Plikos padangos ir nuotykiai kelyje arba perdėm atsargus lėtas važiavimas, nekreipiant dėmesio į koloną, nusidriekusią iš paskos. Ar atpažįstate save?
Plikos padangos ir nuotykiai kelyje arba perdėm atsargus lėtas važiavimas, nekreipiant dėmesio į koloną, nusidriekusią iš paskos. Ar atpažįstate save?Vairavimas – ne tik kasdienis įprotis, bet ir savotiškas charakterio veidrodis. Vieni prie vairo jaučiasi ramiausiai, kiti mieliau sėdi keleivio vietoje, tretiems sudėtingos eismo sąlygos tampa net maloniu iššūkiu.
Šį kartą pašnekovų teiravomės, kokie jie vairuotojai, ar žiemą sėda prie vairo, su kokiais nuotykiais yra susidūrę kelyje ir kas juos labiausiai erzina eisme.
Loreta GUOKĖ
Panevėžio savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja
Vairuotojo pažymėjimą turiu jau senokai, nuo 18 metų. Vairuoju dažnai. Tik į darbą važiuoju retai. Esu iš tų, kurie daug vaikšto. Bet kai šalta, ėjimas ir grįžimas iš darbo pėsčiomis yra vienintelis didesnis pasivaikščiojimas.
Nelaikau savęs gera vairuotoja. Man labiau patinka, kai kas nors kitas vairuoja, o aš sėdžiu šalia.
Žiemą vairavimo įpročiai keičiasi. Žiema iš karto pasakė stop: turi nusivalyti automobilį, turi jį pašildyti prieš važiuodamas. Dėkui šiam, kad per šalčius nenuvylė. Vairuoju atsakingiau, lėčiau. Tikriausiai ne mano vienos įpročiai žiemą keičiasi. Gyvenu nedidelėje gatvelėje, iš kurios išsukti paprastai nelengva – niekas nenori praleisti. Bet žiemą situacija pasikeitė – vieni kitus išleidžia.
Nuotykių kelyje patiriame visi. Kartą pagailėjau pinigų padangoms. Maniau, pratempsiu, be to, jau buvo kovo pradžia. Važiavau į Vilnių, į Kaziuko mugę, buvo pašalę. Autostradoje stabdžiau ir apsisukau 180 laipsnių. Mano laimei, kažkaip pavyko išlaviruoti ir likti ant kelio. Tuo metu net pati nesupratau kaip. Sūnus sakė: „na, mama“ – tada pauzė – „ir padraginai“. Grįžusi namo iš karto nusipirkau naujas padangas.
Su sūnumi prieš karantiną ėjome piligrimystės kelią. Grįžę iš Ispanijos supratome, kad Panevėžį galima pėsčiomis pereiti skersai ir išilgai. Iki tol taip neatrodė, bet po kelionės supratau, kad nueiti iš vieno miesto galo į kitą nieko nereiškia. Panevėžyje automobilis nebūtinas. Bet važiuojant už miesto jis suteikia laisvės. Šiame gyvenimo etape automobilis geras, bet ne pats būtiniausias dalykas.
Giedrius NOTKUS
Lenktynininkas
Agresyvaus ir provokuojamo elgesio keliuose niekada nepateisinu. Tačiau labiausiai mane erzina vairuotojai, žiemą važinėjantys plikomis ar net vasarinėmis padangomis. Neseniai buvau užsukęs į padangomis prekiaujančią parduotuvę, pasakojo, jog buvo tokių, kurie suskubo keisti padangas tik dabar, iškritus sniegui. Toks neatsakingumas piktina. Būtent šie vairuotojai dažnai paralyžiuoja eismą ir sukelia spūstis mieste.
Kita problema – pernelyg atsargūs vairuotojai, kurie, panašu, jau atpratę nuo žiemiškų vairavimo sąlygų. Jie važiuoja vos 20–30 kilometrų per valandą greičiu. Jeigu automobilis techniškai tvarkingas, padangos geros, o gatvės nuvalytos, nereikėtų judėti vėžlio tempu. Žinoma, didesnis atidumas būtinas paprastose ir žiedinėse sankryžose, šios dažnai slidesnės, tačiau kai kurie vairuotojai visur važiuoja vienodai lėtai, dėl to nusidriekia ištisos automobilių vilkstinės.
Pastebiu, kad vairuotojai jau pamažu adaptavosi prie pasikeitusių sąlygų – tokių kamščių, kokie buvo pirmosiomis sniego dienomis, beveik nebėra. Galbūt pirmas sniegas išgąsdino, gal dalis vairuotojų užsidėjo geresnes padangas ir jaučiasi komfortiškiau, o kiti tiesiog nusprendė tokiomis sąlygomis nebevažinėti.
