Tarpukariu veikusi Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“ atsikūrusi Atgimimo metais virto savotišku jaunimą išjudinusiu varikliu.
Panevėžio „Saulėtekio“ progimnazijos ir „Minties“ inžinerijos gimnazijos geografijos mokytojas Saulius Kurnickas į jaunalietuvių gretas įsitraukė dar mokydamasis paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse ir tapo vienu aktyvių Atgimimo laikotarpio liudininkų bei dalyvių.
Įrašyta genuose
Kai sovietmečiu Vasario 16-ąją iš seno radijo aparato pasigirsdavo „Tautiška giesmė“, Sauliaus Kurnicko tėvas pakviesdavo sūnų arčiau.
Už raudonosios geležinės uždangos atsidūrusioje Lietuvoje klausytis „Amerikos balso“ nebuvo paprasta – signalą slopindavo, bet tėčiui vis tiek pavykdavo jį pagauti.
Šios akimirkos, anot panevėžiečio, ir buvo jo pirmosios laisvės pamokos, giliai įsirėžusios atmintyje.
„Visą laiką svajojau apie nepriklausomybę. Su tėvu apie tai kalbėdavomės“, – prisimena buvęs jaunalietuvis.
Jis svarsto, kad laisvės siekis galbūt buvo užkoduotas ir genuose: senelis savanoriu kovėsi nepriklausomybės kovose, tėvas buvo antikomunistas, tad ir sūnaus pasirinkimas nebuvo atsitiktinis.
Būtent tokias jaunuolių vertybes ir tarpukariu ugdė 1927 metais įkurta organizacija „Jaunoji Lietuva“. Ji skatino jaunimą puoselėti tautines tradicijas, domėtis Lietuvos istorija, ugdė patriotizmą ir valstybinę savimonę. Iki sovietų okupacijos organizacija buvo subūrusi daugiau nei 33 tūkst. narių, tačiau sovietams okupavus Lietuvą, nepraėjo nė savaitė, kai ji uždaryta.
„Jaunoji Lietuva“ atgimė kartu su bundančia Lietuva – 1988-ųjų lapkritį, jau kaip lietuvių tautinio jaunimo sąjunga.
Į jos veiklą S. Kurnickas įsitraukė dar mokydamasis Panevėžio 5-ojoje vidurinėje mokykloje – būdamas vienuoliktokas–dvyliktokas.
Lemtingu momentu jis vadina 1989 metų rugpjūčio 23-iąją – Baltijos kelią.
Tuo metu jaunimo organizacijų dar nebuvo daug, bet apie jaunalietuvius Saulius žinojo.
„Baltijos kelyje pamačiau juos einančius su vėliavomis“, – pasakoja panevėžietis.
Po šio įvykio jis susirado kontaktus, pradėjo bendrauti, o 1989 metų rugsėjo 8-ąją ir pats tapo organizacijos nariu.
Tuo metu lietuvių tautinio jaunimo sąjungai „Jaunoji Lietuva“ vadovavo Stanislovas Buškevičius, organizacijos centras buvo Kaune, jis ir priėmė panevėžiečio priesaiką.
Priesaiką S. Kurnickas davė Karo muziejaus sodelyje, ten jam buvo įteiktas ir nario pažymėjimas. Jį panevėžietis išsaugojo iki šių dienų – kaip ir vėliau gautą, jau su šiek tiek pakitusiu organizacijos pavadinimu.
Ant senojo užrašyta: Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“. Ant gautojo vėliau pavadinimas jau kiek pakeistas – „Tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“.
S. Kurnickas gerai pamena, kaip atrodė ir pirmasis laikraščio „Sąjūdžio žinios“ numeris, išleistas 1988-ųjų birželį Vilniuje. Tokį labai primityviai išspausdintą, tačiau ėjusį per žmonių rankas ir masiškai kopijuojamą, platinamą Sauliaus tėtis tą vasarą parsinešė iš savo darbovietės – „Ekrano“ gamyklos.
Gyvenimo būdas
S. Kurnickas prisimena, kad „Jaunosios Lietuvos“ Panevėžio skyrius buvo vienas stipriausių – jį telkė aktyvus, idėjomis gyvenantis jaunimas.
„Gal 25–30 aktyvių narių buvo, visi maždaug vienuoliktokai–dvyliktokai. Kai baigėme mokyklą, išsilakstėme – kas į Vilnių, kas į Kauną, ir skyrius pamažu sunyko“, – pasakoja buvęs jaunalietuvis.
Panevėžio skyriui vadovavo Vytautas Mikėnas, o pagrindiniu jaunalietuvių traukos centru mieste buvo tapusi Sąjūdžio būstinė Respublikos gatvėje.
Čia būdavo galima rasti naujausią Sąjūdžio spaudą, sužinoti, kas vyksta šalyje, ir tiesiog pabūti bendraminčių apsuptyje.
Pradžioje Panevėžio jaunalietuviai savų patalpų neturėjo, tačiau vėliau kunigas Robertas Pukenis, su kuriuo jaunimas palaikė artimus ryšius, suteikė jiems patalpas prie Švč. Trejybės bažnyčios.
