Žmogus kosmose
Prieš penkiasdešimt metų, 1961-ųjų balandžio 12 dieną, rusų kosmonautas Jurijus Gagarinas pirmasis pasaulyje kosmine orbita apskriejo Žemės planetą. Per 108 minutes jo kosminė kapsulė įveikė atstumą nuo kosmodromo iki orbitos, vieną kartą apsuko Žemės rutulį ir vėl palietė planetos paviršių. J.Gagarino kojos žemę pasiekė penkiomis minutėmis vėliau, mat kosmonautas katapultavosi ir nusileido atskiru parašiutu.
Mano tėvai tądien kelionėje užtruko gerokai ilgiau, nors jų maršrutas buvo gerokai kuklesnis: iš Pagirių miestelio per Ukmergę į Jonavą ir atgal. Tiesa, J.Gagarinas, belakstydamas kaip kulka, iš kosmoso pargrįžo tuščiomis rankomis. Užtat mano tėvai namo vežėsi naujutėlaitę radiolą dailiais mediniais šonais ir baltais plastikiniais klavišais. Ją vėliau balažin kodėl praminiau Alioša.
Nuo laikraščiuose paskelbtos žinios apie žmogų kosmose autobuso keleivius buvo apėmusi euforija. Vieni reiškė pagarbą didingiems žmonijos pasiekimams ir drąsiai prognozavo, kad dutūkstantaisiais metais tikrai skraidysime į Mėnulį. Kitiems kirbėjo kur kas svarbesnis klausimas: pamatė J.Gagarinas Dievą ar nepamatė, ar prasidės pasaulio pabaiga, ar dar teks palūkėti?.. Tiesa, pastarieji savo nuogąstavimų garsiai nereiškė, o tik su savaisiais šnibždėjosi, nes visagirdinti KGB ausis panašias kalbas puikiai gaudė ir be radiolų.
Didžiosios viltys
Gimiau dvylika metų ir dviem dienomis vėliau nuo tos įsimintinos datos. Radiola, per kurią tėvai klausėsi pirmųjų žinių apie tarybinio kosmonauto žygdarbį, nebeveikė. Po kelerių metų, šiek tiek sustiprėjęs, išdraskiau „Aliošos“ vidurius, tuo galutinai nubraukdamas namiškių viltis kada nors ją sutaisyti.
O štai pirmasis kosmonautas gyvasties neteko bene dešimtmečiu anksčiau – žuvo 1968-aisiais bandydamas lėktuvą. Tačiau dėl to žmonių godos dutūkstantaisiais skraidyti į kosmosą ne tik kad neužgeso, bet atvirkščiai – suvešėjo!
Kas dabar gali suskaičiuoti, kiek panevėžiečių vaikų, visų pirma berniukų, puoselėjo bergždžias viltis tapti kosmonautais? Dešimt tūkstančių? Daugiau? Drįstu teigti, kad tai buvo geidžiamiausia profesija nuo 1961-ųjų, kai į kosmosą pakilo pirmasis žmogus, iki 1986-ųjų. Tais metais amerikiečių daugkartinio naudojimo kosminis laivas „Čelendžeris“ kildamas susprogo kartu su septyniais jame buvusiais astronautais, o Sovietų Sąjungoje „įjungus“ „perestroiką“, į orą išlėkė Černobylio atominė elektrinė. Nuo to laiko žmonių nuomonės pradėjo keistis įvairiausiais klausimais, įskaitant ir kosmoso užkariavimo.
Tačiau visą ketvirtį amžiaus kosmoso romantika visai pagrįstai išgyveno aukso laikus. Prisipažinsiu, man buvo šiek tiek apmaudu, kad gimdamas dviem dienomis prasilenkiau su Tarptautine kosmonautikos diena. Tiesa, širdį glostė įtarimas, kad kai kuriems bendraamžiams ir tokia datų kaimynystė atrodė verta pavydo.
