Jeigu robotai visada klausytų komandų, o sprendimai gimtų be klaidų, technologijų pasaulis būtų gerokai paprastesnis. Tačiau ten, kur technologijos kartais „užsispiria“, o mokiniai mokosi nebijoti bandyti dar kartą, gimsta tikros pergalės. Čia svarbiausia ne laidai ar kodai, o žmogus, kuris tiki, palaiko ir veda pirmyn. Panevėžietė Laura Kuchalskienė – mokytoja, kuri mokiniams padeda konstruoti ne tik robotus, bet ir pasitikėjimą savimi.
Jeigu robotai visada klausytų komandų, o sprendimai gimtų be klaidų, technologijų pasaulis būtų gerokai paprastesnis. Tačiau ten, kur technologijos kartais „užsispiria“, o mokiniai mokosi nebijoti bandyti dar kartą, gimsta tikros pergalės. Čia svarbiausia ne laidai ar kodai, o žmogus, kuris tiki, palaiko ir veda pirmyn. Panevėžietė Laura Kuchalskienė – mokytoja, kuri mokiniams padeda konstruoti ne tik robotus, bet ir pasitikėjimą savimi.Yra mokytojų, apie kuriuos mokiniai vėliau sako ne „ji mus mokė“, o „ji mumis tikėjo“.
Kurių pamokose technologijos tampa ne sausu mokslu, o gyvu, įtraukiančiu nuotykiu. Mokytojų, kurie ne tik moko programuoti ar konstruoti, bet ir augina drąsą bandyti, klysti ir ieškoti savo kelio.
Viena jų – „Metų mokytojo“ premija apdovanota panevėžietė Laura Kuchalskienė, Kazimiero Paltaroko informatikos ir robotikos centro „RoboLabas“, ugdančio ateities technologijų kūrėjus, mokytoja, jaunųjų talentų mentorė ir jų sėkmės architektė.
Laura šypsosi, kad jos prioritetai aiškūs ir paprasti: mokiniai, prasmingas darbas ir šeima.
„Labiausiai džiugina kasdienės akimirkos, kai matau vaikų smalsumą, jų drąsą bandyti, kurti ir augti. Tai suteikia daug motyvacijos“, – sako L. Kuchalskienė.
Kadangi Kazimiero Paltaroko gimnazijoje dirba su skirtingo amžiaus mokiniais ir dar veda robotikos būrelius centre, Laura stengiasi darbą planuoti taip, kad užtektų laiko kiekvienam.
„Šiuo metu man ypač svarbu padėti mokiniams užbaigti pradėtus projektus ir kuo tvirčiau pasiruošti egzaminams. O pusiausvyrą padeda išlaikyti šeima – jų palaikymas, bendros akimirkos, buvimas kartu“, – tvirtina L. Kuchalskienė.
Pradžia krepšinio aikštelėje
Pedagogika anaiptol nebuvo Lauros svajonė.
Besimokydama Panevėžio „Žemynos“ progimnazijoje, ji save matė visai kitur – sporte.
„Svajojau tapti krepšinio trenere. Sportas buvo neatsiejama mano kasdienybės dalis: po pamokų sportuodavau kasdien, atstovavau mokyklai įvairiose varžybose, žaidžiau krepšinį už savo miestą“, – pasakoja pedagogė.
L. Kuchalskienė svarsto, jog jai labai pasisekė, jog turėjo nuostabią trenerę, kuri tapo autoritetu ir įkvėpimu.
Ją praradus, daug kas Lauros gyvenime keitėsi – teko iš naujo ieškoti savo krypties.
„Tuo metu mano gyvenime atsirado kompiuteriai: namuose pasirodė pirmasis kompiuteris, pradėjau lankyti kursus, vis labiau gilintis į technologijas. Jau nuo aštuntos klasės žinojau, kad noriu studijuoti inžineriją – technologinis pasaulis mane tiesiog įtraukė“, – pasakoja L. Kuchalskienė.
Studijų metais ji jau kūrė tinklalapius, dirbo su duomenų bazėmis, ėmėsi įvairių darbų, kuriuos buvo galima atlikti kompiuteriu.
