Nors Stultiškių malūnas jau seniai prarado savo tikrąją paskirtį, tačiau kaskart atgimsta, kai jame rodomas lino kančios kelias. Jaunavedžių, lankytojų iš tolimųjų šalių traukos centru tapęs medinukas vilioja ne tik turistus, norinčius pajusti ten kadaise vyravusią dvasią, bet ir tuos, kurie trokšta išvysti nelabuosius.
Užgimė naujam gyvenimui
Vos už dešimties kilometrų nuo Panevėžio nutolusiame Stultiškių kaime turistus vilioja medinis keturių aukštų malūnas, kuriame įkurtas Linų muziejus. Prieš kelerius metus šalyje siautęs uraganas „Anatolijus“ buvo nulaužęs statinio sparnus, tačiau dabar jie atkurti. Įdomu, kad malūnas 19-ojo amžiaus pabaigoje buvo pastatytas aplink galingą pušį. Ji vėliau buvo nupjauta, o prie kamieno pritvirtintos girnos.
Netoliese gyvenantys žmonės juokauja, kad žiemą, kai malūno sparnai būna padabinti mirksinčiomis lemputėmis, jis apie save praneša ir panevėžiečiams.
Malūnai apipinti padavimais ir legendomis. Jie savo aukščiu kartais net konkuruodavo su bažnyčiomis, tačiau dabar daugelio jų jau nebelikę, kiti stovi apgriuvę, o kai kurie restauruojami ir prikeliami naujam gyvenimui. Tačiau jų paskirtis jau kitokia – dažniausiai pritaikyti poilsiui ir pramogoms arba virsta muziejais, kuriuose vedami edukaciniai užsiėmimai.
Ilgus metus grūdus malę statiniai nyksta, tačiau žmones vis dar vilioja vėjo žaismas jų sparnuose, medinės konstrukcijos, norima pajusti ten kadaise vyravusią dvasią.
Stultiškių malūne įkurto Linų muziejaus direktorė Dalia Mikalauskienė pasakoja, kad jis savo tikrąją paskirtį prarado jau seniai ir užgimė naujam gyvenimui. Muziejuje dabar vedami edukaciniai užsiėmimai, rodoma, kaip linai minami, brukami, šukuojami.
Lino kelias
Netoli Upytės, kuri nuo seno garsėja savo linininkystės tradicijomis, esančiame malūne dar 1975 metais buvo įsteigtas mokslinis Linų muziejus. Tuomet ten buvo kaupiama medžiaga apie linų veisles, auginimą, vyko tarptautinės mokslinės konferencijos, įvairių šalių mokslininkai atskleisdavo bandymų rezultatus.
Mokslinis muziejus neveikiančiame malūne įrengtas neatsitiktinai: Upytės bandymų stotis užsiėmė linininkyste, o malūnas tapo neatsiejama jos dalis.
„Kadangi Bandymų stotyje mokslininkai išvesdavo visokias linų veisles, bendradarbiavo su prancūzų tos srities specialistais, todėl netoli nutarė įrengti muziejų. Čia dar buvo ir klėtis, joje stovėjo skrynios, lovos, tačiau, atsiradus savininkui, viskas buvo išnešiota į visas keturias puses“, – mena muziejininkė.
Dabar Linų muziejuje pasakojama ir rodoma, kokį kančių kelią mėlynžiedis augalas nueina nuo lauko iki drabužio. Muziejaus direktorė D.Mikalauskienė rodo, kaip linai minami, brukami, šukuojami, verpiami. Prisėdusi prie audimo staklių, paaiškina, kokius sudėtingais raštais išmargintus audinius išausdavo mūsų močiutės. Išbandyti linų apdorojimo procesą siūloma ir lankytojams.
Muziejaus direktorė pasakoja, kad dauguma žmonių lieka sužavėti edukacine programa ir išeina pasisėmę gerų emocijų. Ji apgailestauja, kad linai vis rečiau mėlynuoja mūsų laukuose, todėl gali būti, kad ateityje juos pamatysime tik tokiuose muziejuose.
