimt metų. Tiek metų tendencingo darbo jį pavertė teatru, įdomiu visai Europai, o jo lyderis A.Hermanas kviečiamas statyti turbūt į visus Europos teatrus ir yra toks pat paklausus, kaip lietuvių Oskaras Koršunovas. Tačiau prireikė dešimtmečio, kad teatras parodytų savo unikalų veidą, nepanašų į nieką Europoje“, – pažymi R.Atkočiūnas.

Atėjo žmogaus epocha

Apie laikus, kai seniausiam Panevėžio dramos teatrui vadovavo jo įkūrėjas maestro Juozas Miltinis, tebesklando legendos. Teatro gerbėjai dar mena, kai prie jo vairo stovėjo ir Donatas Banionis. R.Atkočiūno nuomone, tai, kad pastaruoju metu daugiau buvo girdėti apie po Panevėžio meno šventovės skliautais verdančias aistras nei apie joje pastatytus spektaklius, neturėtų stebinti.

„Trupė numiršta per aštuoniolika metų. J.Miltinio teatrui – jau septyniasdešimt. Tai yra normalus amžius netgi žmogui, o įvertinus dar ir aplinkybes, septyniasdešimtmetis jau gali būti ir miręs“, – palygino R.Atkočiūnas.

Kaip vienos idėjos numiršta, taip ateina kitos. Pasak meno vadovo, Panevėžio teatralams atėjo laikas atsinaujinti: iš pasaulinio teatro scenų laikas jau išstūmė simbolizmą, metaforas. Žiūrovai pasiilgo natūralumo – teatre ieško gyvenimo.

„Atėjusieji į teatrą nori pasižiūrėti, kaip scenoje kepa bulves, valgo lašinius. Atėjo žmogaus epocha. Šiuolaikinio teatro pozicija – parodyti, kad kiekvienas žmogus yra įdomus“, – pabrėžė R.Atkočiūnas.

Provincija – tik vidinė
būsena

Nuo šiol kartu su teatro direktoriumi sudarysiantis repertuarą, kelsiantis meninį lygį naujasis meno vadovas prieš priimdamas kvietimą atvykti į Panevėžį pastaraisiais metais darbavosi Liepojos teatre – jam vadovavo, vėliau dirbo režisieriumi. Septynerius metus R.Atkočiūno vardas buvo neatsiejamas nuo Šiaulių. Saulės mieste teatralas ėjo ir meno vadovo, ir teatro direktoriaus pareigas, dirbo režisieriumi. Ryškų pėdsaką teatralas paliko gimtajame Kaune – įkūrė Mažąjį teatrą.

R.Atkočiūną jau įvertino ne tik Lietuvos bei kaimyninės Latvijos, bet ir Rusijos žiūrovas. Baigęs Maskvos valstybinį teatro institutą porą metų darbavosi Rusijos sostinės teatruose.

Tačiau garsusis režisierius tikina ir Panevėžyje nesijaučiantis tarsi provincijos miestelyje.

„Provincija yra mąstymas, požiūris, o ne vietovė, kurioje atsiduriame. Tėvo Stanislovo Paberžė juk nebuvo provincija. Viskas priklauso nuo žmogaus. Tik reikia daugiau šypsotis ir bendrauti. Kai išnyks neapykanta, nebeužduosime nereikalingų klausimų, sumažės intrigų. Kai kažkam atrodo, kad gali padaryti geriau, aš visada pagalvoju: o kodėl jis iki šiol geriau nepadarė?“ – patiems atidžiau pažvelgti į save siūlo naujasis teatro meno vadovas.

Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