Vardas – pirmoji žmogaus istorija, lydinti nuo pat gimimo ir neretai tampanti savotiška likimo vizitine kortele.
Vardas – pirmoji žmogaus istorija, lydinti nuo pat gimimo ir neretai tampanti savotiška likimo vizitine kortele.Panevėžyje, kaip ir visoje Lietuvoje, tėvai vis dažniau ieško pusiausvyros tarp tradicijos ir išskirtinumo: šalia laiko patikrintų vardų atsiranda drąsūs, reti, netikėti pasirinkimai, atspindintys šeimų vertybes, kūrybiškumą ir norą išsiskirti.
2025 metais gimusių panevėžiečių vardų statistikos paveikslas margas – nuo populiarių Lukų, Gabrielių ar Amelijų iki itin retų, kartais vienetinių vardų, kuriuos išgirdus norisi pasitikslinti dar kartą. Vieni jų atkeliavę iš užsienio kultūrų, kiti – atgaivinti senieji lietuviški vardai, liudijantys tėvų norą puoselėti tautinę tapatybę.
Šį kartą kalbiname panevėžiečius, kurių vardai visuomet atkreipia dėmesį. Kaip gyventi su vardu, kurį nuolat tenka kartoti? Ar jis tampa iššūkiu, ar privalumu? O gal – kūrybiškumo, savitumo ir išskirtinės tapatybės šaltiniu?
Milena MARCINKEVIČIŪTĖ-MILI
Dailininkė, fotomenininkė, dizainerė
Paskambinau mamai pasitikslinti, kokia mano vardo istorija, ir kaip suėmė juokas! O istorija tokia, kad mano vardą mama prieš daug daug metų rado žurnale „Šeima“. Iki šiol galvojau, kad ten bent jau apie kokią mergaitę rašė. Pasirodo, ten buvo jugoslaviškas baldų komplektas, pavadintas „,Milena“. Tai va, kokia ta romantiškoji mano vardo pusė (juokiasi).
Prieš 20 metų turėdavau kažin kiek pravardžių, nes mano vardo niekas neatsimindavo. Ir Milana, ir Melanija – visaip kaip (juokiasi).
Bet savo vardu esu labai patenkinta. Net neįsivaizduočiau geresnio. Jis taip retai sutinkamas, kad užtenka paminėti mano vardą, ir visi jau supranta, apie ką kalbama.
Žinau mažų Milenų, bet mano bendraamžių tokiu vardu pažįstu gal tik porą.
Vilanda REIKALIENĖ
Plėtros agentūros „Panevėžys Now“ vyriausioji turizmo projektų vadovė
Mano vardo istorija paprasta. Dėdės žmona, mano krikšto mama, yra Vilanda, tad tėveliai nusprendė ir man suteikti šį retą vardą.
Reikėtų krikšto mamos klausti, iš kur šis vardas atkeliavo. Tai nėra šiuolaikinis vardas, mano krikšto mamai jau per penkiasdešimt, kaip juokauju, tai ne šių dienų išmonė.
Tuo metu Vilandos vardas buvo išskirtinis ir retas, tad tikrai turėjau iššūkių. Šiandien turime daug išskirtinių, retų vardų, tai jau nieko nebestebina, bet tais laikais, Gintarių, Eglių, Gabrielių, Renatų kontekste, tai buvo neįprasta.
Visuomet, sulaukus klausimo, koks mano vardas, jį tekdavo pakartoti kelis kartus. Bet tokia pati situacija ir dabar. Tikrai retas kuris iš pirmo karto mano vardą teisingai išgirsta. Buvau vadinama ir Vilandra, ir Jolandra, ir daugybe kitų naujadarų. Taisyti tekdavo ir tenka tikrai ne kartą.
