Po tvarios mados festivalio „REVIVE“ Panevėžyje praėjo kiek daugiau nei mėnuo, tačiau renginyje gimusios idėjos ir kūrybiniai dialogai tęsiasi.
Viena ryškiausių festivalio kūrėjų – dizainerė Elžbieta Danieliūtė, kurios kolekcija „Tu tiki?“ pelnė ekspertų komisijos pripažinimą ir kūrybinę rezidenciją „Pragiedrulių“ kūrybiškumo centre.
Šiandien su Elžbieta kalbamės apie jos kūrybinį kelią, kolekcijos idėją ir požiūrį į tvarią madą.
Elžbieta, kaip sužinojote apie galimybę dalyvauti tvarios mados festivalyje „REVIVE“? Papasakokite, kaip prasidėjo Jūsų kelias į madą ir kada tvarumas tapo neatsiejama Jūsų kūrybos dalimi.
Apie „REVIVE“ sužinojau socialiniuose tinkluose. Pamačiau kvietimą ir pajutau, kad turiu pabandyti. Nebuvo jokio didelio plano – tai buvo spontaniškas žingsnis. Į madą atėjau per eksperimentavimą. Visada mėgau išbandyti skirtingus dalykus, neapsiriboti vienu stiliumi ar taisyklėmis. Man įdomu stebėti, kas išeina, kai leidžiu idėjoms gimti natūraliai.
Tvarumas mano kūryboje atsirado labai paprastai. Kai esi jaunas kūrėjas ir neturi didelių finansinių galimybių, dirbi su tuo, ką turi – senomis medžiagomis, rastais daiktais, likučiais. Iš pradžių tai buvo būtinybė. Vėliau supratau, kad tai man iš tikrųjų labai artima.
Kokia pagrindinė šio darbo idėja? Kokias medžiagas ar technologijas pasirinkote ir kodėl? Kiek laiko truko kūrybos procesas ir su kokiais iššūkiais susidūrėte?
Kolekcija sukasi apie ribą tarp dviejų būsenų – šviesos ir tamsos. Tą vietą, kurią kiekvienas turime: vieną pusę, kurią rodome kitiems, ir kitą, kurią labiau laikome viduje.
„Tu tiki?“ nėra tik klausimas žiūrovui – tai ir klausimas sau pačiai. Ar aš pati tikiu tuo, ką darau, kaip save suprantu, kiek pasitikiu savo matymu.
Kūryboje dažnai atrodo, kad supranti, o kitą akimirką – jau nebe.
Rinkausi medžiagas, kurios paprastai neiškeliauja ant podiumo: agroplėvelę, juodą plastiką, įvairius senus daiktus, buities objektus, kurie dažniausiai išmetami.
Man patinka iš tokių dalykų sukurti kažką netikėto, truputį iš kito pasaulio. Formaliai laiko turėjau apie mėnesį, bet realiai pradėjau dirbti likus dviem savaitėms.
Buvo daug kitų darbų, planų, todėl viskas susispaudė į labai intensyvų laikotarpį.
Per tas dvi savaites dirbau beveik be sustojimo. Buvo daug abejonių: ar verta, ar pavyks, ar viskas neatrodys juokinga.
Buvo vakarų, kai grįždavau iš studijos per tuščias Klaipėdos gatves ir verkdavau – labai stipriai abejojau savimi.
Didžiausias iššūkis buvo įgyvendinti pačias idėjas.
Mėgstu laužyti standartus, ieškoti to, kas nėra įprasta. Norėjau viską daryti didesniu masteliu, drąsiau, kitaip. Tai reikalavo daug jėgų, nebūčiau to padariusi be artimų žmonių – draugai ir šeima labai padėjo.
Kas Jus labiausiai įkvepia kuriant – žmonės, gamta, patirtys, miestai?
Mane įkvepia laikas ir žmonės. Situacijos, kurios nutinka netikėtai. Momentai, kai kažkas tave išmuša iš rutinos ir pajunti, kad pasaulis gali būti visai kitoks, nei atrodo kasdien. Kartais užtenka vieno pokalbio, vieno vakaro ar vienos akimirkos, ir viskas persijungia.
