Niokojo per šventes
Upytės piliakalnis, kitaip dar vadinamas Čičinsko kalnu, 2007 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu buvo paskelbtas išskirtinę kultūrinę vertę turinčiu kultūros paveldo objektu. Upytės seniūnijos Tarnagalos kaime esantis piliakalnis ir Gedimino kalnas yra viename kultūros paveldo objektų penkiasdešimtuke.
Šįmet pavasarį Čičinsko kalnas po šešerių metų pertraukos sulaukė talkininkų: Krekenavos regioninio parko direkcija ėmėsi tvarkyti želdinius, kasdien piliakalnyje dirba Darbo biržos atsiųsti žmonės.
Istorikas Petras Juknevičius tikina, kad ne visuomet Upytės piliakalnis buvo kruopščiai prižiūrimas ir saugomas.
Esą jį nemažai nuniokojo seniau kalne rengiamų rajono dainų švenčių dalyviai. Tuo metu net buvo padarytas įvažiavimas mašinoms, jis vėliau archeologų pastangomis panaikintas.
Čičinsko kalnas dunkso netoli Panevėžio ir Kėdainių bei Naujamiesčio ir Tarnagalos kelių sankryžos Uostrauto kairiajame krante.
Nuo jo matosi netoli esančios Upytės bažnyčios bokštai. Panevėžio rajono paminklosaugininkas P.Juknevičius nurodo visus piliakalnio „gabaritus“: kalvos šlaitai statūs, iki 5 m aukščio, viršuje supiltas 1,5–2,5 m aukščio ir apie 450 m ilgio pylimas. Jis yra aukščiausias nuo šiaurės vakarų pusės.
Šiaurės rytų dalis yra 85 m ilgio ir 25 m pločio. Ten pat yra 6 m gylio įdubimas užpelkėjusiu dugnu. Kalva nepaprastai graži – visa apaugusi medžiais. Iš viso vaizdingasis piliakalnis užima 3 ha plotą. Jo viršuje plyti apie 200 m ilgio – apie 100 m pločio aikštelė. Kalvą supa pelkėtos pievos, jos apie 1930 m. buvo melioruotos.
P.Juknevičiaus teigimu, Čičinsko kalnas buvo nuo XIII a. šaltiniuose minimų Upytės žemių centras. Ten stūksojo pilis, ji XIV a. buvo sunkiai įveikiama kliūtis ne kartą kraštą niokojusiai Livonijos ordino kariuomenei.
Penas vaizduotei – įdubimas
Upytės žemė istoriniuose šaltiniuose pirmąkart paminėta 1254-aisiais. XIV a. kalavijuočių žygius aprašęs Livonijos kronikininkas Hermanas Vartbergė mini netoli Upytės nuniokotas žemes – Molainius, Nevėžninkus, Vaišvilaičius. Tačiau apie Upytės pilies užpuolimą nieko nerašoma – veikiausiai puikioje vietoje įsitvirtinusią pilį riteriai aplenkdavo. „Pilis buvo įrengta tuomet tyvuliavusio Vešetos ežero saloje. XVI a. ji dar buvo. Tačiau pasibaigus kovoms su Livonija, Upytė neteko savo gynybinės reikšmės, o centras tapo Panevėžys“, – sakė istorikas.
Literatūroje ne kartą minimas piliakalnis garsėja ne tik savo vaizdingumu, bet ir jį supančiais padavimais. Vienas iš jų – apie nedorą poną Čičinską. Pasak P.Juknevičiaus, padavimai apie nugrimzdusį dvarą kilo dėl kalvoje esančio įdubimo: „Įdubimas – veikiausiai karstinės kilmės darinys.
Nors yra versija, kad tai galėjo būti inžinerinis įrenginys, savotiškas uostas, į kurį, kilus pavojui, valtimis atplaukdavo slėptis vietiniai gyventojai.“
1978-aisiais tuometė Panevėžio rajono liaudies deputatų taryba patvirtino piliakalnio teritorijos ir apsaugos zonas.
Piliakalnio topografinę nuotrauką Lietuvos inžinerinių tyrinėjimų instituto Panevėžio skyrius padarė 1992-aisiais.
Tais pačiais metais Paminklų restauravimo projektavimo institutas parengė Čičinsko kalno sutvarkymo projektą. Atkreiptas dėmesys, jog kalvos pietryčių dalyje šalia įdubimo pylimas yra gerokai platesnis – veikiausiai ten yra ankstyvasis piliakalnis.
1997 m. Čičinsko kalnas įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Po metų Vyriausybės nutarimu Upytės piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu. Upytės piliakalnis dabar yra vienas reikšmingiausių Panevėžio krašto ir Krekenavos regioninio parko kultūros paminklų. Istorinę vertę turinti piliavietė – neatsiejama saugomo kraštovaizdžio dalis.
Mena piktą poną
Labiau nei istorinė Upytės piliavietės praeitis gyventojus domina legenda apie nedorą poną Čičinską. Jis yra kone populiariausias lietuvių padavimų personažas.
