Kalėdos – ne vien šventinis šurmulys ir gausūs stalai. Tai per šimtmečius susiformavęs gyvasis paveldas, kuriame kiekvienas paprotys, patiekalas ar tylos akimirka turi savo prasmę.
Kūčių stalas su dvylika valgių, po staltiese paslėptas šienas, per naktį paliekami kūčiukai – visa tai byloja apie laikus, kai Kalėdos buvo ne prabanga, o vilties, šviesos sugrįžimo ir ryšio su protėviais šventė. Šios tradicijos, kintančios kartu su gyvenimu, iki šiol saugo senąjį suvokimą, kas iš tiesų svarbu ilgiausių naktų ir trumpiausių dienų sandūroje.
Pasijustų pasakoje
„Nūdienos Kalėdos negali būti švenčiamos lygiai taip, kaip prieš šimtus metų. Pasikeitė gyvenimo būdas ir sąlygos, kita žmonių gerovė, jų pasaulėžiūra, tad ir Kalėdos dabar kitokios. Laimei, išsaugojusios ir kai kurias praeities tradicijas“, – sako etnologė, Upytės tradicinių amatų centro vadovė Aušra Sidorovienė.
Į šių dienų kalėdinį šurmulį patekęs XIX amžiuje ar dar seniau gyvenęs žmogus turėtų būti priblokštas ištisą parą plieskiančių šviesų, mašinų, prekybos centrų gausos, technologinės pažangos stebuklų ir t. t. To, ką dabar pasiekusi žmonija, net įsivaizduoti tada nebuvo įmanoma, nebent šiek tiek – tamsiais žiemos vakarais prisiklausius pasakų apie šviečiančius rutulius, savaime pasidengiančias staltieses ar skraidančius kilimus.
Juk gyvenimas anuomet buvęs visai kitoks – tamsusis metų laikas kaimo žmonėms būdavo pats sunkiausias ir baisiausias: didesnę paros dalį tamsa, vakarais skaidrinama tik spingsulės, ne visada pilni aruodai, iš kurių, o ir iš niekur kitur, semiant reikėdavo ir kasdien maitintis, ir šventes rengti.
Užtat po advento susilaikymo sulaukus Kalėdų būdavo tikra šventė – su iškilmėmis bažnyčiose, gausiu stalu ir žinojimu, kad nuo šiol viskas eis tik į gera: dienos pradės ilgėti, saulė sugrįš ir žemė netrukus vėl bus pasiruošusi priimti grūdą.
Su apeigine duonele
Svarbi iki šiol išsaugota šventės dalis – Kūčių vakaras ir jo tradicijos Lietuvoje nuo senų senovės iki dabar gyvos.
Prie stalo sėda visa šeima, ramiai bendrauja, vaišinasi tradiciniais patiekalais, juos ant stalo palikdami nakčiai, skirdami amžinybėn išėjusiems artimiesiems.
Praeity kuklesnis, dabar gausesnis stalas su – būtinai – dvylika nemėsiškų patiekalų.
„Viskas, kas ant stalo dėta, būdavo paruošta savose virtuvėse iš savų, pačių užaugintų produktų“, – pasakoja A. Sidorovienė.
Ji teigia pastebėjusi, kad vis daugiau šeimininkių Kūčių vakarienę vėl stengiasi namuose ruošti pačios.
„Vienu metu vis populiarėjo mada jau pagamintus silkės, žuvies, daržovių patiekalus nusipirkti ar iš restoranų užsisakyti – juk yra iš ko rinktis, tiek visko paslaugų teikėjai prigamina, prikepa. Tačiau pastaruoju metu vis daugiau šeimininkių imasi gaminti pačios“, – teigia etnologė.
Gal tam turėjo įtakos, kad Kūčios nuo 2011-ųjų jau yra ne darbo diena – atsiradus laisvo laiko šeimininkės vėl sukasi virtuvėse. O gal žmonių supratimas, noras atkartoti tėvų ir protėvių tradicijas paskatino grįžti prie senųjų receptų.
Kas ir kaip šventėms gaminama, priklauso nuo to, kokius prisiminimus ir patirtį iš vaikystės atsinešė, kokius gebėjimus mamos ir močiutės šeimininkėms perdavė.