Pavyzdžių asortimentas
Malūnas yra keturių aukštų, o muziejus įkurtas trijuose. Čia susipažįstama, kaip senovėje buvo apdorojami linai. Pirmame aukšte yra įrankiai linams apdirbti, sėtuvė su specialiu būgnu, stilizuota linų skulptūra.
Čia galima specialiu įrankiu nubraukti linų galvutes, o paskui juos mintuvais suminti, brauktuve išvalyti spalius, sušukuoti įvairiomis šukomis.
Antrame aukšte – jau iššukuotų, įvairių spalvų linų pluoštų paroda, staklės siūlams vynioti. Gausu pluoštų pavyzdžių. Lankytojai gali įvertinti rankų darbo ir austus mašinomis audeklus.
„Pasaulyje yra labai daug rūšių linų, todėl jų švelnumas, spalvos skiriasi. Tai priklauso ir nuo apdorojimo“, – teigia pašnekovė. Linų rūšių, pasak pašnekovės, yra daugiau nei du šimtai, o malūne demonstruojama apie šimtą.
„Pas mus linų pavyzdžių yra atvežta iš Suomijos, Olandijos, Prancūzijos. Bet patys geriausi linai – Lietuvos“, – kalba muziejininkė. Ji šypsosi prisiminus, kad užsieniečiai, pačiupinėję Lenkijoje apdirbtą pluoštą, mano, kad jis dirbtinis.
Čia pat vytuvas, krijeliai, verpimo ratelis, audimo staklės. Toliau – dirbinių iš lino paroda. Vaikai supažindinami su senoviniais daiktais, tokiais kaip geldomis, ližėmis, svertuvais.
Pakilęs naujam gyvenimui
Stultiškių vėjo malūnas pastatytas 1880 metais. Jame erdvu ir tvarkingai išdėstyta linų darbų ekspozicija.
Tikima, kad linai piktas jėgas atbaido, taigi malūne ramu.
Kai nustojo malti grūdus, malūnas kurį laiką buvo apleistas, paskui jis buvo paverstas sandėliu, vėliau – moksliniu muziejumi. Atkūrus Nepriklausomybę, malūno savininko giminaičiai jį panoro atsiimti. Apie ketverius metus pastate nieko nebuvo, kol naujieji savininkai paskelbė, kad malūną parduoda.
Tada rajono Savivaldybė nupirko ir buvo įkurtas Linų etnografinis muziejus.
Čia anksčiau buvo mokslinis muziejus, tačiau juo domėjosi tik tos srities specialistai, tad nutarta įrengti tokį, kuris būtų prieinamas daugeliui: kad žmonės galėtų patys pačiupinėti, apžiūrėti. Muziejui dabar penkiolika metų.
„Juk ne visiems įdomu, kaip buvo išvesta kokia nors veislė. Kai malūne buvo mokslinis muziejus, ten visus eksponatus gaubė stiklai. Paprastam žmogui tai nuobodu“, – aiškino muziejininkė.
Edukacinė programa
D.Mikalauskienė sako, kad pasakodama apie lino kelią, ji leidžia vaikams pajusti, ką reiškia dirbti su linais.
„Čia vykdome edukacinę programą, rodome, kaip senovėje buvo apdorojami linai. Visiems turistams leidžiame patiems dirbti: minti linus, šukuoti, brukti. Rudenį, kai nurauname linus, būna ir sėmenų, aiškinamės, kokius valgius iš jų galime pagaminti, čia pat sumuštinius linų grūdeliais pagardiname“, – teigia D.Mikalauskienė. Ji pabrėžia, kad muziejuje esantys daiktai nepritaikyti linams verpti, tačiau tinkami supažindinti su šiuo darbu.
Muziejininkė aiškina, kad nurautus linus pirmiausia reikia gerai išmirkyti, o paskui – išdžiovinti.
Tada būtina linus nubraukti, kad nukristų sėmenys. Iš jų kadaise buvo spaudžiamas aliejus, jį filtruodavo, pakaitindavo ir vartodavo ne tik kaip maistą, bet ir kaip vaistą.
Linus džiovindavo jaujoje, o išdžiūvusius mindavo.
„Tuomet jau buvo galima dėti pilną mintuvą linų ir juos daužyti, minti. Taip darė tam, kad išbyrėtų spaliai.
