Gruodžio mėnesį kviečiame skaityti Panevėžio ir Pasvalio gimnazijų moksleivių kūrybą. Juozo Balčikonio gimnazijos mokytoja Daina Rasalskienė dalinasi Aistės Židonytės poezija, mokytojos Meldos Jačauskienės mokinys, pasirašantis slapyvardžiu Augustas Miega, pristato savo kūrybinius ieškojimus.
Augustas Miega, 12 kl.
SJSJSJ
Aš esu jaunas
jaunas raudonėlio daigas
savo sode
savo sode
iš molio nudrėbtas
be šonkaulių
jau negreit
jau negreit
ant palangės
niekas žvaigždžių nesulaukė
miegas manęs nesulaukė
jaunas raudonėlio daigas savo molio sode
ir prieš mane
išdygo figūra su gaurais
tempianti tinklą šviesos.
Aš čia esu
ir visad buvau
po mano ragais
mano gaurai matė
kaip molį surėdė
kaip molį paėmė
kaip molį nulipdė
į tave
į tave
kaip Jį pakabino
kaip Jo kūnu maitina
aš mačiau kaip jie bėgo
į savo žvaigždynus
aš mačiau kaip jie slepias
šiaurinė tavo mėgstamiausia?
o ta tolumoj
dangaus pakraštyje?
Aš esu senas
ir aš visad čia būsiu
mano atspindys jo tinkle
į mane veda takas
aš esu bokštas
į mane skrenda
vėlės
vėlės
jos man mojuoja
ir tada supranta
Fomalhautas
Fomalhautas
paskutiniai namai
jie dainuoja
ko niekas negirdėjo
nuo to laiko aš
su vienu plaučiu
plieninė siena
tarp manęs ir miego
aš sėdžiu po palange
ir glostau jaučio gaurus
nuo to laiko nemiegu
ir Fomalhautą stebiu.
Jautis
Kai prasibundu vėlai naktimis
Žemdirbys kambary
su sietuvu dešinėj
ir su
dalgiu kairėj
ir su
dešine iškelta
ir su
kaire nuleista
ir su
Jaučio ragais
ir su
Jaučio gaurais
ir jis
laiko veidrodį
ir jis
šaukia mane
ir jis
kviečia
eiti taku
ir aš
parpuolu ant kelių
kol takai rėžia pro pakaušį – visi Jūsų tamstos veidai kitaip susiūtas, uždėtas, apavėtas, tampo taip, lyg matytų iš viršaus, metas Jums ant kelmo prisėst, čia juk tas „čia taip jaučiasi tėviška meilė, ar ne?“ jausmas, čia tas „dugno jausmas yra plokščias“ jausmas, čia tas „dangus šypsos, kai ežeras juokias“ jausmas, o visi limitai iš žemės dalgiu nukirsti ir visi tikslai padangėj pasėti, metas kasti dangų, nafta nutekėjo jums takais išliejo geležinę skambią penklinę su mikrofonu variu, armonika, boso dažniu į Fomalhautą.
Aistė Židonytė, 10 klasė
Aistė sako: „Rašau, kad žodžiai taptų tiltais tarp žmonių ir jų jausmų.“
Širdis kalno dugne
Kalno viršūnėje gęsta vakaro žara,
Kaip ir seno klevo lapų šviesa.
Ji tarsi pro krištolinį stiklą
Atspindi pasaulį margą.
O apačioje mirksi žibintas,
Apšviečia tamsą, veda tolyn.
Jo liepsna – širdies daina,
Kurios nei vėjai, nei laikas neužgesina.
Kai naktis apgaubia kalną tylos skraiste,
Girdisi išlikęs širdies plakimas dugne.
Jis jungia dangų ir žemę
Lyg nematomas pulsas visatos širdyje.
Tie vakarai
Kur dingo tie vakarai tylūs,
Kai jausmai atrodė dar tokie gilūs.
Išblėso juokas, žodžiai nurimo,
O atsiminimų dulkės tyliai pakilo.
Lyg žvakė be liepsnos sudegę,
Pradingo jie dūmų rūke.
Tik migla atneša žodžius,
Prieš daug metų ištartus.
Tie vakarai – tai laivas, į tolį nuplaukęs,
Nuklydo toli, niekada nebegrįš.
Dabar juos gaubia tamsa, tas dingęs pasaulis,
Kur šviesos blyksnis – tik ilgesio aidas.
