Kai Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vyriausioji specialistė Gintarė Gruodė pirmą kartą paėmė į rankas aštuonių kilogramų svarmenį, vos nenugriuvo.
Kai Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos vyriausioji specialistė Gintarė Gruodė pirmą kartą paėmė į rankas aštuonių kilogramų svarmenį, vos nenugriuvo.Nepraėjus nė metams ji ne tik pasipuošė aukso medaliu, bet ir pasiekė svarsčių rovimo rekordą.
Iš švelnumo gimusi jėga
Svarsčių kilnojimas ir trapus moteriškumas – iš pirmo žvilgsnio du nesuderinami dalykai, bet ne Panevėžio priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Civilinės saugos skyriaus vyriausiajai specialistei Gintarei Gruodei.
Net ir būdama smulkaus sudėjimo, Gintarė metė sau iššūkį išmokti kilnoti svarčius ir vos po aštuonių mėnesių užlipo ant nugalėtojų pakylos ir netgi pasiekė naują rekordą.
Viso to kaina – ne vien aukso spalvos medaliai, bet ir iki kraujo pritrintos rankos.
G. Gruodė šypsosi, kad nors šis kelias nėra lengvas, jis suteikia ne tik fizinės, bet ir emocinės stiprybės, savotiškai grūdina ją.
Gintarė sportuoti pradėjo prieš trejus metus.
Dirbant vidaus tarnyboje, sportinę formą palaikyti būtina, bet intensyviau bėgioti ėmėsi tiesiog norėdama geriau jaustis.
Kadangi tuo metu jos darbas personalo skyriuje buvo daugiau sėdimas, kūnas ėmė siųsti ženklus, kad jam reikia judesio.
Maždaug prieš aštuonis mėnesius jos kasdienybėje atsirado ir jėgos sportas.
Panevėžio priešgaisrinė gelbėjimo valdyba kasmet organizuoja svarsčių kilnojimo varžybas. Jose dalyvaujantys kolegos ėmė kalbėti, kad būtų smagu, jeigu šiose varžybose dalyvautų ir merginų. Taigi pasiūlė pabandyti Gintarei.
„Išgirdusi tokį pasiūlymą tik nusijuokiau. Man atrodė tai išimtinai vyriška sritis. Gal būtų galima bent pabandyti, jeigu būčiau kiek kito sudėjimo, bet dabar – tikrai ne man. Bet šitas kvietimas mane taip užkabino, kad nusprendžiau pasižiūrėti, kas ten per sportas. Atėjusi į treniruotę čiupau mažiausią aštuonių kilogramų svarstį ir vos nenuvirtau atbulomis“, – šypsosi pirmąją patirtį svarsčių kilnojimo treniruotėje prisiminusi G. Gruodė.
Azarto vedama
Mintys apie svarsčių kilnojimą jos vis neapleido. Tad Gintarė užsisakė svarmenį į namus ir pradėjo bandyti savarankiškai treniruotis.
„Paėmė savotiškas pyktis, kodėl negaliu ir aš. Bet taip užsikabinau, kad po trijų savaičių jau dalyvavau savo pirmose varžybose“, – pasakoja sportininkė.
Anot jos, svarbiausia yra technika – išmokus tinkamai kelti, tos jėgos daug nereikia, šiame sporte svarbiau ištvermė ir kantrybė. Gal todėl jam ne visi ryžtasi.
Gintarės sutuoktinis taip pat pabandė kilnoti sunkumus, bet užteko kelių bandymų, kad šį pomėgį paliktų žmonai.
Gintarė jau vėliau išsiaiškino, kad jos senelis, kurio neturėjo galimybės pažinti, jaunystėje taip pat kilnojo svarsčius ir dalyvaudavo varžybose.
„Gal tai mano genuose? Gal iš čia ir užsispyrimas pabandyti kilnoti svasrčius?“ – šypsosi sportininkė.