Juos žmonės naudodavo namams, stogams šiltinti. Linus dažniausiai mindavo vyrai, o braukdavo – moterys su vaikais“, – pasakojo muziejininkė. Ji atskleidė, kad kuo daugiau daužysi, lamdysi linus, tuo puikesnis rezultatas bus – tvirtesnis siūlas ir geresnės drobės.
„Todėl edukacinė programa ir pavadinta lino kančios keliu“, – paaiškina D.Mikalauskienė.
Švelnesniais tapusius linus šukuodavo įvairaus tankio šukomis: pirma – retesnėmis, vėliau – tankesnėmis.
Šukose likdavo pakulos, iš jų vydavo virves. Jomis rišdavo arklius, karves. Vydavo ir virveles naginėms, maišams rišti, o iššukuoti linai buvo verpiami, paskui iš siūlų ausdavo drobes.
Kultūrinis centras
Malūnas tinka ne tik edukacinėms programoms, bet ir įvairiems renginiams organizuoti. Jis priglaudė ne vieną parodą.
D.Mikalauskienė pasakoja, kad bendrą gyvenimą pradėjusios kurti jaunos poros neretai atvažiuoja į malūną pajusti protėvių dvasios, kai kurios galbūt – ir savotiško pritarimo santuokiniam gyvenimui paprašyti. Muziejininkė prasitaria, kad pastovėti po linų dekoratyviniu sodu atvyksta tikintieji, kad tai padarę džiaugsis ilgu ir laimingu buvimu kartu.
„Jei kas nori čia kokią parodą surengti, mes mielai priimame, organizuojame susiėjimus, etnografines, bendruomenės šventes, netgi Jonines.
Be to, pas mus koncertuoja kolektyvai“, – tvirtina direktorė. Ji apgailestauja, kad muziejus yra kiek atokiau nuo miesto centro, todėl žmonės, pasak pašnekovės, kartais pritingi atvažiuoti.
„Išgirstu kalbų, kad toli esame, bet paskui pas mus apsilankęs dažnas prisipažįsta: kvailas buvau, kad anksčiau neprisiruošiau atvykti, juk čia taip įdomu“, – juokiasi muziejininkė. Ji sako, kad muziejų aplankė įvairiausių šalių turistų: lankytojų knygoje palikti įrašai japonų, kinų, vokiečių ir kitomis kalbomis.
„Pasižiūrėjau, iš kokio rajono muziejuje nėra lankęsi žmonių. Ir nustebau – buvo iš visų. Labai daug lankytojų iš tolimų kraštų: Naujosios Zelandijos, Maroko, Kinijos, Kamčiatkos. Anglų, prancūzų, vokiečių beveik nuolat būna. Jie vasarą prie malūno kiemelyje nakvoja savo kemperiuose“, – sako pašnekovė.
Ieško velnių
D.Mikalauskienė džiaugiasi, kad malūno tvirtybės nepavyko palaužti nei karo negandoms, nei per Lietuvą praūžusioms vėtroms.
„Aišku, jis buvo kiek aptrūnijęs, tačiau kai buvo kuriamas mokslinis muziejus, buvo sutvarkytas. Kad į pastatą būtų laužtasi ar kaip kitaip jis būtų niokojamas, nepamenu. Kai įkūrėme etnografinį muziejų, stiprus vėjas buvo nulaužęs sparnus, vėliau jie uždėti“, – teigia pašnekovė.
Moteris juokiasi, kad pasklidus kalboms apie miesto malūnuose besivaidenančius velnius, turistai į Stultiškių malūną taip pat žengdavo nedrąsiai, žvalgydamiesi, iš kurios pakampės pasirodys nelabieji, jei išgirsdavo kokį krebždesį, krūptelėdavo.
„Vaikai klausia, ar čia tas malūnas, kuriame vaidenasi, o aš juokiuosi: žinoma, tas. Perspėju, kad nelabieji gyvena aukštai, todėl į viršutinį aukštą vaikai lipa tyliai. Sakau jiems: jei norite pamatyti velnius, turite pasilikti nakčiai. Tačiau norinčiųjų taip ir neatsirado“, – linksmai pasakoja D.Mikalauskienė.
Vaida REPOVIENĖ
Rubriką remia „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“.
