Rekomendacijos niekada nebūna neutralios – jos visada šiek tiek asmeniškos, priklausomos nuo patirties, nuotaikos, gyvenimo etapo.
Panevėžio miesto dailės galerijos direktorė Jovita Nalevaikienė rekomendacijomis dalinasi atvirai ir jautriai reflektuodama savo santykį su muzika, knygomis, teatru, kinu ir vizualiuoju menu.
Jos rekomendacijos – ne „būtina pamatyti“, o apie patirtis, kurios paliko pėdsaką, uždavė klausimų, kartais – pakeitė kryptį. Kvietimas ne sekti, o klausytis, stebėti ir ieškoti savų atsakymų mene.
Gana dažnai pati į daugelį rekomendacijų žiūriu atsargiai. Perfrazuojant lotynišką posakį, kas tinka vienam, gali visiškai ne(pa)tikti kitam. Tačiau kvietimas pasidalyti savomis meno rekomendacijomis suintrigavo. Be to, tai tapo proga šiek tiek perkratyti atmintyje įvairias patirtis, susijusias su girdėta muzika, perskaitytomis knygomis, matytais filmais ir spektakliais, širdin įkibusiais vaizduojamojo meno kūriniais.
Galvodama, kuriomis mintimis pasidalyti, supratau, kad nėra lengva trumpai apibūdinti nė vienos meno srities patirčių, nes bėgant laikui daug kas keičiasi.
Muzika skamba pagal nuotaiką, ilgai neatversta gulėjusi knygą būna „praryjama“ per vakarą, o kieno nors išgirtas filmas nuvilia. Nes lūkesčius susikuriame pagal savo įsivaizdavimą, kuris toli gražu nėra toks, kaip to kito…
MUZIKA
Muzika mano aplinkoje skamba nuo vaikystės.
Anuomet tai dažniausiai būdavo liaudies dainos, kurių aukštaitė bobutė mokėjo gal daugiau nei penkis šimtus.
Ir į etnografinio ansamblio repeticijas bei koncertus kartu nukeliaudavome, ir kartu pagiedoti vis paragindavo ir pamokydavo.
Vėliau, besimokant muzikos mokykloje, patirtys ir muzikos pažinimo ribos išsiplėtė: muzikos istorija, klasika, šiuolaikinė muzika.
Tiesa, daug kas buvo už sunkios „geležinės uždangos“, tad „Queen“ ar „Scorpions“ į mano aplinką atkeliavo gal tik kokioj dešimtoj klasėj.
Dabar, kai klausytis muzikos galima beveik bet kur ir lengvai pasiekiama kokios tik įsigeisi, mano grojaraštyje suskamba ir lietuviški topai, ir užsienio popsas ir visiška klasika.
Tiesa, atkreipiau dėmesį, kad dažnai suklūstu ir sugrįžtu prie dainų, kurių tekstas turi gilesnių prasmių arba „užkabina“ tam momentui aktualią temą.
Iš senesnių užsienio hitų paminėčiau Leonard‘o Cohen‘o „I’m Your Man“ ir Billy‘io Joel‘o „Honesty“ – abi kelia daug minčių apie žmonių tarpusavio santykius, pasitikėjimą, amžinąsias vertybes, ramybę, kai žinau, kad turiu vienminčių arba yra į ką atsiremti.
Atidžiai klausausi ir ką dainuoja jaunieji atlikėjai lietuviškai, ypač patinka Evgenyjos Redko dainų tekstai, kartais ilgai mintyse skamba „yra taip kaip yra taip kaip yra“ iš Roko Yan gegužinio repertuaro, kai nebežinau „kaip atmylėt“ ką nors – dainuoju kartu su GJan.
Gal nustebtumėte, bet kai reikia rimtai susikaupti, rašyti ar ką nors apmąstyti, namuose gali garsiai skambėti Antonijaus Vivaldžio arba Johano Sebastiano Bacho muzika.
Net ir Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requeim“ arba Tomaso Albinonio „Adagio g-moll“.
Muzika man visuomet yra nuotaikos iliustracija. Tiesa, kartais gamtos garsai arba tyla yra didžiausia dovana ir meditacija.
FILMAS
Nesileisdama į ilgas istorijas ir prisiminimus apie didžiausią įspūdį kada nors padariusius filmus tiesiog pasakysiu, kad išties rimtai rekomenduoju pažiūrėti filmą, lietuviškai pavadintą „Gurmaniška aistra“ (2023), nors drįsčiau teigti, kad angliškas pavadinimas „The Taste of Things“ (supaprastintai verčiant kaip „dalykų skonis“) man atrodytų tinkamesnis.
