Advento tyloje į Panevėžio Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią susirinko tiek žmonių, kad net nebuvo kur prisėsti.
Tai, kas turėjo būti jaukus susitikimas su piligrimu, aktoriumi ir rašytoju Juozu Gaižausku parapijos salėje, virto gyvu piligrimystės vakaru po bažnyčios skliautais.
Aktorius savo pasakojimais panevėžiečius vedė Šventojo Jokūbo keliais Ispanijoje – ten, kur skausmas, nuovargis ir juokas susilieja į vieną patirtį.
Piligrimystės metai
„Iš kur jūsų čia tiek, panevėžiečiai?“ – stojęs prieš gausiai susirinkusiuosius stebėjosi J. Gaižauskas. Besibaigiantys 2025-ieji bažnyčios paskelbti Jubiliejaus metais, o kartu tai ir piligrimystės metai. J. Gaižauskas svarsto, gal ir dėl to žmonės ne tik leidžiasi į piligrimines keliones, bet ir klausosi pasakojimų apie jas.
Jo paties piligriminės kelionės – tai tūkstančiai kilometrų, nueitų Šventojo Jokūbo keliais.
Jų tikslas – aplankyti šio šventojo palaikus, besiilsinčius Ispanijos Santjago de Kompostelos mieste.
J. Gaižauskas sako atkreipęs dėmesį, kad ir apie patį Šv. Jokūbą, ir apie jo vardu pavadintus kelius lietuviai būna girdėję ar žino gerokai daugiau nei kitų Europos šalių keliautojai.
Piligrimai Šv. Jokūbo keliu mina jau daugiau nei tūkstantį metų.
Pasakojama, kad Šv. Jokūbas gyvenęs pirmajame mūsų eros amžiuje, buvo uolus krikščionis, savo gyvenimu liudijo Kristų, o už tai budeliai nukirto jam galvą.
Pasakojama, kad apaštalaudamas iš krikščionybės lopšio Jeruzalės jis buvo nukeliavęs net iki vieno toliausių Europos taškų, esančių Ispanijos šiaurės vakaruose.
Vėliau ši vietovė išaugo į miestą, pavadintą Santjago de Kompostelos vardu. Išvertus į lietuvių kalbą Santjago de Kompostela – Šv. Jokūbo žvaigždžių laukas.
Nors šventasis nukirsdintas Jeruzalėje, tačiau, kaip liudija pasakojimai, jo kūną nutarta palaidoti ten, kur skleidė Dievo žodį – Ispanijoje.
„Legenda pasakoja, kad šventojo kūnas iš Jeruzalės į Ispaniją plukdytas akmeniniu laivu. Ilgokai buvo neaišku, kaip akmeninis laivas apskritai galėjo plaukti. Galop išsiaiškinta, kad laivas vadintas akmeniniu, nes buvo plukdomos marmuro plokštės“, – pasakojo J. Gaižauskas.
Kelio simbolis – kriauklė
Žinia apie Šv. Jokūbo palaikus po Europą pasklido trečiajame mūsų eros amžiuje, kai nustota persekioti krikščionis.
O tuo metu Ispanijos dalis, kurioje buvo palaidotas šventasis, kentė iš Afrikos į Europos žemyną besikeliančių ir jį niokojančių maurų antplūdžius.
„Puolant maurams, Šv. Jokūbo palaikai ispanų būdavo pernešami į žemyno gilumą“, – aiškino J. Gaižauskas.
Po vieno tokių antpuolių šventojo palaikų pasigesta. Jų nerandant nutarta, kad palaikai prarasti.
Bet štai būdamas kely vienas vienuolis susapnavo tarsi jam parodytą mostą kažkur į priekį. Nubudęs pažvelgė, kur link rodyta, ir išvydo iš maišo pabirusius žmogaus kaulus.
Pasirodo, keliaujantis vienuolis buvo atsidūręs kaip tik toje vietoje, kuria dardėjo gurguolės, vežusios nuo maurų paslėpti šventojo palaikus, o maiše rasti kaulai besantys Šv. Jokūbo.
Žinią apie rastus kaulus išgirdęs vienos iš Ispanijos karalysčių – Asturijos karalius Alfonsas II, pranešė eisiantis pagerbti šventojo palaikų.
Dvariškiai puolė karalių atkalbinėti, tikino, kad valdovas neabejotinai bus užpultas tykančių plėšikų, atgal nebegrįš.
