SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar duodate sau naujametinių pažadų?

Naujieji Metai – laikas, kai turbūt duodama daugiausia pažadų. Metas, kai dažnas pasvarsto, ką norėtų pakeisti, ko siekti, o gal – ko daugiau nebekartoti? Vieniems Naujieji neatsiejami nuo pažadų sau, kiti jų sąmoningai vengia, treti svajones patiki likimui.

Šįkart panevėžiečių klausėme, ar jie duoda sau naujametinių pažadų ir ar pavyksta jų laikytis? Jų atsakymai – nuo pažado nieko nežadėti iki tvirtų sprendimų, paremtų gyvenimo patirtimi ir asmeniniais iššūkiais.

Loreta KUBILIŪNIENĖ

Panevėžio rajono Ramygalos kultūros centro direktorė

Turiu vieną pažadą – nežadėti. Jau turbūt pasiekiau tokį amžių, kai pažadai, ypač proginiai, tampa juokingi.

Tad tiesiog nieko sau nežadu arba vienas pažadas yra – nežadėti progomis.

Ir turbūt pavyksta to laikytis.

Įprastai pasižadama numesti svorio, pradėti sportuoti ir panašiai. Bet kai sau nieko nežadi, tai ir nenusivili. Įdomu, o pasižadėję kiek paskui sekame, kaip tų planų laikomasi?

Aš labai mėgstu skaityti. Jei pažadėsiu daugiau skaityti tais metais, kaip tą pamatuoti? Kiekvieną kartą žymėtis perskaitytą knygą?

O jei pradėsiu sportuoti, gal reikia pažadėti, kiek kartų per savaitę ar kiek kilogramų numesiu? Įdomu, ar kas nors daro suvestines, kaip pavyko tų pažadų laikytis?

Pažadų sau neduodu, bet svajonę turiu.

Didžiausia mano svajonė – kad baigtųsi karas ir pagaliau įsivyrautų ramybė.

Toks blondiniškas, globalus noras, bet jis jau toks.

Simona BUGAITĖ-MARMAKEVIČĖ

Atviro jaunimo centro socialinė darbuotoja

Nauja pradžia man labiau asocijuojasi su mano gimtadieniu.

Naujametinių pažadų negalvoju ir nedalinu – manau, žmogus turi keistis visus metus. Prieš Naujuosius visada stengiuosi padaryti koliažą apie tai, kokių noriu kitų metų – iškarpos, vaizdai, įvairios mintys.

Tada pasikabinu namie ir kas dieną matau prieš save – taip vizualizuojami norai.

Metų gale peržvelgiu, kuriuos norus pavyko įgyvendinti ir bent jau prie jų priartėti.

Manau, naujametinius pažadus žmonės sau duoda kaip naujos pradžios rodiklį.

Ir tai nėra blogai. Atvirkščiai – net jei nėra pakankamai valios juos pasiekti, verta bent trumpai pagyventi sveikai ar kitaip nei įprasta, pildant savo pažadus.

Vien jau pagalvoti apie tai, ką norisi pakeisti gyvenime, kiekvienam naudinga. O kada tą geriau padaryti, jei ne prasidedant naujiems metams?

Justas NARKEVIČIUS

Verslininkas, alpinistas, ekstremalas

Metų pradžioje tikriausiai kiekvienas ką nors pasižadame ar planuojame.

Ateinančiais metais sau pažadėjau daugiau laiko skirti šeimai.

Pastarieji metai buvo labai įtempti: pavasarį įkopiau į Everestą, o prieš trejetą savaičių ir į šalčiausią pasaulio kalną Antarktidoje. Tai pareikalavo didžiulio fizinio, emocinio ir finansinio pasiruošimo. O kol tėtis siekė savo svajonių, šeimai teko pakentėti. Namuose nebūdavau po mėnesį ar ilgiau. Puikiai suprantu, kad vienai žmonai su vaikais nebuvo lengva. Tad sau pažadėjau kitais metais savotiškai grąžinti tą skolą ir atsigriebti už prarastą laiką.

Stengiuosi savo pažadų laikytis, bet puikiai žinau, kad ne mano būdui ramiai sėdėti namuose.

Man reikia kur nors eiti, ką nors veikti, keltis naujus tikslus ir iššūkius.

Bet ateinantį pusmetį tikrai neturiu jokių grandiozinių planų, visas laisvas laikas bus skirtas tik šeimai.

Nors galvoje jau kirba naujų minčių, tai nebebus grandioziniai iššūkiai, gal kiek ramesni, su fizine veikla susiję planai.

Bet negaliu pažadėti, kad nieko nedarysiu. Jau toks esu – negaliu ramiai nusėdėti.

Vytautas KULIKAUSKAS

Senjoras

Tikroji metų pabaigos šventė man yra Kūčios, po jų seka jau kiek mažesnė – Kalėdos. Jų laukdamas permąstau prabėgusių metų įvykius, pagalvoju apie ateinančius metus.

O Naujieji – tik dar viena ir jau nebe tokia svarbi šventė. Tad nepamenu, kad naujiems metams būčiau davęs kokių pažadų.

Bet štai sykį gyvenime pažadėjau neberūkyti – ir mečiau. Neberūkau jau daugybę metų. Rūkėme abu su žmona. Nutaręs mesti, aš dar paerzinau ją, tvirtinau, kad moterys silpnavalės, įrodinėjau, kad pradėjusios ar išgėrinėti, ar rūkyti, ar kitaip svaigintis, nebegali to atsisakyti.

Bet žmona įrodė, kad klydau. Sėkmingai metė ir ji.

Dabar gal galėčiau nutarti, kad nebekilnosiu taurelės, bet nenoriu to pasižadėti. Pasižadu taurelę kilnoti saikingai ir protingai, kaip darydavau ir iki šiolei.

Tarp manųjų naujamečių pažadų galėtų būti pažadas kartu su žmona aplankyti kurią nors tolimesnę šalį. Galbūt nuvyksime į Graikiją, o gal į Izraelį. Mane, krikščionį, ypač traukia toji šalis. Gal kitus gąsdintų Izraelyje vykstantys karo veiksmai, bet man jie nebaisūs. Gal todėl, kad priklausau šaulių organizacijai, pats esu karys.

Beje, prisiminiau. Su žmona kalbėjomės, kad nuo kitų metų pradėsime daryti rytines mankštas. Daug metų sportavau, bet pastaruoju metu buvau patekęs į gydytojų rankas, tad buvo patarta kiek atleisti vadžias. O dabar žadu vėl pradėti nuo mankštos, ateityje galbūt lankysiu ir karatė treniruotes. Esu jas lankęs, norėčiau vėl.

2026-aisiais manęs laukia ir šiokia tokia gyvenimo sukaktis, sakytum, savotiškas slenkstis. Sukaks toks amžius, kai autobuso bilietas taps pigesnis. Bet aš šios sukakties nesureikšminu, kaip ir ateisiančių metų. Labiausiai pasikeis tai, kad rašant datą teks kitą skaičių rašyti.