Čia atsirado ir telefonas, ir sukaupta nemaža biblioteka.
Organizacija glaudžiai bendradarbiavo su Panevėžio skautais ir ateitininkais – kartu švęsdavo šventes, rengdavo bendrus susirinkimus, dainuodavo, šokdavo.
Dažniausiai tokie susitikimai vykdavo buvusiame geležinkelininkų klube Geležinkelio gatvėje.
Pasak S. Kurnicko, tuo metu kiekviena diena buvo įdomi.
Nuolat kas nors vykdavo – partizanų palaikų perlaidojimai, šv. mišios, mitingai, renginiai. Vasario 16-ąją jaunalietuviai visada lankydavo savanorių kapus – nešdavo ąžuolų vainikus, degdavo žvakutes laisvės kovotojams.
„Buvome jauni, trykštantys entuziazmu, idealistai, romantikai“, – sako S. Kurnickas.
Tokia nuolatinė jaunalietuvių veikla tapo gyvenimo būdu, o Atgimimo laikotarpis – ypatingu laiku, kurio neįmanoma pamiršti.
„Kaip mano istorijos mokytojas Leonas Adomavičius sakė: „Jūs, vaikai, gimėte labai geru laiku. Gyvenate pačiu nuostabiausiu laiku“, – prisimena pašnekovas.
Vėliau jaunalietuviai pradėjo vis dažniau važinėti į Vilnių – dalyvaudavo eitynėse Gedimino prospekte, tekdavo susiremti ir su prosovietinės organizacijos „Jedinstvo“ nariais.
Vertybė – sutikti žmonės
„Tai buvo tautinė jaunimo organizacija. Ir, sakyčiau, gana radikali. Jos nariais galėjo būti tik lietuviai“, – „Jaunąją Lietuvą“ apibūdina S. Kurnickas.
Nors įvykiai ir veiklos vijo vienas kitą, aktyvūs jaunuoliai spėdavo ir mokytis – artėjo brandos egzaminai.
Pasak Sauliaus, būtent tuomet ir sustiprėjo jo domėjimasis istorija, nulėmęs profesinį pasirinkimą.
„Karpydavome istorinius straipsnius iš tuometės „Komjaunimo tiesos“, dalimis perspausdindavome Adolfo Šapokos „Lietuvos istoriją“, rinkdavome medžiagą apie kunigaikščius – apie viską. Smagus laikas buvo“, – pamena Saulius.
Jaunalietuviai skaitė ir tarpukario tautininkų knygas, o Vytauto Alanto „Žygiuojanti tauta“, „Tauta istorijos vingiais“, pasak S. Kurnicko, buvo tarsi tautiškumo maldaknygės.
Ypatingą vietą jo atmintyje užima ir sutikti žmonės – vienas Lietuvos laisvės lygos įkūrėjų Antanas Terleckas bei disidentas Viktoras Petkus.
„Tai buvo nepaprastai garbingi žmonės. Dažnai lankydavomės ir jų namuose“, – sako panevėžietis.
Panevėžio skyrius pasisiuvo ir vėliavas. Ieškodamas informacijos apie tarpukario jaunalietuvių simboliką, S. Kurnickas lankėsi Karo muziejuje.
„Man kiek netiko spalvos, tad gavęs medžiagos, pagal senųjų vėliavų pavyzdį pasiuvau ir šventinę, ir kasdieninę jaunalietuvių vėliavas. Pernai jas padovanojau Panevėžio kraštotyros muziejui“, – pasakoja jis.
„Ne kartą stabdėme sovietų karinius paradus Gedimino prospekte. Tankai važiuoja, o vis tiek nebuvo baisu.“
S. Kurnickas
Radikalesni spaudė nuosaikesnius
S. Kurnickas neabejoja: jaunimo indėlis į Lietuvos nepriklausomybę buvo didžiulis.
„Mes buvome radikalūs, o Sąjūdis – nuosaikesnis. Buvome tie pramuštgalviai, kurie Sąjūdį paspausdavo, kad imtųsi ryžtingesnių veiksmų“, – šypsosi pašnekovas.
Pasak panevėžiečio, jaunalietuviai neretai sulaukdavo kritikos – esą jų siūlymai ir akcijos pernelyg radikalūs, derėtų elgtis nuosaikiau siekiant nepriklausomybės.
Tačiau pats jis įsitikinęs, kad būtent toks spaudimas turėjo realios įtakos.
Jaunalietuviams kliuvo ir okupacijos metais vykęs lietuvių nutautėjimas, taip pat į Lietuvą atvykusiųjų ir dešimtmečius čia pragyvenusiųjų nenoras integruotis.
„Mūsų šūkiai tada buvo ne tik „Laisvė Lietuvai“, bet ir „Ivan, domoj“, – prisimena jis.
Gedimino prospektu jaunalietuviams tekdavo žygiuoti dažnai, o į tokias akcijas susirinkdavo po kelis tūkstančius žmonių.
Kartą panevėžiečiai patys gamino ir deglus.