Kosminė šypsena
Kodėl kosmoso užkariavimo iliuzija taip viliojo tiek vaikus, tiek suaugusiuosius? Ką mes norėjome patirti, ko pasiekti?
Galiu užtikrinti, kad tikrai nenorėjome tapti didesnėmis žvaigždėmis už J.Gagariną. O jis toks buvo – tikra pasaulinio masto superžvaigždė, kviečiama pasisvečiuoti į kiekvieną planetos kampelį. Dabar gali pasirodyti keista, tačiau panašūs tikslai mums nė į galvą nebuvo atėję.
Žinoma, visų pirma, mes troškome romantikos ir nuotykių, patiriamų keliaujant, tyrinėjant nepažįstamas erdves. Antra, ir tai dabar atrodo daug svarbiau, pajutome aptikę paprasčiausią laisvę. Kosmonautai man visuomet atrodė laisvi it kitų pasaulių gyventojai.
Pamenu per televiziją matytą vaizdelį: komunistų partijos generalinis sekretorius, taigi – ir visos Sovietų Sąjungos valdovas Leonidas Brežnevas, vos pastovėdamas ant kojų, sveikina tris iš kosmoso grįžusius šaunuolius. Jie kosminėje stotyje praleido ilgiau nei metus ir taip pasiekė naują pasaulio rekordą. Ta proga „gensekas“ turi pasakyti kalbą. Kas nėra girdėjęs jo iš popierėlių skaitomų kalbų, negali suvokti, kokios jos būdavo ilgos, kvailos ir nuobodžios, be kita ko, dar ir todėl, kad gerklės liga L.Brežnevo žodžius versdavo įspūdingu gargaliavimu. Taigi penktadalio žemės paviršiaus viešpats sukruto po kišenes ieškoti jam parašytos kalbos ir… nesurado! Šiaip taip susiorientavęs aplinkoje išstenėjo: „Pozdravliaju“ („Sveikinu“) ir nuo teorijos perėjo prie jam labai patikusios praktikos – ordinų kabinimo.
Ką tuomet darė kosmonautai? Jie stovėjo ir šypsojosi it dievai. Ne pašaipiai, ne atlaidžiai ir ne „iš reikalo“. Šypsojosi, nes buvo grįžę „iš ten“. Tai buvo ypatinga, kosminė šypsena.
Vieno amerikiečio astronauto žmona, šiam grįžus iš kosmoso, po dviejų savaičių pasakė: „Pagaliau.“ „Kas pagaliau?“ – nesuprato šis. „Pagaliau tu nustojai nepaliaujamai šypsotis.“
Taigi, be kita ko, mus traukė ir atvira kosmonautų šypsena – legali laisvės apraiška nelaisvės ir melo karalijoje.
Į laisvę – per fantaziją
Sovietų Sąjungoje su laisvės apraiškomis buvo kovojama visais frontais. Fantazijų pasaulis (išskyrus pasakų) taip pat buvo nepageidaujamas, nors būtent mokslinės fantastikos kūriniai žadino vaizduotę apie kosmoso užkariavimą.
Fantastika vis dėlto nebuvo uždrausta. Lietuvoje leista „deficitinė“ knygų serija „Zenitas“. Buvo kuriami ir fantastiniai filmai. Juos balandžio 12-ąją rodydavo vėlai vakare, ir tekdavo tėvų kaulyti, kad leistų pasižiūrėti, nors rytoj ir anksti į mokyklą. Neslėpsiu, gimtadienio artumas man šiek tiek padėdavo tuos filmus pamatyti. Vis dėlto filmus rodydavo retai, daugiausia dėmesio skyrėme knygoms. Arturo Klarko, Rėjaus Bredberio, Stanislavo Lemo, brolių Strugackių ir daugelio kitų pasaulinio garso rašytojų fantastų kūryba buvo neblogai žinoma.
