Nereiklumas, dauginimo paprastumas, milžiniška spalvų ir lapų, žiedų formų įvairovė, skirtingi krūmelių dydžiai – sanpaulijų gausa tokia didelė, kad kiekvienas rastų sau pagal skonį ir poreikius. O jas auginti pavyks net ir pradedantiesiems.
Visgi jei priklausote pradedančiųjų gėlininkų kategorijai, tikrai nepakenks pasirinkti žinių apie Afrikos žibučių, kaip jos dar vadinamos, auginimą.
Gėlininkų numylėtinės
Sanpaulijos priklauso gesnerijinių šeimai ir yra kilusios iš Rytų Afrikos atogrąžų kalnų regionų, kur dažniausiai aptinkamos netoli vandens telkinių.
Kultūriniu augalu šios gėlės tapo ne taip seniai – tik XIX amžiaus pabaigoje. Nedidelės, efektingos ir gana nepretenzingos, jos labai greitai pelnė gėlininkų meilę – iš pradžių Europoje, vėliau JAV, o iki kito šimtmečio vidurio – jau ir visame pasaulyje.
Vidutinė statistinė sanpaulija – tai neaukštas visžalis žolinis daugiametis augalas su stipriai sutrumpėjusiais stiebais ir vešlia pamatine lapų skrotele. Lapai žali arba dėmėti – odiški, padengti pūkeliais, apvalūs, paprastai su šiek tiek nesimetrišku širdišku pagrindu ir apvalia arba kiek smailėjančia viršūne.
Kiekvienas sanpaulijos žiedelis turi po penkis švelnius vainiklapius ir taurėlapius, telkiasi trumpose kekėse. Vaisius – dėžutė su daugybe smulkių sėklų.
Šiandien yra išvesta ne šimtai, o tūkstančiai šio augalo veislių. Jos skiriasi skrotelės išvaizda, lapų bei žiedų forma, dydžiu ir spalva.
Ankštumas – privalumas
Sanpaulijos nuolat puikuojasi pačių nereikliausių ir lengviausiai prižiūrimų kambarinių augalų sąrašo viršuje. Nes tokios jos ir yra – užsiauginti sanpauliją pavyktų net jokios patirties neturinčiam mėgėjui.
Tačiau tam, kad gėlės atrodytų nepriekaištingai ir gerai jaustųsi, privalu užtikrinti joms reikiamas sąlygas bei priežiūrą.
Ypač lepios auginimo sąlygoms būna veislinės sanpaulijos stambiais pilnaviduriais žiedais ir chimeros.
Kambarinėms sanpaulijoms tinka standartinis iš parduotuvės nupirktas substratas (neutralaus pH), skirtas smulkiems augalams – paprastai ant tokios pakuotės yra pažymėta, kad tinka sanpaulijoms.
Galite substrato susimaišyti – iš velėninės žemės, humuso, aukštapelkių durpių, smėlio, kiminų.
Profesionalūs sanpaulijų augintojai rekomenduoja dar ir tokį mišinį: neutralizuotos aukštapelkės durpės ir perlitas. Santykis turėtų būti 70:30 arba 60:40 – jeigu laistoma per viršų, – ir 50:50, jeigu laistymas „knatinis“ (jį aptarsime vėliau).
Svarbiausia, kad substratas būtų maistingas, purus, lengvas, laidus vandeniui ir orui.
Vazonas sanpaulijoms tiks tiek keraminis, tiek plastikinis. Jis neturi būti masyvus – Afrikos žibučių šaknų sistema nedidelė, o kol ji neužpildys viso vazono tūrio, gausaus žydėjimo galite nesulaukti.
Vazono skersmuo turėtų būti maždaug tris kartus mažesnis už suaugusios sanpaulijos skrotelės skersmenį. Ant dugno būtinai paberkite drenažo sluoksnį.
Nelepios, bet jautrios
Kur bute geriausia pastatyti sanpauliją?
Šios gėlės mėgsta gausią, bet ne tiesioginę, o išsklaidytą šviesą. Per vasaros karščius ryškioje saulėje nepridengti lapai gali net apdegti. Todėl vazonus geriausia statyti ant vakarinių arba rytinių palangių.
Kad augalas neišlinktų į nuolatinės šviesos pusę, vazonėlius su sanpaulijomis būtina retkarčiais pasukti.
Tai, kad sanpaulijai trūksta šviesos, lengva pastebėti iš lapų – jie ima blykšti ir smulkėti.
Sanpaulijos nemėgsta ir šalčio, bet dar labiau skersvėjų ir staigių temperatūros svyravimų. Optimali aplinka joms auginti – 20–24 laipsniai šilumos.
Kam reikalinga virvelė
Rimčiausia sanpaulijų priežiūros dalis – laistymas ir tręšimas.
Šios gėlės mėgsta nusistovėjusį kambario temperatūros vandenį, bet laistomos tik tada, kai išdžiūva viršutinis žemės sluoksnis.
Substratas vazonėlyje turėtų būti nuolat drėgnas, tačiau reikia stebėti, kad vanduo neužsistovėtų prie šaknų.
Laistyti būtina į padėklą arba palei vazono pakraštį, kad vanduo nepatektų ant lapų.
Jei praktikuojate kambarinių gėlių purškimą, atminkite – sanpaulijoms tinka tik labai smulki migla, kuo artimesnė rūkui. Ir, žinoma, tuo metu ant augalo lapų negali kristi tiesioginiai saulės spinduliai.
Tarp patyrusių gėlininkų labai paplitęs vadinamasis „knatinis“ laistymo būdas.
