Pagal Rytų kalendorių 2026-uosius globos Ugninis Arklys – energijos, laisvės ir vidinės jėgos simbolis. Panevėžio rajone gyvenanti Skaidros ir Dariaus Čepelių šeima, kurią sujungė meilė žirgams, iš patirties gali patvirtinti: tai – ypatingas gyvūnas, mokantis meilės, atjautos ir įkvepiantis drąsos.
Sakoma, kad ateinantys metai atneš tai, kam esame pasiruošę.
Pagal Rytų kalendorių 2026-uosius globos Ugninis Arklys – energijos, laisvės ir vidinės jėgos simbolis.
Panevėžio rajone gyvenanti Skaidros ir Dariaus Čepelių šeima, kurią sujungė meilė žirgams, iš patirties gali patvirtinti: tai – ypatingas gyvūnas, mokantis meilės, atjautos ir įkvepiantis drąsos.
O kaip metų simbolis šuoliuos per gyvenimo kliūtis, priklausys tik nuo raitelio – ar šis sugebės valdyti žirgą.
Miško pašonėje Kaimiškio kaime įkurtame Čepelių žirgyne šiuo metu yra beveik trys dešimtys gražuolių žirgų – nuo nugalėtojų laurus įvairiose varžybose skiriančių čempionų iki tik pirmuosius mėnesius skaičiuojančių kumeliukų.
Šis žirgynas – ne tik Čepelių pajamų šaltinis, bet ir viso gyvenimo svajonė.
Sutuoktiniai šypsosi, kad jų kasdienybėje romantikos mažai – darbas žirgyne prasideda anksti ryte ir baigiasi vėlyvą vakarą, čia nėra nei laisvadienių, nei atostogų, tačiau savo gyvenimo be šių didingų gyvūnų jie neįsivaizduoja. Žirgai tapo neatsiejama šios šeimos gyvenimo dalimi.
„Žirgyne visuomet pilna darbų, eini ir eini. Rūpesčio žirgais daug, bet tas rūpestis malonus“, – tvirtina sutuoktiniai.
S. Čepelienė juokauja, kad žirgininkystė – tarsi sekta, kuri įtraukia ir nepaleidžia visą gyvenimą. Meilė žirgams, pasakoja Skaidra, užgimė dar vaikystėje.
Dažniausiai jos vasaros bėgdavo pas senelius kaime. Močiutė be galo mylėjo visus gyvūnus, ypač žirgus. Arklys buvo ne tiesiog darbinis gyvulys, o kur kas daugiau. Meilę jiems įskiepijo ir anūkei.
„Močiutė buvo paštininkė, visą korespondenciją išvežiodavo arkliuku. Kiekvieną vakarą abi sėsdavome į arklio traukiamą vežimą ir per maždaug tris valandas aplankydavome savo apylinkę. Visą maršrutą atmintinai žinojau, didžiausias džiaugsmas buvo, kai močiutė duodavo ir man pavadelioti“, – iki šiol šiltus atsiminimus saugo S. Čepelienė.
Gamtos šauksmas
Skaidra buvo miesto vaikas, bet gamta visuomet traukė.
Didžiausia jos svajonė buvo lankyti žirgyną, tik bėda, kad į žirgų sportą priimdavo tik nuo dvylikos metų. Mergaitei teko apsišarvuoti geležine kantrybe, kol pagaliau sulaukė to išsvajoto dvylikto gimtadienio.
„Buvau pasiruošusi tvarkyti gardus, valyti arklius, kad tik man leistų bent pabūti žirgyne. Ta trauka visuomet buvo labai stipri. Net studijų metais pavasariais, kai tik pradėdavo kaltis žolė, aš kaip koks Mauglis noriu bėgti į gamtą, dūšia vis šaukia prie žirgų“, – juokiasi S. Čepelienė.