Nors jau tada talentinga studentė sulaukdavo pasiūlymų dirbti informatikos mokytoja, tuo metu ji buvo visiškai pasinėrusi į studijas ir papildomas veiklas, todėl pedagoginio darbo atsisakė.
Baigusi universitetą, Laura vėl sulaukė pasiūlymo praverti mokyklos duris – šįkart sutiko.
„Tada supratau, kad pedagogika man artima. Mane sužavėjo tai, jog šiame darbe nėra monotonijos: kiekviena diena kitokia, kiekvienas mokinys – su savais klausimais, idėjomis ir iššūkiais. Natūraliai atsirado ir domėjimasis STEAM sritimi, kurioje susijungia technologijos, kūrybiškumas, praktinis mąstymas ir galimybė mokytis per patyrimą“, – sako L. Kuchalskienė.
Šiandien ji jaučia, kad ankstesnės patirtys – sportas, inžinerinis mąstymas, nuolatinis veiklumas – labai prasmingai susijungė mokytojo darbe.
Iš „beveik bendraamžė“ – į mokytojos kėdę
Pirmojo karto stovint prieš klasę šiandien L. Kuchalskienė jau nepamena, bet labai gerai prisimena pedagoginio darbo pradžią lydėjusį jausmą.
„Buvau jauna, kupina idėjų, didelio noro dalytis žiniomis ir ieškoti būdų, kaip mokyti taip, kad tai, ką perteikiu, mokiniams išliktų ilgam. Tuo metu mokymas man atrodė kaip kūrybinis procesas – nuolatinis ieškojimas, bandymas, atradimas“, – prisimena pašnekovė.
Iš pirmųjų darbo metų labiausiai Laurai įstrigo viena šypseną iki šiol kelianti akimirka.
„Stovime klasėje, bendraujame, ir vienas mokinys netikėtai sako: „Bet mokytoja, kai jūs buvote jauna…“ Tuo metu tarp mūsų buvo vos penkerių–šešerių metų skirtumas. Ši frazė tapo savotišku priminimu, kaip greitai keičiasi vaidmenys ir kaip mokytojas mokinių akyse tampa autoritetu, nepriklausomai nuo amžiaus“, – šypsosi Laura.
Ši akimirka, anot jos, tapo savotišku ženklu, kad mokinių akyse jau yra nebe „beveik bendraamžė“, o mokytoja.
„Mano tikslas – ne tik vesti mokinius pergalių link, bet ir padėti suprasti, jog tikrasis laimėjimas yra gebėjimas mokytis, nepasiduoti ir nuolat augti.“ L. Kuchalskienė
Augina talentus
Šiandien L. Kuchalskienė – viena ryškiausių Panevėžio jaunųjų inovatorių ugdytojų, vedanti juos į respublikinių ir tarptautinių robotikos, inžinerijos konkursų arenas ir pergales.
Tačiau pergales pedagogė mato ne kaip tikslą, o kaip natūralų ilgo proceso rezultatą.
„Mokinių pasiekimai, be abejo, labai džiugina, tačiau jie niekada neatsiranda savaime. Už kiekvienos pergalės slypi ilgas kelias – daug darbo, bandymų, klaidų, nusivylimų ir atkaklumo. Esu turėjusi ne vieną mokinį, kurį auginau nuo pradinių klasių, stebėdama, kaip pamažu formuojasi ne tik techniniai įgūdžiai, bet ir charakteris“, – pasakoja L. Kuchalskienė.
Anot Lauros, daugelis jos mokinių nuo pat pradžių domėjosi robotika, tačiau ne visi iš karto drįso dalyvauti konkursuose. Kaip mentorė ji dažnai mato, kad svarbiausias žingsnis – pirmasis.
„Padrąsinimas, pasitikėjimas ir žinojimas, jog šalia yra žmogus, kuris tiki, dažnai tampa lūžio tašku. Ne kartą nutiko taip, kad mokinys, ryžęsis pirmam konkursui, jau debiute pasiekė prizines vietas, o tai suteikė impulsą judėti toliau“, – sako Laura.