„Pirkome labai daug kondensuoto pieno, pylėme jį lauk, skardines tvirtinome prie pagalių, o vidų prikimšdavome skudurų, mirkytų degiame skystyje. Žygiavome iškėlę tokius fakelus“, – pasakoja S. Kurnickas.
Baimės nebuvo
„Buvome jauni, karštakošiai, tautiškai nusiteikę. Jokios baimės nejautėme. Ne kartą stabdėme sovietų karinius paradus Gedimino prospekte. Pėstininkų kovos mašinos važiuoja, o vis tiek nebuvo baisu. Nė vienas to nepasakė“, – prisimena S. Kurnickas.
Anot jo, tai buvo ypatingas jausmas ir ypatingas laikas, kurio tiems, kas tada negyveno, beveik neįmanoma perteikti.
Studijuojantys Kaune jaunuoliai susirinkdavo geležinkelio stotyje ir į sostinę išvykdavo net keli traukinio vagonai – ne vien jaunalietuvių.
Atvykę iš vakaro, jie užsukdavo į Vilniaus universiteto bendrabučius Saulėtekyje, ten prisidėdavo dar būrys norinčiųjų.
O kitą dieną jau įvairiomis priemonėmis keldami chaosą stabdydavo sovietų karinį paradą.
Jaunimą vaikydavo desantininkai, tekdavo susidurti ir su milicininkais.
Pasibaigus paradui, patys rengdavo demonstraciją – žygiuodavo nuo Katedros aikštės iki tuometinio Aukščiausiosios Tarybos pastato.
Eidavo ir prie KGB rūmų. Ten, šalia raudonos sovietinės vėliavos, kurį laiką kabėdavo ir trispalvė. Ją nukabinę jaunalietuviai užrišdavo juodą kaspiną ir pasiimdavo, o sovietinę raudoną vėliavą suplėšydavo.
„Už tokius dalykus esame gavę ir dujų, o draugas – ir gumine lazda per nugarą“, – sako S. Kurnickas.
„Pramuštgalviai buvome. Baimės nejautėme. Ačiū Dievui, neteko rimtai įkliūti“, – priduria jis.
Vis dėlto kartą labai arti to buvo.
Bandant, kaip ir sostinėje, nuimti vėliavą prie Panevėžio KGB pastato Vasario 16-osios gatvėje, Saulius vos nepateko saugumiečiams į rankas.
„Bandė saugumiečiai mane įtraukti į KGB pastatą, bet bičiuliai tempė atgal ir aniems nepavyko“, – prisimena jis.
Kur sūnus, sužinojo iš „Panoramos“
Ypatingo saugumiečių dėmesio S. Kurnickui pavyko išvengti – nebuvo nei oficialiai kviestas, nei sulaikytas.
„Žinau tik tiek, kad kartą kažkas buvo atvykęs į namus ir manęs ieškojo. Tada juk nebuvo mobiliųjų telefonų. Tėtis pagudravo – pasakė, kad sūnus neklauso, mokosi kažkur Vilniuje ar Kaune. Jei rastų, tegu ir jam praneša, kur vaikas yra“, – prisimena panevėžietis.
Ieškoti vaikinų galėjo ne vien dėl veiklos. S. Kurnickas buvo šaukiamojo amžiaus, o tuo metu lietuvius jaunuolius aktyviai gaudė į sovietinę kariuomenę.
„Būtų pagavę – būtų išvežę. Laikas buvo pavojingas. Studijų metais paskaitose niekas neieškodavo, bet Kaune gyvenau tai vienur, tai kitur. Visą laiką su savimi turėjau dujų balionėlį, vaikščiodavau dairydamasis“, – pasakoja jis.
Anot panevėžiečio, ir tėvai tuo metu ne viską apie jį žinodavo – apie dalyvavimą mitinguose ar akcijose jiems tiesiog nepasakodavo.
„Dabar vaikai neklauso tėvų – mes irgi neklausėme“, – šypsosi Saulius.
Dalyvauti tokiose akcijose tuomet buvo pavojinga: dalis jų vyko dar sovietmečiu, o ir atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje kurį laiką veikė ir svetima kariuomenė, ir saugumo struktūros.
„Kartą grįžau iš mitingo Vilniuje ir tėčiui pamelavau, kad parvažiavau iš Kauno paskutiniu autobusu. O jis sako: nemeluok – per „Panoramą“ mačiau, kaip prie Antano Terlecko stovėjote“, – juokiasi S. Kurnickas.
Studijuodamas Kaune Saulius buvo įkūręs jaunalietuvių korporaciją Vytauto Didžiojo universitete ir tapo Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos „Jaunoji Lietuva“ Kauno VDU skyriaus vadu.
Iš jaunalietuvių gretų S. Kurnickas pasitraukė 1995 metais.
Pasak jo, 1994-aisiais organizacija pertvarkyta – atsirado politinė Lietuvių nacionalinė partija „Jaunoji Lietuva“.
Dalyvaudamas rinkimuose į Panevėžio miesto savivaldybės tarybą, S. Kurnickas buvo į ją išrinktas, tačiau tuo metu pasirinko darbą statutinėje organizacijoje, tad ryšius su partija teko nutraukti.P
