Kone tris dešimtmečius gydžiusi krekenaviškių dantis, Akvelina Pogužinskienė šiuo metu tarnauja savanoriaudama šio miestelio bažnyčioje.
Pati linkusi prisistatyti pročkele – taip jos vaikystėje vadintos moterėlės, puošdavusios ir švarindavusios šventoves.
Bažnyčios kaimynė
Akvelinos Pogužinskienės namus nuo Krekenavos Švenčiausiosios Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bazilikos skiria vos keliolika metrų.
Tokiu pat atstumu nuo bazilikos esančioje klebonijoje gyvena ir jos rektorius, kunigas Gediminas Jankūnas.
Ko gero, nesuklysime Akveliną pavadinę jo dešiniąja ranka.
Klebonas A. Pogužinskienei yra patikėjęs parapijos namų administratorės pareigas.
Tad kai šių namų prisireikia svečiams priimti, renginiams organizuoti, mirusįjį pašarvoti, skambinama Akvelinai, veriamos jos namų durys, o ji skuba atrakinti parapijos namų.
Stojus adventui, A. Pogužinskienė rūšiavo kalėdaičius, dėliodama juos į vokus po vieną ar kelis. Prie jų dar įdėjo lapelį su Kūčių vakaro malda.
Tad visi kalėdaičiai, už auką įsigyti Krekenavos bazilikoje, yra pabuvę Akvelinos rankose.
Ji sako, kad jau išdalinta pusė tūkstančio kalėdaičių, tačiau norintiems jų nepritrūks, klebonas jų atvežė ir daugiau.
Krekenavos bazilikoje vynas, kuris per mišias tampa Kristaus krauju, ir komunikantai, virstantys Kristaus kūnu, mišias aukojančiam kunigui atnešami.
Akvelinos pareiga – surasti, kas tas atnašas dvasininkams atneštų.
Ji sako, kad tokios paieškos nėra labai jau lengvos, neretą tenka nemažai įkalbinėti.
„Kas dažnai lankosi mišiose, mano paprašyti, paprastai sutinka nešti atnašas. Sudėtingiau būna su tais, kurie atvyksta į laidotuvių mišias, o šiaip bažnyčioje reti svečiai. Tokiems turiu daug aiškinti, ko iš jų norima, ne visi ir sutinka prie kunigo ateiti su atnašomis“, – sako moteris.

Komunijos dalintoja
A. Pogužinskienė per mišias dažnai skaito tos dienos Šventojo Rašto skaitinius, taip pat dalija ir komuniją.
Prieš kelerius metus bažnyčia ėmėsi rengti vadinamuosius ekstraordinarinius komunijos dalintojus pasauliečius. Baigusi kursus, per kuriuos buvo ypač pabrėžiama Dievo kūno dalinimo svarba, Akvelina ėmėsi šių pareigų.
Dalindama komuniją ji sako jaučianti ir didžiulę atsakomybę, ir pasitikėjimą, ir didelį iškilmingumą.
Be visų šių pareigų, A. Pogužinskienė yra ir Panevėžio vyskupijos „Carito“ savanorė Krekenavoje. Šiuo metu ji kartu su seniūnijos darbuotojais vargingiau gyvenantiems Krekenavos ir jos apylinkių žmonėms dalina vadinamuosius dosnumo krepšelius su negendančiais maisto produktais.
O dėl amžiaus, ligų, užklupusių bėdų nebegalintiems ateiti į bažnyčią „Carito“ savanoriai į namus neša suruoštas dovanėles. Jose – kalėdaitis, kūčiukai, yra ir skanėstų.
„Dar pasiteiraujame, gal žmonės nori, kad juos aplankytų kunigas, kad galėtų atlikti išpažintį, geriau pasirengti Kalėdoms. Daugelis kunigo labai laukia“, – pasakoja Akvelina.
Nesavanoriaudama nežinotų, ką veikti
2026-ųjų sausio 1-ąją A. Pogužinskienei sueis 77-eri. Pasiteiravus, ar tokia gausi savanoriška veikla jos neišvargina, tvirtina, kad anaiptol.
„Tai aš pati daug gaunu iš tos veiklos, jaučiuosi reikalinga. Ką gi daugiau veikčiau?“ – sako krekenavietė.
Ji pridūrė, kad randanti laiko ir padainuoti Krekenavos kultūros namų folkloro grupėje.
O šventes A. Pogužinskienė sutiks Norvegijoje pas ten gyvenančią dukrą.
Šiemet dar spėjo pabūti Romoje su piligrimais.
„Išvažiuodama į Romą kiek prisibijojau, kad su jaunesniais už mane piligrimais nesuspėsiu, nerimavau, kad galiu jiems būti našta. Bet viskas buvo gerai – džiaugiausi piligrimyste“, – sako Akvelina.
Po dienos triūso, rūpesčių, skirtų bažnyčiai, vakarais ji skaito knygas.
Anot krekenaviškės, visos dienos skaitymas pernelyg nuvargintų, tad eina savanoriauti.
Daug laiko bažnyčiai A. Pogužinskienė ėmė skirti, kai jo atsirado išėjus į pensiją. Pati bažnyčia ją traukė visą gyvenimą.
Augo ji Radviliškyje. Vaikystėje už rankos į maldos namus mergytę nusivesdavo mama.
Ūgtelėjus už bažnyčios lankymą gimtajame mieste grėsė patyčios mokykloje. Tad Akvelina sako įšokdavusi į Šiaulius vežantį traukinį ir ten eidavo į bažnyčią melstis.