Mokiniams ji visada pabrėžia, kad talentas svarbus, tačiau be pastangų, drausmės ir kantrybės jis neatsiskleidžia.
Laura aiškiai žino, ką reiškia tikrasis triumfas.
„Mano, kaip mentorės, tikslas – ne tik vesti pergalių link, bet ir padėti suprasti, jog tikrasis laimėjimas yra gebėjimas mokytis, nepasiduoti ir nuolat augti. Kai mokinys tai supranta, žinių troškimas, atsakomybė ir noras siekti daugiau tampa natūralūs – o tada atsiranda ir rezultatai, kurie džiugina ne tik diplomais, bet ir brandžiu požiūriu į ateitį“, – pabrėžia pašnekovė.
Inžinerinių sprendimų dirigentė
Daugybė L. Kuchalskienės mokinių visoje Lietuvoje ir už jos ribų garsėja inovatyviais inžineriniais sprendimais.
Nuo unikalios judančios Goldbergo mašinos, keliais etapais galinčios pagaminti citrinų limonadą, kojomis valdomo trijų metrų pianino, kuriuo galima skambinti netgi Europos Sąjungos himną – Liudviko van Bethoveno „Devintosios simfonijos“ finalo instrumentinę aranžuotę – įvairiausių robotų ir žaidimų, šalmo užsegimo kontrolės sistemos motociklininkams, įspėjančios, jei šalmas neužsegtas, iki savarankiškai garaže sukonstruoto bagio „Triropirda“.
Todėl išskirti vieną įsimintiniausią mokinių projektą Laurai būtų labai sunku. Kiekvienas jų turi savo priešistorę ir unikalią kelionę.
„Kartais idėjos projektams gimsta man pačiai – matau, kuris mokinys ar mokinių grupė galėtų jas įgyvendinti. O kitais atvejais tenka palaukti, kol mokiniai paaugs, subręs ir praeis sudėtingesnis paauglystės laikotarpis“, – šypsosi L. Kuchalskienė.
Vis dėlto vienas ryškiausių ir labiausiai įsiminusių projektų – net 35 metrų ilgio jos mokinių kurta labai kūrybiška Goldbergo mašina, kuri mažiau nei per penkias minutes padės numalšinti alkį ir į lėkštę patieks šviežutėlį mėsainį.
Daugiau nei instrukcija
L. Kuchalskienės darbas su vaikų robotikos ir STEAM projektais, kurie šiandien garsina Panevėžį ir Lietuvą, prasidėjo nuo paprasčiausių LEGO rinkinių, turinčių valdiklius, variklius ir jutiklius – nuo konstravimo, programavimo ir nuolatinio tobulinimo.
„Tuo metu su tais pačiais rinkiniais dirbo daug mokytojų, todėl pasitaikydavo, kad reikalingos detalės „paklysdavo“ kitose dėžėse. Man visada buvo svarbiausia, kad mokiniai patirtų sėkmę. Dėl to dažnai tekdavo ieškoti sprendimų, kaip sukonstruoti veikiančią konstrukciją net ir tada, kai trūksta dalies detalių“, – šypsosi Laura.
Nuo to ir prasidėjo tikrasis kūrybinis bei inžinerinis mąstymas.
„Laikui bėgant pastebėjau, kad mano patarimai ir siūlomi sprendimai dažnai duodavo geresnius rezultatus nei vien tik aklas instrukcijų sekimas. Tai tapo aiškiu signalu, jog vaikams reikia ne tik nurodymų, bet ir gilesnio supratimo, kaip sistema veikia iš tikrųjų“, – pasakoja L. Kuchalskienė.
Vėliau STEAM veiklos plėtėsi.
Pamokose Laura su mokiniais pradėjo programuoti „Micro:bit“ kompiuteriukus, kuriuos gavo kiekvienas Lietuvos šeštokas. Atsirado daugiau praktinių iššūkių, projektinės veiklos ir varžybų.
Vienas ryškesnių pavyzdžių – „Kompiuteriukų ralis“, kuriame galima realiai išbandyti savo sukurtus sprendimus.