Tik pažiūrėjusi filmą pasidomėjau režisieriaus Tran Anh Hung‘o (Vietnamas, Prancūzija) biografija ir kūryba, kuri įvertinta ir apdovanota svarbiuose kino festivaliuose.
Spėju, kad režisieriaus patirtis ir išsilavinimas palieka ryškų pėdsaką ir filmų kūrybinėms komandoms, ir žiūrovams, nes kiekvienas mano žiūrėto filmo kadras užpildytas rafinuotu skoniu, subtilia, iš mažiausių detalių sklindančia estetika, jautriais žmonių santykių niuansais.
Rodos, gali uosti gaminamo maisto kvapus, justi gėrimų skonį, norisi ne tik akimis ragauti preciziškai paruoštus patiekalus.
Filmas tikrai ne tik apie aistrą gaminti maistą. Filmas apie aistrą gyventi – patirti gurmanišką, prabangų, estetišką, tikro, natūralaus, nuoširdaus gyvenimo skonį.
SPEKTAKLIS
Spektakliai ir knygos – sudėtingos temos.
Buvo periodų, kai teatrą lankiau dažnai ir stengiausi pažiūrėti daug įvairių spektaklių.
Buvo periodų, kai griežtai buvau sau tarusi „ne teatrui“, nes atrodė, kad per daug „gyvenimiško gyvenimo“ teatro scenoje radosi.
Paskutiniai matyti čia, Panevėžyje, paliko skirtingus, bet visuomet vertingus ir gilius patyrimus. „Šv. Speigas“ (rež. Aleksandras Špilevojus), žiūrėtas, atrodo, 2023 pavasarį, pakerėjo įtaigia vaidyba ir gyva „Colours of Bubbles“ muzika.
Už drąsą rinktis jautrią temą ir valią suvaidinti tokius vaidmenis mintyse dėkojau visiems, kurie kūrė spektaklį „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“ (rež. Agnius Jankevičius). Mes dainavom, juokėmės ir verkėm. Mes buvome spektaklyje. Buvome tikra jo dalimi. Bet eidama namo galvojau, kad mes išėjome iš spektaklio, o kažkas namo pareina į tokį gyvenimą, kokį rodė mums spektaklyje. Buvo gera spektaklyje matyti daug jaunų žmonių. Yra vilties, kad teatro scenoje pamatę scenas „iš gyvenimo“ jaunieji piliečiai išgirs atsakymus ir ras būdus, kaip spręsti situacijas, susidurdami su kitokiu nei aš.
Na ir „Makbetas“ (rež. Aleksandras Špilevojus) Aukštaitijos siaurojo geležinkelio Panevėžio depe, tapęs beveik legenda.
Nes vietų mažai, bilietų – nėra, mačiusiųjų emocijų skalė „nuo – iki“ didina intrigą pamatyti savo akimis.
Kai tai pavyksta, iš spektaklio išeinu su dar tvirtesniu atsakymu: kone visos mūsų kovos yra pirmiausia viduje. Tik paskui – išorėje.
Beje, gal tądien, kai mačiau spektaklį, diena buvo kokia „ne ta“, nes Makbetas atrodė kaip ne savas. Bet gal kaip tik toks teatro trupės sumanymas – išleisti žiūrovą namo su daugiau / kitokių klausimų, nei atsinešė ateidamas…
KNYGA
Su knygomis panašiai kaip su teatru. Buvo laikotarpių, kai skaičiau daug ir kone viską, kas buvo po ranka: nuo Aleksandro Diuma romantizuotų muškietininkų iki Onorė de Balzako kurtizanių, nuo Kuperio indėnų iki Remarko draugų, nuo Dreizerio sesers Kerės iki Breino viršūnių, nuo Miuntės saloje iki Vindemo trifidų.
O kur dar „privaloma literatūra“ – lietuvių ir užsienio autorių kūriniai mokykloje, dalykinės literatūros puslapiai universitetiniuose moksluose, tekstai, pastraipos, dokumentai dirbant administracinį darbą.
„Raidžių perteklius“ kažkada buvo „išjungęs“ norą skaityti ir daugybė iš pažiūros patrauklių knygų vis dar yra netoli manęs taip ir neatverstos, arba – nebaigtos skaityti.
