Panevėžietė tapytoja Irina Nosova naujausioje parodoje „Atiduotuvė. Panevėžys“ siūlo žiūrovui pažvelgti ne į žmonių veidus, o į jų paliktus daiktus.
Tai tapyba, kilusi ne iš studijoje brandintos idėjos, o iš kasdienybės – karo, solidarumo ir paprasto noro padėti.
Menas iš realaus gyvenimo
„Meno“ teatre eksponuojamos I. Nosovos tapybos darbų parodos ištakos – labai konkrečios.
Prasidėjus karui Ukrainoje, pas menininkę apsigyveno giminaičių šeima, atvykusi iš užpultos šalies. Ieškant vaikui reikalingų daiktų, I. Nosovos kasdienybėje atsirado feisbuko grupė „Atiduotuvė. Panevėžys“.
„Vaikui reikėjo tai batukų, tai rūbų, taip ir atradom tokią grupę“, – pasakoja menininkė.
Iš pradžių tai buvo tiesiog praktinis sprendimas, bet ilgainiui ekraną užpildę skelbimai tapytoją ėmė veikti kitaip – vizualiai.
„Vis taip į kompiuterio darbalaukį iškeliu daiktų nuotraukas, paskui pažiūriu – o derinys įdomus“, – sako tapytoja.
Spalvų santykiai, įdomus daiktų išdėstymas, žmonių rašomi tekstai tapytojai tapo impulsu, kuris pamažu virto menine medžiaga.
Sudomino nuotraukos
Parodos idėja gimė menininkės akims tyrinėjant atiduodamų drabužių nuotraukas.
I. Nosovai pasirodė įdomu, kaip jie išdėstyti, jų spalvos tarsi priminė abstrakčią tapybą, vėliau atsirado ir kiti motyvai: džinsai ant persiško kilimo, šalia netyčia patekusios basos kojos, kruopščiai sudėlioti krikšto rūbeliai.
I. Nosovą domino ne tik atiduodamų daiktų vaizdai, bet ir tekstai prie jų.
Užrašyti sakiniai, kartais labai lakoniški, kartais – asmeniški, kūrė papildomą sluoksnį.
„Kai pradėjau skaityti, ką žmonės rašo, pasidarė dar įdomiau – kaip dalinasi, kam nori atiduoti, ar tiesiog ieško“, – pasakoja tapytoja.
Paveikslas už atpažintą daiktą
Stebėdama „Atiduotuvė. Panevėžys“ įrašus, I. Nosova matė ne bandymą atsikratyti daiktais, o geranoriškumą, su didele meile fotografijai išdėliotus daiktus.
Menininkę ypač nustebino paprasti, bet nuoširdūs gestai – pavyzdžiui, po švenčių pasirodęs įrašas: „Laba diena, norime pasidalinti vaišėmis nuo šventinio stalo.“
Pasak jos, tai kalba apie perteklių, kuriuo galima dalintis, ir apie tuos, kurie laukia.
Klausimas, ar dalijimasis šiandien kyla iš geranoriškumo, ar iš pertekliaus, menininkei neturi vieno atsakymo.
„Turbūt yra visaip“, – sako ji, bet pabrėžia, kad dažniau mato norą pasidalinti.
O daikto vertė, atiduodant jį kitam, ne sumažėja, o priešingai – išauga, kai jis tampa reikalingas. Neatsitiktinai I. Nosova sako: jei kas nors parodoje atpažintų savo daiktą, ji atiduotų ir patį paveikslą.
Portretai be žmonių
Parodoje eksponuojamuose paveiksluose nėra vaizduojamų žmonių, bet, anot autorės, tai vis tiek yra portretai.
„Aš jų nematau, bet tie žmonės matomi per jų atiduodamus daiktus“, – paaiškina I. Nosova.
Kaip ir autoportretui nebūtina tapyti savo veido, taip ir čia – daiktai, spalvos tampa žmonių charakterių ir istorijų nešėjais.
Menininkė kviečia įsižiūrėti į daiktus, kurie dažniausiai praslysta pro akis, kuriuos kažkas laikė, dėvėjo, saugojo, o galiausiai nusprendė atiduoti kitam. Tai paroda apie žmones, nors pačių žmonių joje nematyti.
„Atiduotuvė. Panevėžys“ išsiskiria iš ankstesnių autorės projektų tuo, kad čia sąmoningai kalbama apie žmones per jų daiktus.
I. Nosova svarstė šiuos paveikslus pristatyti meno mugėje „Art Vilnius“, tačiau pritrūko finansavimo. Visgi menininkė į tai žiūri paprastai – paroda rado savo vietą čia, Panevėžyje, mieste, kuriame pati užaugo ir kuria, visai šalia jos studijos.
Ar projektas turės tęsinį, menininkė kol kas neprognozuoja. Galbūt darbai kada nors iškeliaus į kitą miestą, gal atsiras naujų.
Nusiramino sulaukusi giminaičių
Paklausta, ar „Atiduotuvė“ rodo, kad visuomenė galbūt mažiau egocentriška, nei kartais manome, I. Nosova palieka spręsti žiūrovui. Ji sąmoningai vengia moralizuoti. Paroda nevertina, neklasifikuoja, neieško kaltų ar teisių. Ji tiesiog rodo.
Karas Ukrainoje I. Nosovai – emocinė patirtis, kuri persmelkė ir kasdienį gyvenimą, ir kūrybą.
„Nenusiraminau, kol pas mane neatvažiavo giminės“, – sako ji.
Tačiau savo darbuose menininkė sąmoningai vengia atvirų, drastiškų emocijų – jai svarbiau parodyti pagalbą, buvimą šalia.
Kiekvienas paveikslas – tarsi tylus pasakojimas apie sprendimą atiduoti: kodėl šis daiktas, kodėl dabar, kam jis galėtų būti reikalingas. Šalia naujų, tvarkingų daiktų atsiranda ir nudėvėti – tokie, kuriuos būtų lengviau išmesti, bet kažkas vis tiek nusprendė pasiūlyti kitam.
Laiku sustoti – ir kūryboje, ir gyvenime
Kalbėdama apie savo kūrybinį procesą, Irina Nosova pabrėžia vieną jai ypač svarbų dalyką – gebėjimą laiku sustoti.
Kaip ir tapant paveikslą, taip ir gyvenime, anot menininkės, per didelis noras „dar pagerinti“ gali sunaikinti pradinį impulsą.
„Reikia tiesiog pasakyti stop“, – teigia I. Nosova ir priduria, kad perfekcionizmas kartais užmuša tai, kas buvo tikra ir gyva pačioje pradžioje.
Ši nuostata juntama ir parodoje „Atiduotuvė. Panevėžys“ – darbuose nėra per daug dramatizmo ar dirbtinio efektingumo. Jie palikti tokie, kokie gimė iš kasdienybės, iš pastebėjimo, iš paprasto žmogiško santykio.
Kūryba I. Nosovai – gyvenimo būdas. Dailės studija, pedagoginė patirtis leidžia, anot menininkės, „pajausti tikrą žmogų“ ir visa tai persikelia į tapybą.
Gal todėl ir „Atiduotuvė. Panevėžys“ atrodo tokia atpažįstama ir artima.
