Dešimtmečius kasinėjusi žemę ir ieškojusi istorijos pėdsakų, archeologė panevėžietė Alfreda Petrulienė žvilgsnį nukreipė aukštyn ir ėmėsi tapyti, ko neįmanoma apčiuopti – angelus.
Panevėžietė, ilgametė archeologė Alfreda Petrulienė skaičiuoja ant medžio nutapiusi visą tūkstantį angelų.
Vienam į rankas įdavusi dūdelę, kitam vėdrynų puokštelę, trečiam leliją, dar kitam – ietį.
Kiekvienas byloja apie tikėjimą, globą ir tai, kas žmogui dažnai lieka tarp nuojautos ir stebuklo.
A. Petrulienės nutapyti angelai su sparnais, nors istorikė sako knygose aptikusi, kad dvasinės būtybės angelai yra besparniai.
Kūrėja neabejoja, jog angelai išties egzistuoja. Sako netgi pati bent porą sykių juos sutikusi.
Patraukė paslaptys po žeme
Iš Žemaitijos kilusiai Alfredai Petrulienei kitąmet sukaks 80-imt. Panevėžyje ji skaičiuoja daugiau nei pusę – penkias dešimtis – gyvenimo metų.
Daugeliui panevėžiečių ji žinoma kaip Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologė.
Jos rankos kasinėjo ne vieną mūsų miesto kampelį, atskleidė ne vieną po žeme slypėjusią istorijos paslaptį.
A. Petrulienė pasakoja gilintis į archeologiją panorusi jau turėdama istorikės diplomą.
Tačiau archeologui reikalinga licencija, o šią gauti nebuvo lengva – Alfredos jaunystėje tarp šios srities specialistų tvyrojo nemenka konkurencija.
Visgi ji išdrįso kreiptis į to meto garsiuosius archeologus rekomendacijų. Gauti jas pavyko ir A. Petrulienė ėmėsi tyrinėti, ką giliai slepia žemė.
Atėjo angelai – ir viskas
Nuo vaikystės A. Petrulienė buvo tikinti. Sako be šito gyvenimo nė neįsivaizduojanti.
„Greičiausiai ir gimiau tikinti. Jau vaikystėje man labai patiko bažnyčių atlaidai, juose jaučiausi laiminga. Jutau atlaidų jėgą“, – pasakoja ilgametė archeologė ir angelų tapytoja.
Tikėjimą, lietuvybę stiprino ir jos, jaunos istorikės, kelionės į Paberžę pas ten tarnavusį kunigą vienuolį Tėvą Stanislovą.
„Dargi KGB buvo susidomėjęs tuo mano važinėjimu, teko aiškintis“, – pamena A. Petrulienė.
Archeologės akimis tyrinėjusi, kas slypi po žeme, Alfreda savo žvilgsnį nukreipė į Dievą ir angelus.
Tačiau paklausta, kaip į jos gyvenimą atėjo angelai, kaip ėmėsi juos tapyti, A. Petrulienė teigė negalinti atsakyti.
Atėjo jie – ir viskas.
„Greičiausiai ir gimiau tikinti. Jau vaikystėje man labai patiko bažnyčių atlaidai, juose jaučiausi laiminga. Jutau atlaidų jėgą.“
A. Petrulienė
„Piešti man norėjosi irgi nuo mažens. Iš tiesų vaikystėje labiausiai sekėsi nupiešti arklį. Tad juos ir piešdavau. Jau suaugusi esu nutapiusi peizažų. O galiausiai mane užvaldė angelai“, – prisipažino kūrėja.
Knygose ji sako aptikusi, kad angelas – tai Dievo mintis.
Šią mintį žmogus suvokia kaip įsikūnijusią dvasinę būtybę, nešančią žinią, saugančią, besirūpinančią, globojančią ir ginančią.
Tad žinios nešėjui angelui, gal kad būtų greitesnis, prisegame ir sparnus.
„Manau, jei ne visų, tai daugelio nuojautoje angelai plevena“, – įsitikinusi A. Petrulienė.
Beje, nupiešusi angelą menininkė prirašo ir jo nešamą žinią.
Štai prie angelo su dūdele tautodailininkė brūkštelėjo, kad muzikos nereikia suprasti – ją reikia jausti.
Kitas angelas skelbia galintis pagelbėti, jei žino, kad jo laukiama.
Karžygio drabužiais A. Petrulienės aprengtas angelas skelbia, jog tai, kas geriausia – mūsų dar laukia.