Pašnekovės teigimu, ilgą laiką žirgų sportas buvo labiau vyriškas. Jos karta sulaužė šį stereotipą. Vos sulaukusi dvylikos metų Skaidra pravėrė Staniūnų žirgyno vartus.
Nors tuo metu jojimo pamokos vykdavo kolūkiui priklausiusiais arkliais, panevėžietei tai buvo didžiausias svajonės išsipildymas.
Tokių kaip ji buvo apie trys dešimtys, bet tik šešios šia aistra užsidegė visam gyvenimui ir iki šiol palaiko tarpusavio ryšį.
Tais laikais treniruotės būdavo kiek kitokios, niekas vaikų taip nesaugojo kaip dabar.
„Jei bijai, vadinasi, tai ne tau, nukritai nuo arklio, stokis ir bandyk dar kartą, nes kitaip neišmoksi joti. Jeigu tik praleisi kelis užsiėmimus, tavo žirgu jos jau kitas. Bet man nereikėjo nei jūros, nei ežero, tik leiskite į žirgyną. Čia buvo mano gyvenimas, mano kompanija, su kuria susicementavome ilgam“, – kalba S. Čepelienė.
Didžiulė aistra žirgams Skaidrai dovanojo ir gyvenimo meilę. Tame pačiame Staniūnų žirgyne treneriu dirbo būsimas jos sutuoktinis Darius.
„Kaip ten sakoma, kas lemta, nuo to nepabėgsi. Pažįstami tapome, kai tik pradėjau lankyti žirgyną, bet ištekėjau 26-erių. Žirgai mus suvedė“, – sako S. Čepelienė.
Kai svajonės pildosi
Simboliška, kad ir Dariaus gyvenimo kelias, atvedęs jį į žirgyną, buvo labai panašus.
D. Čepelė joti pradėjo dar šeštoje klasėje.
Sužinojęs, kad Bernatonių kaime yra žirgynas, kone kasdien su draugu geležinkelio bėgiais nuo namų Statybininkų gatvėje pėstute nukulniuodavo iki žirgyno ir pasislėpę krūmuose stebėdavo už aptvaro verdantį gyvenimą. Mat tėvai nebuvo nusiteikę leisti sūnui jodinėti, tad nors taip Darius galėjo būti arčiau žirgų.
„Kone savaitę lindėjome krūmuose stebėdami žirgus, kol kažkas iš žirgyno darbuotojų mus pamatė ir pakvietė padėti pašerti arklius. Nuo to karto esu su žirgais, net veterinarijos mokslus baigiau tik tam, kad galėčiau juos gydyti ir prižiūrėti“, – pasakoja žirgų augintojas.
Žirginio sporto klubo vadovas nuo paauglystės svajojo apie nuosavą žirgyną.
Tačiau sovietmečiu nebuvo paprasta turėti privačią nuosavybę. Tokia galimybė atsirado tik pradėjus byrėti kolūkiams.
Tuo metu apie sportinę žirgininkystę daugelis net nebuvo girdėję, tad pirmuosius grynakraujus sportinius žirgus D. Čepelė atsivežė iš Krasnodaro.
„Tuos du mėnesius, kol buvo sutvarkyti dokumentai, ir pačiam teko gyventi arklidėse. O pirmuosius žirgus laikėme garaže, nes neturėjome kitų galimybių, tik didžiulę svajonę“, – nelengvą pradžią pamena pašnekovas.
Sunkumai atsipirko su kaupu – jau trys dešimtmečiai, kai D. Čepelė pats veisia, augina ir treniruoja žirgus. Ne vienas jų tapęs čempionu ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.
„Labai didžiuojamės savo žirgais, nes konkurencija tikrai didelė. Ar žirgas gali būti čempionas, lemia ne tik genetika, bet ir į kokio raitelio rankas jis patenka. Jei nusipirks mėgėjas, neturintis ambicijų dalyvauti čempionatuose, vargu ar žirgas tuo čempionu ir taps“, – įsitikinęs D. Čepelė.