„Šližikų, dabar vadinamų kūčiukais, nors praeityje niekas jų taip nevadino – buvo šližikai, prėskučiai, dabar ne kiekviena šeimininkė kepa. Bet ir tas užsiėmimas grįžta. Nors po nedaug stengiamasi išsikepti savų – vien dėl to ypatingo šventės kvapo“, – sako A. Sidorovienė.
Tradicinis lietuvių Kūčių vakarienės patiekalas – kūčiukai yra tarsi apeiginė duonelė.
Jų po vakarienės būtinai paliekama ant stalo pernakt, kad rastų trumpam sugrįžę amžino poilsio atgulę artimieji.
O dar giliau pažvelgę rasime kūčiukų sąsajas su pagonybe – juk senovėje žiemos saulėgrįžos metu protėviams buvo aukojamas duonos kepalas.
Aguonų pienas
Kūčiukai gali būti valgomi sausi ar su spanguolių kisieliumi, tačiau laikantis tradicijų jie dažniausiai patiekiami mirkyti aguonpienyje.
Etnologė atkreipia dėmesį, kad ir aguonpienio gaminimas per laiką keitėsi.
Anksčiau aguonas reikėdavo ilgai trinti moliniame inde, paskui atsirado kavos malimo įranga, kai kas ir mėsmale tas aguonas maldavo.
Kūčių vakarienės tradicija nebuvo mirusi ir per visą sovietmetį – nors ir per Kūčias, ir per Kalėdas būdavo darbo dienos, švęsti drausta, žmonės sugebėjo karta iš kartos perduoti pagal tėvų ir senelių papročius išsaugotas tradicijas.
Šieną nuo Kūčių stalo padalindavo visiems tvarto gyventojams, bet tik – ne arkliams.
Beveik kiekvienoje šeimoje daugiau ar mažiau slaptai būdavo sėdama prie Kūčių stalo.
Aukštaitijoje ir anksčiau, ir dabar ant to stalo dedama silkė, žuvis, taip pat čia visada vyravo grūdiniai patiekalai, valgytos virtos pupos.
Be to, aukštaičiai Kūčioms mėgsta virtinius, kai kur verdama burokėlių sriuba.
Šienas – ne arkliams
Kūčių dieną, o ypač vakare, niekas neidavo pas kaimynus – atėjusįjį galėjo palaikyti raganiumi, mat tik dvasios gali tokiu metu žmogų iš namų išvesti ir po kaimą vedžioti.
Nuo seno visi žino, kad pavalgius Kūčias stalo negalima nudengti, maistą reikia palikti – ateis protėviai pasivaišinti.
„Tik peilių ant to stalo, šiukštu, negalima palikti“, – svarbų paprotį primena etnologė.
Šeima, atsikėlusi ankstų Kalėdų rytą, pirmiausia eidavo žiūrėti, ar neras vėlių buvimo pėdsakų.
Dar ir dabar daug kas prisimena tradiciją po staltiese padėti šieno ir net patys bent saujelę padeda.
Bet tai tik simbolinis gestas – anksčiau tas šienas stalą nudengus būdavo nešamas į tvartą galvijams, tikėta, jog tai juos sustiprins ir apsaugos.
Šieną padalindavo visiems tvarto gyventojams, bet tik ne arkliams.
Manyta, jog raganos būtent iš arklių sugeba atimti šieną. O tai prie gero neprives.
Paprotys traukti iš po staltiesės šiaudus, žiūrint, kas ilgiausią išsitrauks ir ilgiausiai gyvens – šiais laikais nebepriimtinas.
Niekas nebenori streso vienam šeimos nariui susidūrus su trumpiausiu šiaudu.
Kūčių vakaro burtų būta pačių įvairiausių – merginos išėjusios į lauką klausydavo, iš kurios pusės šunys loja – iš ten piršliai atvažiuos. Jos taip pat skaičiuodavo glėbyje atsineštas malkas ar tvoros statinius, darė visokius kitokius burtus, vis poros tikėdamosi, skirtojo laukdamos.
Su tikėjimu ir viltimi
Kalėdoms senoliai būtinai kepdavo mėsos gabalą, virdavo šaltieną, ant šventinio stalo rikiuodavo kitus neįmantrius patiekalus.