„Respublikinėse varžybose dalyvavome kaip komanda – mokytojas ir mokinys – ir laimėjome pirmąją vietą. Tai buvo ne tik pergalė, bet ir stipri patirtis, leidusi pajusti varžybų jaudulį bei pamatyti, kaip teorinės žinios virsta veikiančiais rezultatais“, – pasakoja jaunųjų talentų ugdytoja.
„Aš galiu“ akimirka
Labiausiai profesiniame kelyje Laurą žavi nuolatinis augimas – tiek jos pačios, tiek mokinių.
Šis darbas, anot jos, niekada nebūna monotoniškas, o technologijų ir mokinių smalsumo kaita nuolat skatina ieškoti, kurti ir tobulėti.
„Įkvepia akimirkos, kai matau, kaip mokiniai pradeda tikėti savimi, nebijoti klysti ir atranda sprendimus. Momentas, kai vaikas supranta „aš galiu“, man yra didžiausia motyvacija ir prasmė šiame profesiniame kelyje“, – sako pašnekovė.
Turbūt niekas nenustebo, jog praėjusiais metais L. Kuchalskienė buvo apdovanota „Metų mokytojo“ premija, ne kartą pagerbta kartu su pasižymėjusiais gabiausiais savo mokiniais.
Anot Lauros, toks įvertinimas tikrai glosto širdį, bet šiuos apdovanojimus pirmiausia ji sieja su mokiniais – jų pasitikėjimu, augimu ir pasiekimais.
„Tai akimirka, kai sustoji ir pagalvoji, kad visos pastangos, ilgos valandos ir kasdienis darbas buvo prasmingi. Be mokinių nebūtų ir šių įvertinimų“, – šypsosi mokytoja.
Tai Laurai ne tik džiaugsmas, bet ir atsakomybė – ir toliau būti šalia vaikų, juos palaikyti, įkvėpti ir kurti aplinką, kurioje jie gali drąsiai bandyti, klysti ir augti.
Pamokos ne iš vadovėlio
L. Kuchalskienės mokymo filosofija remiasi siekiu, kad informacinės technologijos ir robotika mokiniams būtų suprantamos, įdomios ir prasmingos, o ne tik sausų teorinių sąvokų rinkinys.
„Mano mokymo filosofijos pagrindas – mokymasis per patyrimą. Tikiu, kad informacinės technologijos ir robotika tampa įdomi tada, kai vaikai patys kuria, bando, klysta ir ieško sprendimų, o teorija kuo greičiau paverčiama praktika. Kai mokinys pamato, kad jo idėja veikia, technologijos nustoja būti „sausas mokslas“ ir tampa prasmingu, įtraukiančiu procesu“, – sako Laura.
Kasdienėje mokymo praktikoje tai reiškia padėti vaikams suprasti technologijas per realų veiksmą.
„Pamokose informatika ar robotika tampa ne sudėtingais terminais, o įrankiais mąstyti, kurti ir spręsti kasdienes problemas. Svarbiausia, kad vaikai jaustųsi drąsūs bandyti, nebijotų suklysti ir suprastų, jog mokymasis gali būti įdomus ir prasmingas“, – pabrėžia pedagogė.
L. Kuchalskienė įsitikinusi: STEAM Lietuvoje neturėtų būti priedas prie ugdymo – jis turi tapti kasdienybe. Tam neužtenka vien technologijų: reikia mokytojų, kurie drąsiai jas taiko ir kuria gyvą, prasmingą mokymąsi.
Kai robotai „užsispiria“
Anot L. Kuchalskienės, rengiant mokinius varžyboms iššūkių netrūksta – kartais iš vakaro puikiai veikęs robotas varžybų dieną „užsispiria“ ir nebeveikia arba ima elgtis visai ne taip, kaip tikėtasi.
Yra tekę nusivežti ir neįkrautus robotus.