Šauniausia buvo tai, kad tarp puikiausios mokslinės fantastikos kūrėjų buvo ir lietuvių. O pats geriausias iš jų – panevėžietis Kazys Paulauskas. Jo apysakos „Dorado“, „Argonautų laivas“, „Saulės sūnus“, „Deimo efektas“ darė nė kiek ne menkesnį įspūdį nei išvardintų autoritetų opusai. Šio rašytojo knygos ne tik piešė tolimos ateities paveikslus, bet ir supažindindavo su įstabiomis mokslinėmis bei futuristinėmis įžvalgomis.
Panevėžio kosmonautai
Dabar išsakysiu iš pažiūros beprotišką mintį: Panevėžys turi kosmonautų. Bent du, tai tikrai. Pirmasis – minėtas rašytojas K.Paulauskas. O antrasis – aktorius Donatas Banionis, suvaidinęs Krisą Kelviną Tarkovskio filme „Soliaris“. Šį šedevru laikomą fantastinį filmą žino visas pasaulis. JAV kino žvaigždė Džordžas Klūnis, prieš keletą metų vaidinęs naujame „Soliario“ pastatyme, atidžiai studijavo mūsų aktoriaus vaidmenį. Bet ar įmanoma suvaidinti geriau už D.Banionį?..
Tik kur kas vėliau pamatėme nemirtinguosius „Žvaigždžių karus“ ar Stenlio Kubriko ekranizuotą A.Klarko „2001 metų kosminę odisėją“. O iki tol buvo „Maskva – Kasiopėja“, „Paaugliai visatoje“, S.Pavlovo romano „Mėnulio vaivorykštė“ bei S.Lemo romano „Soliaris“ ekranizacijos.
Žinoma, menininkus vadinti kosmonautais kiek paikas dalykas. Tačiau jų dėka kosmosas ir Panevėžys buvo kur kas labiau susiję, nei gali pasirodyti.
Epilogas
Pamenate radiolą „Aliošą“? Ji buvo išmesta į šiukšlyną, nes paseno ir sugedo.
Nutolo ir kosmosas. Nors už lango net 2011-ieji, į kosminę orbitą (bet ne į Mėnulį) ekskursijų skraido tik nepaprasti turtuoliai, turintys arklio sveikatą ir galintys tokiam reikalui sukrapštyti bent 20 milijonų dolerių.
Tačiau mes kasdien naudojamės kosminėmis technologijomis. Kasdienybe tapo palydovinė televizija ir telefonija, GPS, orų stebėjimai bei prognozės. Iš erdvėlaivių į mūsų buitį atėjo daugybė daiktų, apie kurių „kosminę“ prigimtį net nenujaučiame.
Visi tie daiktai, visos tos naudojamos technologijos labai palengvino mūsų gyvenimą, buitį pakėlė į visai kitą lygmenį. Net kelionėje iš Pagirių į Jonavą bei atgal jau galime užtrukti bene tas pačias „gagariniškas“ 108 minutes, suspėję pakeliui įsigyti dar ir plazminį televizorių. Tačiau mes vis vien niurzgiame, kad gyvenimas sunkus, sunkus, sunkus…
Deja, vien tik „geras gyvenimas“, sutvarkyta buitis laimės suteikti negali. Žmogus visad norėjo pakilti virš kasdienybės, nužvelgti horizontą ir pasijusti laisvas. Mes turime svajoti – kad ir paikai, antraip tapsime paprasčiausiais robotais.
Kosminių jums šypsenų!
Mindaugas JUZOKĖNAS
Nuotr. Pirmasis ir antrasis.Jurijus Gagarinas prieš 50 metų pirmasis apskriejo Žemės planetą.
Po vienuolikos metų Donatas Banionis suvaidino astronautą filme „Soliaris“. Abu
žiūri viena kryptimi. Ką jie pamatė?
Žmogus kosmose