„Mano močiutė Kalėdoms visada kepdavo netikrą zuikį, tradiciją perėmiau ir pagal jos receptą visada tą zuikį kepu“, – sako A. Sidorovienė.
Nors ne taip svarbu, ką kiekviena šeima per šventę dės ant stalo ar į dovanų maišą – svarbiausia, kaip sako Tradicinių amatų centro vadovė, nepamiršti, kas tos Kalėdos, kokia jų prasmė, jog švenčiame Išganytojo Jėzaus gimimą, Jo atėjimą pas žmones žmogumi.
Etnologė sako įvairiuose renginiuose ar edukacijose uždavusi šiuos klausimus atsakymus išgirstanti ne visada.
O ir šviesos, Saulės sugrįžimo pradžios metas neriant į šventinį šurmulį taip pat neturėtų būti pamirštas.
Žemiškos gėrybės
Praeityje tokio kaip dabar – raudonais drabužiais vilkinčio barzdoto ir dosnaus Kalėdų Senelio nebuvo.
Po kaimus vaikščiodavęs Senis Kalėda, vienas iš vietinių vyrų, išvirkščius kailinius apsivilkęs, rankšluosčiu susijuosęs, linų barzdą prisilipdęs, kartais ir palyda kartu su juo eidavusi.
Kišenėse Senis turėdavo riešutų, grūdų, į kiekvieną trobą užsukdamas linkėdavo ne kokių nors nežemiškų gėrybių, o tiesiog gero ateinančių metų derliaus ir visus metus sotaus stalo.
„Kad dešros stogus ramstytų, kad barankom snigtų, o namuose miltų kalnai, lašinių kubilai, duonos kepalai visada būtų“, – linkėdavo Kalėda, troboje grūdus barstydamas, vaikus ir jaunimą riešutais apdalindamas.
Šeimininkai, žinoma, svečią vaišindavo.
Etnologai spėja, kad toks Senis taip pat sietinas su pagonybe. Per šimtmečius kintant tradicijoms jis galėjo į Kalėdą virsti iš žynio, gebėdavusio užkalbėti būsimą derlių.
Pirmąją Kalėdų dieną niekas nedirbdavo, burdavo orus tikėdamiesi gamtos ženkluose perskaityti ateinančių metų derlių.
Jeigu saulėta Kalėdų diena – bus derlingi metai, jeigu šalta – bus vėlyvas pavasaris.
Antrą Kalėdų dieną jau ir į svečius eidavo, ir mirusius artimuosius kapinėse aplankydavo.
Kai meška šokdindavo
Garsi etnologė Pranė Dundulienė (1910–1991) Kalėdas vadino prosenovine švente.
Tarp etnologės pastebėjimų ne kartą minimas ir Panevėžio kraštas.
„Panevėžio apskrityje, Šeškų kaime dar apie 1930 metus buvo žinomas Kalėdų žaidimas, vadinamasis „Meškos vedimas“. Meška aprengdavo vyrą: apdėdavo nuo galvos iki kojų samanokais, apsukdavo vadelėmis, ištepdavo veidą. Toks jis vesdavo mergas šokti, o šios neidavo. Tada „meška“ besitrindama jas ištepdavo“, – pasakojama jos knygoje „Lietuvių šventės“.
O žaidžiant „kralikus“, dviem vaikinukams nuvilkdavo marškinius, į jų rankoves sukišdavo kojas, o marškinių apačią surišdavo virš galvos. Tokie „kralikai“ bėgiodavo ir šokdavo.
Aukštaičiai mėgo žaisti ir „gervės kepimą“.
„Vienas senių atsiguldavo ant krosnies, o antrasis susisukdavo rankšluostį ir, mušdamas į krosnį, sakydavo: „Kepi, kepi gervę.“ Nuo krosnies atsakydavo: „Tegul kepi, kur nekepi.“
Antrasis sakydavo: „Katras katro?“ Nuo krosnies pasakydavo vaikino ir merginos vardus. Paskui „keldavo vestuves“ – jaunuosius susodindavo ant suolo.
Kitas vyras tuokdavo: liepdavo jauniesiems bučiuotis, o jei nesibučiuodavo, mušdavo vadelėmis. Paskui visi šokdavo“, – aukštaitišką paprotį užrašiusi P. Dundulienė. 