Pastarosios šiltos žiemos, matyt, mus išlepino – daugelis pamiršo, kaip elgtis kelyje sudėtingomis sąlygomis. Pats vairuoju automobilį su keturiais varomaisiais ratais, o tai, mano nuomone, žiemą didelis privalumas. Netikėtumų pasitaiko ir man, bet šiandien yra puikių galimybių patobulinti vairavimo įgūdžius ant sniego ar ledo. Daugelis ūkininkų yra įrengę ledo trasas, kuriose galima saugiai pasitreniruoti. Po tokių treniruočių pats keliuose jaučiuosi kur kas užtikrinčiau.
Bet šiaip man kuo sudėtingiau, tuo smagiau.
Bronė SLAPŠIENĖ
Senjorė
Vairuotojo pažymėjimą gavau būdama vyresnė nei 50-ies. Jo man prisireikė, kai vyras po nelaimingo atsitikimo liko viena akimi aklas. Beje, gavusi vairuotojo teises, gana greitai tapau našlė. Taigi, vairuoju jau daugiau nei ketvirtį amžiaus.
Sakyčiau, esu vidutinė vairuotoja, yra už mane geresnių.
Važinėju visais metų laikais. Kartais paeinu ir pėsčiomis, tačiau dažniau vis dėlto tenka sėsti prie vairo.
Važinėju į Lietuvos moterų lygos Panevėžio skyriaus, kurio pirmininkė esu, renginius. Taip pat dalyvauju Lietuvai pagražinti draugijos Panevėžio miesto skyriaus veikloje, noriai lankau miesto bibliotekų, Dailės galerijos, Kraštotyros muziejaus renginius. Visur paprastai važiuoju automobiliu.
Į parduotuves taip pat dažniau vykstu ratuota nei pėsčia.
Jaučiuosi esanti ir atsakinga, ir atsargi vairuotoja. Žiemą mieste paprastai važiuoju 45 km/h greičiu. Kartą užmiesčio kelyje ir aš buvau policijos pareigūnų pagauta viršijusi greitį. Pamenu, mokėjau septynių eurų baudą. O sykį vairuodama Panevėžio centre esu nestipriai „pabučiavusi“ kitą automobilį. Dar vieną sykį automobiliu bakstelėjau į savo pačios namų vartus.
O dar vienas mano prasižengimas – ne vietoje paliktas automobilis. Mokėjau baudą už tai, kad pačioje 2025 metų pabaigoje vienoje Palangos gatvių pastačiau mašiną. Buvau tikra, kad stovėjimas kurorte žiemą nemokamas, pasirodo, klydau. Teko susimokėti 20 eurų baudą.
O štai gerokai seniau Vilniaus–Kauno greitkelyje man buvo nuleidę padangą. Pamenu, ne tik išsigandau, bet ir sutrikau, puoliau skambinti ne pagalbos tarnyboms, o savo bičiuliui – Liekupio bendruomenės, kuriai ir pati priklausau, nariui.
Koks sutapimas – tuo pačiu greitkeliu kaip tik važiavo jo brolis. Jis apgręžė automobilį, atvažiavo iki manęs, pakeitė padangą, tad laimingai grįžau namo.
Dabar, kai jau esu vairuotoja su stažu, žinau, kad tokiu atveju reikia skambinti pagalbos tarnyboms ir laukti jų atvykstant.
Tomas POŠIŪNAS
Fotografas
Žiema, kai oro ir kelių sąlygos reikalauja daugiau dėmesio, yra mano mėgstamiausias metų laikas vairuoti.
Tokiose situacijose svarbūs ne spontaniški sprendimai, o pasitikėjimas savo įgūdžiais ir gebėjimas prognozuoti situacijas. Žiema geriausiai parodo, kurie vairuotojai geba tiksliai įvertinti sąlygas ir valdyti automobilį ne tik teoriškai, bet ir praktiškai.
Labai svarbi vairavimo dalis – nuolatinis kitų vairuotojų veiksmų stebėjimas ir jų sprendimų numatymas.
Ypač žiemą, kai kelias slidus ir viskas gali pasikeisti per sekundę, stebėjimas tampa beveik toks pat svarbus kaip pats automobilio valdymas.
Reikėtų suvokti, kad vairavimas neapsiriboja vien tik savo įgūdžių demonstravimu – čia svarbu ir tai, kaip įvertini aplinką bei galimybes prisitaikyti prie jos.
Pastebėjau, kad dažnai žmonės kaltina kelininkus dėl prastos kelio būklės, tačiau, mano nuomone, geras vairuotojas geba prisitaikyti prie bet kokių oro ir kelio sąlygų bei įvertinti savo automobilio ir jo padangų galimybes.
Man labiausiai kliūva situacijos, kai užsidegus žaliam šviesoforo signalui vairuotojai tiesiog miega, neskuba, taip trukdydami eismui.
Taip pat labai nemėgstu, kai vairuotojai nesugeba arba per ilgai delsia duoti kelią specialiosioms tarnyboms – tokiose situacijose lemiama gali būti kiekviena sekundė, o sąmoningumas ir pagarba turi būti svarbiausi.