Vis dėlto yra viena plona knygutė, kuri kuriam laikui buvo tapusi beveik parankine, kaip E. Hemingvėjaus „Šventė, kuri visada su tavimi“ – tai Richard‘o Bach‘o „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Taip taip, tas 1981-ųjų leidimas su Arvydo Každailio iliustracijomis, kažkada užverstas su keista šypsena „kas tai? apie ką?“. Vėliau ten radau daug atsakymų net į tuos klausimus, kurie dar nė nesuformuluoti iki galo. Laisvė? Taip, laisvė yra esminė sąlyga mūsų gyvenimui, kūrybai, meilei. Ar mes jau pasiruošę atsikratyti visko, kas mus varžo? Kaip kada… Kartais atsakymas yra įrašytas Žuvėdros plunksnų virpėjime…
Yra pora nelabai seniai perskaitytų knygų, kurias užvertus norėjosi šaukte šaukti: „Pasirašau po kiekvienu žodžiu.“ Bet kas gi aš tokia, kad mano šauksmas kam labai rūpėtų?! Todėl tik subtiliai užsimenu – ieškokite savo kelio. Ir juo eikite! O tos knygos – tai Erikos Umbrasaitės „Hedonistės užrašus“ ir Jackson‘o MacKenzie „Laisvėn iš psichopato gniaužtų“. Abiejose radau itin artimų minčių, patvirtinimų ir padrąsinimų apie asmeninių nuostatų ir pasirinkimų teisingumą.
Turiu ir asmeninę patirtį, susijusią su dalijimusi rekomendacijomis apie knygas.
Rekomendavus jos vertėjai, į mano rankas patekusi Louise L. Hay „Tavyje glūdinti stiprybė“, perskaityta prieš daugiau kaip du dešimtmečius. Mane sukrėtė ir sujaukė mintis taip, kad ilgai negalėjau nurimti… Svarsčiau, iš kur autorė gali žinoti, kaip aš jaučiuosi? Nes tai, kas aprašyta, atrodė taip pažįstama, tikra, artima.
Dabar, kai „gyvenimo vadovėlių“ įvairiomis kalbomis yra išleista turbūt daugiau negu katės turi gyvybių, šią knygą ir pati galbūt vertinčiau kitaip. Vienas bičiulis, kuriam rekomendavau perskaityti šią knygą, nuoširdžiai nusistebėjo ir prisipažino nesupratęs, kas ir kodėl mane galėjo taip užburti tuo metu. Man tai buvo gilaus savęs pažinimo kelio pradžia. Ir nors vėliau radosi daug knygų, kurios jautriai paliesdavo, padėdavo ir padeda suprasti save ir kitus, bet tuometinis įspūdis išliko – sunkiai nupasakojamas, bet gaivališkai stiprus.
VIZUALUSIS MENAS
Daugybę metų darbuojantis kultūros srityje meno kūrinių teko matyti pačių įvairiausių – įdomių ir paprastesnių, kokybiškų ir „studentiškų“, „komercinių“ ir visiškai „nekomercinių“, tačiau paminėti kurį nors vieną autorių ar kūrinį būtų itin sudėtinga.
Gal atrodytų net kiek neetiška. Juolab kad dailės kūrinio sukeltas įspūdis, kaip ir muzikos pasirinkimas, gali priklausyti nuo tos dienos nuotaikos, savijautos, daugybės aplinkybių.
Todėl čia labiau norėčiau dalytis ne rekomendacija, o palinkėjimu: pasistenkite savomis akimis pamatyti kuo daugiau meno kūrinių. Ypač – keliaudami, susipažindami su vietomis ir istorijomis, kurių įtakos buvo reikšmingos menininkų pasirinkimams, nes galbūt jie ten gyveno, gal keliavo, gal kūrė, o gal kažkas itin žavėjosi jų sukurtu menu.
Tinka visos šalys, visi miestai ir visos formos: Prado ar Reina Sofija muziejai Madride, Marakešas ar Torūnė, Madeira ar Ryga.
Tačiau kiekviena ilga kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio.
Todėl neaplenkite arčiausiai jūsų esančių muziejų ir meno galerijų. Viena iš jų – Panevėžio miesto dailės galerija, laukianti jūsų žingsnių, žvilgsnių, nuomonių ir klausimų.
Iki susitikimo menų apsuptyje!