Ir mokytojas, ir partneris
Žirgyne didžiausia darbų našta tenka Dariui, mat Skaidra daugiau laiko praleidžia mokykloje – Paįstrio J. Zikaro gimnazijos moksleivius moko lietuvių kalbos ir literatūros.
Pedagogė šypsosi, kad po sunkios darbo dienos pabūti su žirgais jai tarsi terapija ar meditacija. Su žirgu turi būti čia ir dabar, o tai priverčia į šalį nustumti bet kokias slegiančias mintis. Kita vertus, svarsto S. Čepelienė, darbas žirgyne ir mokykloje turi ir tam tikrų panašumų. Tiek su vaiku, tiek ir su žirgu reikia nuoširdžios draugystės, žinoma, ir laiko, kad užsimegztų ryšys.
„Su vyru juokaujame, kad mūsų darbas panašus. Kaip aš mokau ir auklėju vaikus, taip jis – žirgus. Abiem atvejais turi būti labai aiškios ribos, tarpusavio ryšys, tada rezultato siekti lengviau. Jei nuo mažens paleisi vadeles, vėliau bus sunkiau. Tuomet ir vaikas auga nelaimingas, ir žirgas vietos neranda. Svarbu prie kiekvieno atrasti savą kelią“, – įsitikinusi S. Čepelienė.
Sutuoktinių teigimu, į žirgą sudėta visa žemiška jėga, bet jis turi gaivališkos laisvės, polėkio, be to, yra ir labai jautrus gyvūnas.
Kaip ir žmonės, taip ir žirgai – be galo skirtingo charakterio asmenybės.
Žirgų pasaulyje labai stipri hierarchija. Tik nuėjus į ganyklą galima nesunkiai suprasti, kas yra vyriausias bandoje. Vyriausia kumelė visuomet eis gerti ar ėsti pirma. Jeigu kiti ėda, atėjus vyriausiajai visi traukiasi į šonus.
Mažyliai elgiasi panašiai kaip ir vaikai: eržiliukai nuolat žnaibosi, kandžiojasi, vienas prieš kitą piestu stoja, o kumelaitės paprastai būna ramios.
„Apskritai žirgai labai jaučia, kas minkštesnio charakterio, vadinasi, tą galima ir nuo lovio nustumti, ir apstumdyti. Taip jau užkoduota žirgų pasaulyje, kad patirties reikia semtis iš vyresnio. Kai perpranti žirgų psichologiją, nebandai jos pakeisti, gali tik nubrėžti ribas ir pakreipti norima linkme. Pas mus piktų žirgų nėra, nes jeigu jie jaučiasi saugūs, mylimi, niekuomet nerodys agresijos“, – pasakojo augintojai.
Užaugę su žirgais
Čepelės džiaugiasi, kad meile žirgams dega ir jų jaunėlis sūnus Augustas, galintis pasigirti trečius metus iš eilės iškovotu Lietuvos čempiono titulu.
Abu jų sūnūs anksti išmoko joti, daug padeda žirgyne, bet vyresnėlis Povilas, jau studentas, šiuo sportu nesusidomėjo.
„Savų svajonių vaikams ir nereikėtų permesti. Povilas iš pradžių žaidė krepšinį, paskui perėjo į irklavimą ir triskart nuplaukė iki pasaulio čempionato. Džiaugiamės, kad jis rado savo kelią ir garsina Panevėžio bei Lietuvos vardą“, – atžalomis didžiuojasi mama.
O jaunėlis Augustas dega ta pačia aistra kaip tėvai.
Pirmasis tuomet dar šešiamečio berniuko žirgas buvo ponis, kuris į Čepelių ūkį atkeliavo kaip piktas ir visus puolantis gyvūnas.
Buvę jo šeimininkai niekaip nesusitvarkė su poniu, tad tiesiog padovanojo patyrusiam žirgų treneriui.