Su angelo palyda
A. Petrulienė pabrėžė, jog Kalėdų laukimo metas adventas prasidėjo tada, kai Kristaus gimimą Marijai apreiškė angelas.
Kūrėja svarsto, kad jai pačiai angelas galbūt siunčia mintį jį nutapyti.
Tapant ant lentų, dėmesį atkreipė Alfreda, išryškėja ir medžio rievės, ir šakų gumbai.
Taigi kuriant angelus su tautodailininke tarsi sąveikauja, bendradarbiauja pati gamta.
Turėdama istoriko išsilavinimą, menininkė sako tyrinėjusi, kas rašoma apie angelus.
Pasak A. Petrulienės, ir jie, kaip kariškiai, turi savo hierarchiją.
Ir visi siekia padėti žmonėms. Tačiau retas kuris mirtingasis to paprašo.
A. Petrulienė sako skaičiusi, kad jau nuo viduramžių dailėje tapo įprasta angelus vaizduoti baltos spalvos drabužiais.
Visgi ji tokios tradicijos nesilaiko. Tautodailininkę džiugina spalvoti angelai. O sykį sako turėjusi galimybę angelą sutikti.
„Vaikystėje man yra tekę ganyti karves. Dėl to turbūt ir rašytoja galėčiau būti kaip Juozas Baltušis“, – šypsosi kūrėja.
Kartą, jau vėlyvą rudenį, beganydama karves nuklydo tolokai nuo namų.
Grįžti atgal reikėjo per miškelį, sparčiai temo, tad ji ėmė kuo žvitriau ginti gyvulius atgal.
„Ir tokia didelė baimė mane apėmė tame miško keliuke. Pamenu, bijau, o kartu jaučiu, kaip kaži kas baltas yra šalia. Galbūt tai buvo vaizdinys, kilęs iš mano vaikiškos baimės. Bet net dabar, nemažai nugyvenusi, tikiu, kad per miškelį mane lydėjo ir saugojo angelas“, – tvirtina A. Petrulienė.
Angelus dovanoja, šiaip nedalina
Kaži ką balta ir neapčiuopiama A. Petrulienei yra tekę matyti ir savo tėviškės – Plungės rajone esančių Karklėnų kapinaitėse.
Ji šyptelėjo sakydama, kad kitam tas kažkas galėjo būti vaiduoklis, bet ji neabejoja mačiusi angelą.
Šių kapinaičių koplytėles bei kryžius, Alfredos manymu, savo kūrinyje pavaizdavęs pats M. K. Čiurlionis.
Ji yra skaičiusi, kad didysis mūsų tautos menininkas tose vietose lankėsi pas savo žmonos Sofijos gimines.
„Kai žiūriu į Čiurlionio kūrinį, atpažįstu, kaip Karklėnų kapinaitės atrodė mano vaikystėje“, – sako Alfreda.
Kad kalbėtų, ir susikalbėtų
A. Petrulienė neslepia su angelais pasikalbanti.
Bendravimą su jais mintimis kūrėja vadina malda.
„Juk per maldas atveriame savo širdies vartus, atsiveriame patys, maldos – mūsų kreipimasis į tai, ko nematome, į dvasines būtybes“, – svarsto A. Petrulienė.
Anot menininkės, ją girdėdami angelai atsiunčia gerų minčių, džiaugsmo, ramybės.
Savo sukurtus angelus tautodailininkė sako arba išdovanojanti, arba parduodanti.
Šiaip neatiduodanti todėl, kad suvokianti, jog veltui atiduodamas daiktas yra nevertinamas.
O jai norisi, kad angelai nebūtų beverčiai.
„Man labai norisi, kad ar dovanų gavęs, ar nusipirkęs manąjį angelą, žmogus rastų su juo ryšį, kad kalbėtųsi ir susikalbėtų“, – sako A. Petrulienė.
Laiminga kūrėja
A. Petrulienės sukurtų angelų paroda šiuo metu veikia Panevėžio kraštotyros muziejaus padalinyje,
pristatančiame pasipriešinimo sovietinei okupacijai ir sąjūdžio ekspoziciją.
Susirinkusieji į šios parodos atidarymą atkreipė dėmesį ne tik į menininkės išskirtinį kūrybingumą, bet ir į tai, kokia pati jaunatviška, žvali, energinga.
Angelų kūrėja šypsodamasi savąjį vitališkumą paaiškino tuo, kad yra laiminga ir jaučiasi pakylėta. Pasak A. Petrulienės, ji jaučiasi tarsi įsimylėjusi.
Ji teigė, kad tokią ją daro tikėjimas Dievu, draugystė ir su juo, ir su ją saugančiais ir globojančiais angelais.
P. Židonio nuotraukos