Dar sodinant ar persodinant sanpauliją tarp žemės ir drenažo sluoksnio įterpiama sintetinio pluošto laisvai suvyta virvelė. Vienas jos galas paliekamas vazone, o kitas ištraukiamas per skylutę dugne. Paskui paimamas bet koks indas su dangčiu, pripildomas vandens, uždengiamas. Ant jo pastatomas vazonėlis, virvelė – „knatas“ – nuleidžiama į skystį.
Taip sanpaulija gana ilgai gali laistytis pati. Tereikia stebėti, kad apatiniame inde visuomet būtų vandens.
Sanpaulijos tręšiamos kompleksinėmis mineralinėmis trąšomis (skystomis arba granuliuotomis), skirtomis žydintiems kambariniams augalams.
Daryti tą reikia reguliariai augimo ir žydėjimo laikotarpiu, maždaug kartą per dvi savaites.
Tręšti galima ir kaskart laistant, tačiau tokiu atveju trąšų dozę būtina sumažinti 2–4 kartus.
Iš kenkėjų kambarines sanpaulijas gali užpulti tripsai, amarai, ciklamininės erkutės, miltuotieji skydamariai. Kad taip nenutiktų, reguliariai apžiūrinėkite augalus, neleiskite vandeniui užsistovėti prie šaknų, o pastebėję kenkėjus nedvejodami naudokite buto sąlygomis leidžiamus insekticidus arba akaricidus.
Džiaugtis visus metus
Kalbant apie galimas sanpaulijų ligas, jos dažniausiai būna susijusios su netinkama agrotechnika. Pavyzdžiui, nudegimais saulėje arba šaknų puviniu dėl nuolatinio žemės perlaistymo (tokiu atveju lapai paruduoja ir suglemba).
Tačiau sanpaulijas gali užklupti ir rimtos grybelinės ligos: pilkasis puvinys, netikroji miltligė, fitoftorozė, rizoktoniozė, sklerotiniozė, fuzariozė. Jei taip atsitiko, pagelbėti gali tik fungicidai.
Sudarius tinkamas sąlygas, sanpaulijos gali žydėti ištisus metus. Tad jei norite Afrikos žibučių žiedais džiaugtis ir žiemą, užtikrinkite augalams papildomą apšvietimą (iki 10–13 valandų per parą) ir šilumą (ne mažiau kaip 16–18 laipsnių).
Žiemą laistymas ribojamas, tačiau augalus vis tiek turi supti šiokia tokia drėgmė. Paprasčiausias būdas – ant radiatorių dėti drėgnus audinius arba purkšti augalus jau minėta migla.
Jei gėlės žiemai paliekamos ant palangės, būtinai pasirūpinkite, kad vazonai būtų apsaugoti nuo šalto oro iš orlaidžių ar galimų plyšių.
Kaip dauginti ir kada persodinti
Sanpaulijas lengva dauginti lapų auginiais, lapų dalimis ir dukterinėmis skrotelėmis. Pirmasis būdas – pats populiariausias.
Tam reikalingas sveikas, susiformavęs lapas su 2–3 cm ilgio koteliu. Jis įmerkiamas į vandenį, kol išleidžia šaknis (kai kurių stambialapių veislių augalai gali iškart suformuoti ir „vaikučius“).
Arba galima tokį lapą įkišti į purią dirvą su perlito ir vermikulito priedais, bet ne giliau kaip 1–1,5 cm ir būtinai 30–45 laipsnių kampu.
„Sodinukas“ laistomas kambario temperatūros vandeniu ir, kad nepritrūktų drėgmės, uždengiamas polietileno maišeliu bei laikomas 20–22 laipsnių temperatūros patalpoje.
Svarbu stebėti, kad po maišeliu nesikauptų kondensatas, o jam atsiradus – improvizuotą šiltnamį išvėdinti.
Tokiu būdu šaknų formavimasis ir „vaikučių“ vystymasis trunka iki vieno dviejų mėnesių.
Lapais netinka dauginti nebent genetines chimeras (nepainiokite jų su nechimerinėmis veislėmis, turinčiomis „chimerišką“ spalvą!) – jos išlaiko savo unikalią išvaizdą tik dauginamos ūgliais arba žiedkočių audinių kultūros metodu, arba klonavimu.
Teoriškai sanpaulijas galima dauginti ir sėklomis, tačiau naudojant šį metodą veisliniai požymiai išsibarsto, todėl sėjinukai gali nepaveldėti pagrindinių augalų savybių.
Ir atminkite: laikui bėgant net ir pati lengviausia bei puriausia vazono žemė susiguli ir sukietėja, substrato sudėtis nuskursta. Todėl būtina reguliariai purenti ir atnaujinti viršutinį jo sluoksnį, taip pat – kartkartėmis persodinti bei išskirstyti besiplečiančias ir tankėjančias sanpaulijas. Jeigu to nepadarysite laiku, sanpaulijos pačios parodys, kad procedūra būtina: sumažės žydėjimo intensyvumas, o augalas pradės „lipti“ iš vazono apsinuogindamas ir išlenkdamas apatinę stiebo dalį.
Naudinga žinoti
Persodintos sanpaulijos negalima tręšti mėnesį arba dar geriau – pusantro. Taip pat nederėtų tręšti dėl masinio kenkėjų puolimo nusilpusių arba perdžiūvusių, karščių išvargintų augalų.
Jeigu neleisite sanpaulijai šaltuoju metų laiku žydėti – išskabysite visus sukrautus žiedynus, augalui prasidės priverstinis ramybės periodas ir jis kuo puikiausiai ištvers žiemą be papildomo oro drėkinimo.