Užteko šiek tiek meilės ir gero elgesio pamokų, kad pikčiurna taptų geriausiu vaiko draugu.
„Vieną dieną žiūriu, gardas atidarytas, o mūsų jaunėlis jodinėja ant ponio. Niekas nebūtų patikėjęs, kad tai tas pats ponis, kuris dar prieš kurį laiką puldavo visus iš eilės. Tarp jų gimė ypatinga draugystė“, – pasakojo D. Čepelė.
Vėliau atsirado kiek didesnis ponis, su kuriuo Augustas pradėjo dalyvauti savo pirmosiose varžybose. O galiausiai Augusto partneriu tapo Vanilė, ypatinga Velso ponių veislės kumelaitė, su ja laimėtas ne vienas trofėjus. Paskui buvo pereita jau prie didelių sportinių žirgų, su kuriais startuojama iki šiol. Trylikametį sūnų treniruoja pats tėtis.
Neišskiriamas duetas
Kaip teigė Skaidra, dirbdama mokykloje su vaikais ji mato, kad šiuolaikinei kartai labai trūksta psichologinio atsparumo.
Tėvai dažnai linkę vaikams pakišti pagalves ir už juos išspręsti visas problemas. Taip vaikas, neprisiimdamas atsakomybės, auga silpnas.
O kai vaikas auga su žirgais, anot S. Čepelienės, išmoksta prisiimti atsakomybę ne tik už save, bet ir kitą. Be to, niekada negali žinoti, kaip žirgas reaguos, tad vaikas mokosi spręsti problemas ir ekstremalių situacijų atveju.
„Čia būtina drausmė ir rutina. Sūnus žino: jeigu vakare norės išeiti su draugais, turės keltis prieš mokyklą, kad spėtų pajoti su savo žirgu. Kai mini dviratį ar užsiimi bet kuria kita sporto šaka, esi atsakingas tik pats už save, o čia turi rūpintis ir savo partneriu. Jeigu tau rūpi tavo žirgas, jis visą dieną garde negali stovėti, esi už jį atsakingas“, – pasakoja Skaidra.
Žirgų sportas išties žavus, tačiau sutuoktiniai Čepelės puikiai žino, kad tai ir pavojinga.
Nors Skaidra stengiasi į treniruotes nesikišti, bet kaip mamai jai rūpi, ar pasiruošta maksimaliai gerai, kad būtų galima šokti per aukščiausią kartelę.
„Be galo džiaugiuosi visais sūnaus ir vyro pasiekimais, nes žinau, kiek dirbta. Man svarbiausia, kad viskas praeitų saugiai, be traumų, nes iš patirties žinau, kad gali būti visaip. Tikriausiai visos mamos išgyvena dėl savo vaikų, bet žirgų sporte įsijungia ir tam tikras saugiklis, kad tik žirgas nesukluptų“, – atvirai kalba S. Čepelienė.
Žirgų sporte didele dalimi sėkmė priklauso nuo raitelio ir žirgo dueto gebėjimo pajausti vienas kitą. Ir tam būtinas ne tik fizinis, bet ir psichologinis pasiruošimas: žirgas labai jaučia, kai raitelis pradeda abejoti. Pasak Skaidros, jeigu kokia abejonė iškils prieš pat kliūtį, žirgas nešoks.
„Žirgui duota šokti iš prigimties, bet jeigu jis jaus raitelio nerimą, nešoks. Džiaugiuosi visomis vaikų pergalėmis ir laimėjimais, bet mums, tėvams, svarbu ne čempionas, o geras žmogus. Ir kad mėgautųsi tuo, ką daro. Man daug svarbiau tas ryšys, empatijos lavinimas, draugystė ir meilė, atjauta ir rūpestis, nubraukta ašara, kai skauda žirgui. Apie žmogų daug ką pasako, kaip jis elgiasi su silpnesniu“, – svarbiausias žirgininkystės pamokas įvardija S. Čepelienė.
P. Židonio nuotraukos