Alfonsas II į tai atsakęs, kad vyksiantis kaip paprasčiausias piligrimas, o iš tokio jo plėšikams nebus ką pagrobti.
Tad Asturijos karalius nuėjo numatytą kelią, pagarbino šventojo palaikus ir sėkmingai sugrįžo.
Nuo to laiko karalius Alfonsas II vadinamas pirmuoju piligrimu, o jo nueitas kelias pavadintas camino primitivo, tai – pirmasis Šventojo Jokūbo kelias.
O iš viso prie šio šventojo palaikų į Santjago de Kompostelą veda šeši keliai.
Septintasis kelias nuo šios vietovės eina į Prancūziją.
Tuo septintuoju, kurio būta itin sunkaus, pasakojo J. Gaižauskas, eidavo nuteistieji myriop.
Išėjęs į tą kelią, retas sugrįždavo atgal. Tačiau grįžęs gyvas mirtininkas įgydavo teisę gyventi.
Prieš tai jis dar privalėjo nueiti iki vandenyno. Ten tekdavo susirasti kriauklę ir ją atnešti kaip įrodymą, kad kelias nueitas. Tik tada nuteistasis mirties bausme atgaudavo laisvę.
Būtent todėl, pasak J. Gaižausko, ir šiandien visame pasaulyje žinomas Šventojo Jokūbo kelių simbolis tebėra kriauklė.
Kasdien – po 30 tūkstančių keliautojų
Į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje, pasak J. Gaižausko, šiais laikais kasdien sueina po 30 tūkstančių piligrimų.
Įprasta, kad kiekvienas piligrimas aplanko kriptą, esančią po Kompostelos Santjago katedra, kurioje ilsisi Šv. Jokūbo palaikai.
Nusilenkę šventajam piligrimai eina patvirtinimo, kad įveikė kelią.
Toks patvirtinimas gaunamas pateikus kelio atkarpose į piligrimo dokumentą sudėtus spaudus.
Kompostelos Santjago katedroje, kaip teigė J. Gaižauskas, vien sėdimų vietų – pusantro tūkstančio. Šioje katedroje yra ir didžiausias pasaulyje smilkytuvas, tarsi švytuoklė besisukantis virš maldininkų galvų.
Pasak aktoriaus, pamatyti, kada tas smilkytuvas švytuoja ir smilko, yra didžiulė laimė, nes „įdarbinamas“ jis ne per kiekvienas mišias.
„To smilkytuvo paskirtis – kaip dezodoranto. Galima tik įsivaizduoti, kokių kvapų į katedrą atnešdavo ankstesniais amžiais į ją besirenkantys piligrimai, ėję tūkstančius kilometrų ir neturėję kur švariai nusiprausti, daugybę dienų nekeitę drabužių“, – dėmesį atkreipė J. Gaižauskas.
Nakvynė su tarakonais ir driežais
Ir šiandienos Šv. Jokūbo kelių piligrimams, pasak J. Gaižausko, sąlygos pailsėti, švelniai tariant, šiaip sau.
Dažniausiai miegoti tenka dviaukščiuose gultuose, įlindus į miegmaišį, retame duše aptinki muilo. O pačiam neštis muilo einant tūkstantį kilometrų išties nesinori – tokioje kelionėje kiekvienas papildomas gramas pavirsta sunkia našta.
Einantys Šv. Jokūbo keliu piligrimai nakvyne dažnai dalijasi su tarakonais, bent penkis kartus stambesniais už lietuviškus, ir besirangančiais gan nemažais driežais.
Miegodamas antrame gultų aukšte J. Gaižauskas sako ant kito šono versdavosi įsitvėręs į lubas, kad, linguojant gultams, nenukristų žemėn.
„Atsidūręs tokiose vietose, stengiuosi miegoti susičiaupęs. Maža ką“, – juokėsi aktorius.
Kartą keliaudamas Šv. Jokūbo keliu gavęs mažulytį, vos šešių kvadratinių metrų kambarėlį su lova bei patalyne.
„Turbūt gyvenime nesu uodęs nieko malonesnio nei nuo tos patalynės sklidęs pačių pigiausių skalbimo miltelių kvapas“, – šypsosi J. Gaižauskas.
„O paklaustas, koks pats didžiausias išradimas pasaulyje, nedvejodamas atsakyčiau, kad dušas. Kaip gera po juo atsistoti, per dieną nuėjus 50 kilometrų kepinant 40-ies laipsnių Ispanijos karščiui“, – pasakoja aktorius.