Kai augau, be savo krikšto mamos, kito žmogaus tokiu vardu nebuvau sutikusi, bet žinau, kad Panevėžyje gyvena dar viena panašaus amžiaus kaip aš Vilanda. Panevėžyje esame trys Vilandos, bet gal tokių vardų savininkių jau yra daugiau?
Man smagu turėti tokį vardą. Tai ir iššūkis, bet kartu ir išskirtinumas, unikalumas. Gal ir man kaip asmenybei suteikia kūrybiškumo. Prie visko priprantama, kai retą vardą turi visą gyvenimą, jis tampa jau ne sunkumu, o privalumu.
Milnora PŠIBIŠAUSKIENĖ
Žolininkė
Vardą man išrinko mama, radusi kaži kokiame vardų kalendoriuje. Žinau, kad tai nėra šventas vardas, o jo reikšmę išsiaiškinau pati. Kaip suprantu, mano vardą sudaro du žodžiai: myliu ir noriu. Kiti galbūt rastų ar sugalvotų ir kitokių šio vardo reikšmių.
Savo aplinkoje esu vienintelė Milnora. O per nugyventus metus tik vieną kartą iš priėjusios moters išgirdau, kad ir ji pažinojo Milnorą. Pačiai neteko sutikti nė vienos moters, turinčios tokį pat vardą. Todėl pajuokauju, kad vardas yra mano vizitinė kortelė.
Nekart esu susidūrusi, kai prisistačius žmonės prašo pakartoti vardą.
Tačiau niekada nėra jo iškraipę. Kai buvau maža, pašaukdavo mane ir Milnoryte.
Sakyčiau, išskirtinis ne tik mano vardas, bet ir pavardė. Esu Pšibišauskienė. Tad pasitaiko, kad tenka pakartoti ne tik vardą, bet ir pavardę. Vis tiek būnu pavadinama iš Šibišauskiene, ir Pribušauskiene, ir dar kitaip. Kai neteisingai ištariama pavardė, nebekreipiu dėmesio. Tik žiūriu, kad klaidų nepatektų į dokumentus.
Beje, visos šios pavardės – vienos bajorų šeimos pavardės variacijos. Gaila, nebeprisimenu, kokia buvo toji pirminė pavardė. Žinau, kad pirmąsyk dokumentuose ji paminėta XV amžiuje.
Gendrius JAKUBĖNAS
Modernaus dainavimo studijos įkūrėjas, džiazo, bliuzo, popmuzikos, klasikos atlikėjas, dainų kūrėjas
Per gyvenimą tik vieną kartą esu girdėjęs, kad kitas turėtų tokį vardą. Prieš daug metų Palangos paplūdimyje Gendriumi vaiką kvietė.
Savo vardo istorijos nežinau. Mama sakydavo, kad kažkur kaime buvęs kažkoks Gendrius.
Mano krikšto vardas Stasys. Esu iš Biržų, krepšininkų kalvės, iki 16-os metų žaidžiau krepšinį Vlado Garasto komandoje ir visi mane vadindavo Stasiu. Kol kartą kažkodėl prireikė patikrinti dokumentus ir metrikacijos liudijime išvydau įrašytą Gendriaus vardą. Nuo tada tapau Gendriumi.
Pagal mano gyvenimo būdą ir siekius šitas vardas man tikrai tinka. Kaip vardas, taip ir mano planai išskirtiniai (juokiasi). Argi ne taip, jei būdamas 74-erių dar sugebu parašyti dainas, kurios pereina nacionalinės „Eurovizijos“ atranką? Šįmet nacionalinėje „Eurovizijoje“ skambės dvi mano dainos. Vieną atliks Aistė Pilvelytė, kitą – panevėžietė Melanija.
Seniai įpratau, kad vardą turiu pakartoti. Visaip mane vadina – ir Giedriumi, ir Henriumi.
Vardą gavau išskirtinį, o ar būsiu išskirtinė asmenybė, pamatysim po mirties – dažnai autoriai pripažįstami, kai numiršta. Žinoma, juokauju.