„Pasitaiko ir situacijų, kai tik pamačius varžybų trasą tampa aišku, jog sukurta konstrukcija jos neįveiks. Tuomet tenka greitai ieškoti sprendimų vietoje – improvizuoti ir pritaikyti tai, kas po ranka. Yra buvęs atvejis, kai roboto konstrukcijai teko panaudoti net vienkartines stiklines. Tokios akimirkos tampa itin vertingomis pamokomis“, – šypsosi pedagogė.
Laurai įdomu stebėti ir labai skirtingą mokinių požiūrį į projektus: vienas mokinys savo darbus kuria kuo mažesnius, kad galėtų visada turėti su savimi – jog tilptų į kišenę ar kuprinę.
O kitas nuolat kelia iššūkių visai komandai, nes jo projektai tokie dideli, kad prieš varžybas tenka spręsti ne tik techninius, bet ir logistikos klausimus.
Svarbiausia – pasitikėti
Kaip Laurai pavyksta sužadinti mokinių smalsumą mokytis, kurti, dalytis savo idėjomis?
Ji sako, jog jokios paslapties čia nėra – svarbiausia ryšys ir pasitikėjimas.
„Stengiuosi girdėti mokinius, domėtis jų idėjomis ir leisti jiems jaustis saugiai bandant, klystant ir ieškant savo sprendimų. Kai mokinys jaučia, kad jo nuomonė svarbi, atsiranda smalsumas mokytis, kurti ir dalytis tuo, ką sugalvojo“, – mano pašnekovė.
L. Kuchalskienės manymu, geras XXI amžiaus mokytojas pirmiausia turi būti lankstus, smalsus ir nuolat besimokantis.
Svarbios ne tik dalykinės žinios ar technologiniai gebėjimai, bet ir emocinis intelektas, gebėjimas girdėti mokinį, kurti pasitikėjimu grįstą ryšį bei prisitaikyti prie nuolat besikeičiančio pasaulio.
„Mano akimis, geras mokytojas yra tas, kuris ne tiek perduoda žinias, kiek padeda mokiniui atrasti savo stiprybes, skatina mąstyti savarankiškai ir tikėti, kad mokytis galima su smalsumu ir džiaugsmu“, – sako ateities inžinierių ugdytoja.
Tarp atsidavimo ir stabtelėjimo
Pedagogikos metai Laurą išmokė kantrybės, pasitikėjimo procesu ir supratimo, kad didžiausia vertę tyri augimas, o ne tik rezultatai.
Jie taip pat parodė, kad mokytojas kasdien auga kartu su mokiniais, o mokymasis yra visą gyvenimą trunkantis kelias.
Vis dėlto, kad ir kaip džiugintų darbas, kaip ir bet kurioje profesijoje, čia neišvengiamos ir perdegimo akimirkos.
Per mokslo metus, kai tik atsiranda laiko po darbų, L. Kuchalskienė ieško judėjimo – skiria laiko sportui.
Fizinis aktyvumas jai tampa savotišku minčių „perkrovimu“, o sportuojant klausomos audioknygos leidžia ne tik pailsėti, bet ir pasisemti naujų idėjų.
Įkvėpimo ji semiasi ir iš kultūros – muziejuose, galerijose, teatre, koncertuose.
Šios patirtys padeda trumpam pakeisti kasdienį ritmą ir emociškai atsikvėpti.
Kadangi Laura yra informatikos ir robotikos mokytoja, vasarą ji sąmoningai atsitraukia nuo ekranų ir technologijų.
Tai – laikas sau ir šeimai, lėtesniam gyvenimo ritmui. Tokia pusiausvyra padeda atgauti vidinę ramybę, sukaupti naujų įspūdžių ir į darbus sugrįžti pailsėjusiai.
L. Kuchalskienės svajonės šiandien susijusios su augimu – ir asmeniniu, ir profesiniu.
Ji nori ir toliau kurti įkvepiančią mokymosi aplinką bei auginti smalsius, drąsius mokinius.
„Norėčiau dirbti efektyviau ir išlaikyti pusiausvyrą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Man svarbu augti taip, kad darbas teiktų džiaugsmą, o gyvenime liktų vietos tam, kas iš tiesų svarbiausia“, – šypsosi L. Kuchalskienė.