Padavimas buvo užrašytas daugiau nei prieš šimtmetį ir perrašytas dar dešimtis kartų. Padavimą savo kūriniams panaudojo A.Mickevičius, Maironis, V.Misevičius.
P.Juknevičiaus teigimu, Čičinsku lietuviams ilgainiui tapo nuo XVI a. pabaigos Upytėje gyvenusių bajorų Sicinskių garsiausiasis atstovas Vladislovas Sicinskis. Jis labiausiai išgarsėjo, kai 1652-aisiais pasinaudojo „liberum veto“ teise ir išardė Varšuvos seimą. Apie Upytės paviete įvairiausių pareigų turėjusį Vladislovą buvo sukurta būtų ir nebūtų pasakojimų, jis tapo legendų neigiamu herojumi. V.Sicinskio nekentė lenkų bajorija, reformatą prakeikė ir katalikų kunigai.
Pasakojama, kad Upytės bažnyčioje dar XIX a. buvo laikomas kažkoks sudžiūvęs lavonas, veikiausiai V.Sicinskio balzamuotas kūnas, jis tik 1865-aisiais generalgubernatoriaus įsakymu buvo palaidotas.
Sicinskių giminė su paskutiniu vyriškuoju palikuoniu išnyko XVIII a. Ilgainiui Upytės piliakalnyje esantis įdubimas buvo apgaubtas pasakojimais apie prasmegusį dvarą, o Sicinskis virto Čičinsku.
Dar vienas iš Panevėžio rajono piliakalnių – Baimainių – yra netyrinėtas. Skirtingai nei Upytės, Baimainių piliakalnis padavimais pasigirti negali, nėra užfiksuota nė vieno pasakojimo.
Piliavietė vadinama dviejų kaimų vardais – Baimainių ir Vilkų.
Pasak P.Juknevičiaus, ji yra tipiškas krantinio tipo piliakalnis, stūksantis Krekenavos seniūnijoje, dešiniajame Liaudos krante. Baimainių kalvos aikštelė yra netaisyklingo stačiakampio formos, ją nuo labiausiai prieinamos pusės saugo 2 m aukščio ir apie 30 m ilgio pylimas. Visa paminklo teritorija sudaro tik 0,6 ha. Piliakalnio šlaitai apaugę medžiais.
Mažai žinių
Rytinėje Baimainių piliakalnio dalyje yra maždaug 6 m gylio ir apie 16 m pločio grioviu atkirsta kalvos dalis. Pasak paminklosaugininko, ten veikiausiai buvo įrengtos kaimo kapinės. 1693 m. K.Jablonskio paskelbtoje testamento ištraukoje matyti, kad įpėdiniai įpareigojami mirusįjį palaidoti ant piliakalnio esančioje kapinių koplyčioje.
„Kadangi daugiau istorinių žinių apie piliakalnį nėra, sunku jį susieti su kokiais nors įvykiais. Nors galima kelti hipotezę, kad čia buvo Liaudos žemės centras. Tam neprieštarauja topografinė piliakalnio padėtis.
Visai šalia esanti vietovė vadinta Paliaude, dabar – Rūtakiemiu. Prie Baimainių piliakalnio ilgą laiką vyko bajorų dvikovos. Aplink piliakalnį esančios apylinkės istoriniuose šaltiniuose vadinamos Liaudos lauku“, – teigė istorikas.
Panevėžio rajono darbo žmonių deputatų taryba Baimainių piliakalnio teritorijos ir apsaugos zonas patvirtino 1977 m. 1997-aisiais piliavietė buvo įtraukta į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. Vyriausybės nutarimu 1998 m. Baimainių piliakalnis paskelbtas kultūros paminklu.
Pats mažiausias yra Nociogalos ir Papušių kaimo kapinių pašonėje esantis Papušių piliakalnis. Pilale vadinama piliavietė yra Nevėžio kairiajame krante. Ją 1994 m. tyrinėjo archeologas P. Tebelškis.
Pasak P.Juknevičiaus, Papušių piliakalnio aikštelė yra lygi, turi nedidelį nuolydį. Aikštelę juosia apie 48 m pylimas, Nevėžio užutėkis ir upės senvagė. Dalis piliakalnio teritorijos yra iškasinėta, apaugusi pušimis.
Padavimai byloja, jog Papušių piliakalnyje buvo pakastos „laivės su auksu“. Saugomą piliavietės teritoriją 1993 m. patvirtino Kultūros paveldo mokslinis centras. 1995-aisiais Papušių piliakalnis buvo įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Šįmet akcijos „Darom“ talkininkai tvarkė piliakalnį – pašalino atžalas, išvalė aikštelę ir pylimą, žemėmis buvo užversta prieš keletą metų saugomoje zonoje iškasta duobė.
Justė BRIEDYTĖ
A.Repšio nuotr. Istorikas P.Juknevičius sako, kad ant Upytės piliakalnio buvusi priešams sunkiai pasiekiama gynybinė pilis.
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