Gydyti dantų – į Panevėžį
Baigusi mokyklą, A. Pogužinskienė pasirinko medicinos studijas.
Žmones gydyti labai norėjusi, bet kartu ir bijojusi.
„Bijojau tapti bendrosios praktikos gydytoja. Pagalvojus apie tokį darbą man pasidarydavo baisu, kad gerai nenustatysiu ligos, parinksiu netinkamą gydymą, dėl to žmogus kentės. Tad nutariau, kad geriausiai pasitarnausiu gydydama dantis“, – sako A. Pogužinskienė.
1972-aisiais baigus Kauno medicinos institutą, pasak Akvelinos, lengviausia buvo gauti paskyrimą į Vilnių, taip pat ir į Kauną.
Bet gyventi didmiestyje anaiptol nenorėjusi.
Buvo gaila laiko, kurį teks praleisti važinėjant į darbą, atgal į namus, po miestą keliaujant kitais reikalais.
Tad dirbti dantų gydytoja pasirinko Panevėžį.
Tuo pačiu metu į Aukštaitijos sostinę atvyko ir jos kurso draugas, žinomas dantų gydytojas Vytautas Bosas.
Pirmąja A. Pogužinskienės darboviete tapo tuometė Panevėžio vaikų poliklinika. Jai priklausė tuo metu mokyklose veikę dantų gydytojų kabinetai.
Jauna gydytoja Akvelina ėmėsi rūpintis Panevėžio 1-osios vidurinės, dabartinės J. Balčikonio gimnazijos, mokinių dantukais.
„Būdavo ir taip, kad jau pasodintas į kėdę ir pamatęs prietaisus, mokinukas pašokdavo ir pabėgdavo“, – prisimena gydytoja.
Ji teigia puikiai suprasdavusi vaiko baimę.

Mama, močiutė, našlė
Kelerius metus „pakankinusiai“ mokinukus, Akvelinai pasiūlytas dantų gydytojos darbas Krekenavoje.
Iš pradžių į darbą šiame miestelyje važinėjusi iš Panevėžio.
„Dantų gydytojo kabinetas buvo Krekenavos ligoninėje, o ligoninė buvo įkurta pastate, kur dabar veikia viena iš Krekenavos kavinių. Tai pastatas itin storomis sienomis, pro jas neįsismelkdavo šiluma. Vasarą, radusi laisvą minutę, bėgdavau į kiemą pasišildyti“, – pamena A. Pogužinskienė.
Į Krekenavą Akvelina atvyko dar būdama panelė.
Tad vyresnieji kolegos, norėdami jauną gydytoją išlaikyti savo kolektyve, ėmė dairytis jai kandidato į vyrus. Ir ką gi – pripiršo krekenaviškį inžinierių Adolfą Pogužinską.
Jaunas vyras jau buvo pasistatęs namą vienoje gražiausių Krekenavos vietų, ant kalno, priešais bažnyčią.
Žiūrint pro langus, iš vienos pusės matai bažnyčios vartus, jos bokštus, iš kitos atsiveria puikūs Nevėžio upės vingiai.
Vyro pastatytame name šiuo metu A. Pogužinskienė gyvena viena. Vos sulaukusį pensijos, ligos užkluptą sutuoktinį ji palaidojo.
Akvelina ir Adolfas užaugino tris vaikus – Algirdą, Arnoldą ir Aureliją.
Norvegijoje su šeima gyvenanti dukra A. Pogužinskienę apdovanojusi trimis anūkais. Aurelija – universitetą baigusi visuomenės sveikatos specialistė, duoną užsidirba Norvegijos įmonėje spausdama pelėsinius sūrius.
Arnoldas – programuotojas, su žmona įsikūręs Vilniuje.
O štai vyriausiasis keturiasdešimtmetis Algirdas – vienuolis pranciškonas.
Baigęs inžinerijos studijas, iš pradžių ūkininkavo senelių žemėje netoli Krekenavos.
Kunigo Gedimino Jankūno pakreiptas į kunigystę, važiavo susipažinti su Kauno kunigų seminarija, bet, pasak mamos, nutarė, kad šis kelias ne jam.
Tuomet apvažiavo Lietuvoje gyvuojančias vyrų vienuolijas ir galop pranešė, kad renkasi vienuolystę.
A. Pogužinskienė sako šią žinią priėmusi ir ramiai, ir džiugiai. Dabar jos pirmagimis su kitais broliais pranciškonais gyvena vienuolyne Kretingoje.
Tikėjimo kely
Kad sūnus gyvenimą įprasmina pasirinkęs vienuolystę, pasak A. Pogužinskienės, yra kunigo G. Jankūno nuopelnas.
Ji pasidžiaugė, kad ir dar vienas jaunuolis iš Krekenavos, paskatintas šio dvasininko, šiuo metu studijuoja kunigų seminarijoje.
„Kunigui Gediminui atvykus tarnauti į Krekenavą, kitoks tapo ir mano tikėjimas. Sakyčiau, kad iki tol vadovavausi tradicija, į bažnyčią mane vedė pareiga. Dabar einu iš meilės Išganytojui“, – svarsto Akvelina.
Toji meilė, kaip tvirtina ji pati, radosi klausantis itin paveikių klebono pamokslų, dalyvaujant jo vedamose Šventojo Rašto studijose.
„Klausydama, ką sako mūsų kunigas, kaskart pajuntu, kiek daug visko Biblijoje, ko aš nežinau ir neišmanau. Taigi, visiems tvirtinu, kad esu tikėjimo kely“, – teigia A. Pogužinskienė.