Muzika taip pat man labai svarbi. Labiausiai mane veža alternatyvioji scena – tokia, kuri nėra standartinė, kuri dažnai daug kam atrodo keista, per tamsi ar „nieko įdomaus“. O aš ten kaip tik randu labai daug spalvų, daug minties ir labai tikrų jausmų.
Pavyzdžiui, projektą „Punktò“ atradau visiškai netyčia. Iš pradžių atrodė lyg keistenybė, bet būtent tas standartų laužymas ir netikėtas požiūris mane užkabino. Kartais užtenka vienos dainos, išgirstos ne laiku ir ne vietoje, kad pajustum, kaip smarkiai ji tave paliečia.
Koncertai ir gyva muzika – energija, kuri susikuria, kai matai savo mėgstamą atlikėją ir jautiesi tarsi atjungtas nuo kasdienybės, mane labai stipriai veikia. Supranti, kad yra daug žmonių, kurie jaučia tą patį, ir tai suteikia vidinio ryšio jausmą. Pasikrovus jų energija, kyla rankos ir vėl kurti.
Alternatyviosios scenos bendruomenė man labai brangi – jos žmonės, jų nuoširdumas, palaikymas, netikėti susitikimai, gilesni pokalbiai, įvairios patirtys.
Per koncertus pamatai labai daug: ir save iš kitos pusės, ir kitus žmones, ir pasaulį – daug platesnį, nei atrodo kasdienybėje.
Kai atradau koncertus, jie tapo didele mano širdies dalimi. Tai vienas stipriausių dalykų mano dar labai jauname gyvenime, ir už tai tikrai esu dėkinga. Nežinau, kur tai toliau nuves, bet manau – į gerą.
Kokias didžiausias tvarios mados problemas pastebite Lietuvoje ir kokius žingsnius, Jūsų manymu, reikėtų žengti siekiant pokyčio?
Man atrodo, kad Lietuvoje vis dar gajus įsitikinimas, jog tvari mada turi būti „ramesnė“, neutrali, asketiška.
Tačiau ji gali būti absoliučiai bet kokia.
Pokyčiams reikia daugiau atvirumo ir edukacijos – supratimo, kad tvarumas nėra apribojimas. Tai tiesiog kitoks kūrybos būdas, kuris gali būti net įdomesnis nei įprastas.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti jaunam kūrėjui, svajojančiam kurti tvarią madą? Kaip matote save ir savo kūrybą ateityje?
Aš pati dar tik pradedu, bet iš patirties galiu pasakyti viena: jeigu turi idėją, kuri tavęs nepaleidžia, ją reikia įgyvendinti. Tokios idėjos neišnyksta – jos tik pradeda graužti iš vidaus, jei jų nepaleidi. Nebijokite klysti. Nebijokite daryti dalykų, kai dar nesate tikri, ar bus gerai. Kūrimas pirmiausia turi būti dėl savęs. Kartais kūryba yra ir terapija, ir saviraiška, ir būdas išleisti emocijas.
Jaunam žmogui spaudimas didelis – mokykla, mokslai, lūkesčiai, viskas vienu metu. Bet vis tiek reikia rasti vietos sau: daryti, bandyti, rizikuoti, žiūrėti iš skirtingų kampų. Nes niekas neatsiranda iš nieko.
Pirmasis mano tikslas – atrasti savo balsą čia, Lietuvoje. Vėliau norėčiau nerti giliau į pasaulį. Labai traukia režisūra, vizualūs pasakojimai, kinas. Kai esi jaunas, daug kas kelia nerimą: „O jeigu stosiu ir man nepatiks?“, „O jeigu nepavyks?“
Tačiau manau, kad viskas išsisprendžia einant. Noriu eiti tiek, kiek pati galėsiu, ir tol, kol turėsiu laiko kurti.