Panevėžietė į sporto salę stengiasi nueiti nuo trijų iki penkių kartų per savaitę – ne tik kilnoja sunkumus, bet ir treniruoja visus raumenis.
„Mano nuostabai, nebeskauda nugaros. Savijauta tikrai geresnė. Iš dalies mano darbas sėdimas, apie tai nuolat primindavo nugara ir pečiai. Pradėjus sportuoti visi skausmai dingo. Be to, jaučiuosi psichologiškai stipresnė“, – kalbėjo G. Gruodė.
Krauju aplaistytas laimėjimas
Didžiausi moters palaikytojai – vyras ir aštuonmetis sūnus.
Pasak G. Gruodės, galime vaikams aiškinti, kaip svarbu sportuoti ar tinkamai maitintis, bet jeigu patys taip nedarysime, kalbos ir liks tik kalbomis.
„Vaikai mokosi tik iš pavyzdžių. Taip, namuose visuomet bus rūpesčių, nevalytų dulkių, bet svarbu susidėlioti prioritetus. Būtina rūpintis savo savijauta ir atrasti, kas teikia džiaugsmą, kad gerai jaustumeisi kasdienybėje“, – mano Priešgaisrinės gelbėjimo valdybos pareigūnė.
Svarmenis Gintarė kilnoja tik kiek daugiau kaip pusmetį, bet jau spėjo dalyvauti ne vienose varžybose.
Paskutinėse ne tik laimėjo pirmąją vietą, bet ir pagerino rekordą.
Lietuvos kariuomenės organizuojamame svarsčio rovimo turnyre 12 kilogramų svarmenį panevėžietė iškėlė 264 kartus per dvylika minučių.
Gintarė neslepia, kad ir pačiai toks rezultatas buvo tikra staigmena, nes į šį turnyrą suvažiuoja pačios stipriausios kariškės, policijos ar kitų struktūrų pareigūnės, kurios treniruojasi jau ne vienerius metus.
„Buvau pati smulkiausia, bet nepasidaviau ir pagerinau šių varžybų rekordą“, – šypsosi G. Gruodė.
Tiesa, ši pergalė aplaistyta krauju.
Keliant svarmenį negalima mūvėti pirštinių, kad rankos neslystų, sportininkai naudoja tik skystą kreidą. Bet tikriausiai iš jaudulio rankos ėmė prakaituoti labiau nei įprastai. Jau po trijų minučių Gintarė pajuto, kad geležis tarsi magnetas prilimpa – plyšus rankų odai, pradėjo bėgti kraujas.
„Tikriausiai iš to adrenalino nejutau jokio skausmo. Tik žinojau, kad negaliu pasiduoti. Jausmas, kai užkabina medalį, labai malonus. Bet tai darau tikrai ne dėl medalio. Ugniagesiai gelbėtojai visi labai sportiški ir stiprūs žmonės, kai matau tokius kolegas, negaliu ir aš atsilikti. O kai varžybose stovi su uniforma, jauti dar didesnę atsakomybę. Jaučiuosi atsakinga ne tik prieš save, bet ir visą sistemą, kurioje dirbu“, – kalba G. Gruodė.
Geležinė ledi
Nors Gintarė dirba Priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje, gesinti gaisrų nevyksta. Ji žmones gelbsti kitaip.
G. Gruodės darbas – pasiruošimas ekstremalioms situacijoms, specialistė organizuoja įvairius mokymus ir pratybas tiek gyventojams, tiek įstaigoms ir įvairioms organizacijoms, pavyzdžiui, kaip susiruošti išvykimo krepšį ar kur reikėtų slėptis ekstremalių situacijų atveju.
„Darbe tikrai pakankamai streso ir įtampos, ypač dabar, kai karo grėsmė taip arti, bet sportas man padeda su juo susidoroti. Jeigu pakeli svarstį virš galvos daug kartų, supranti, kad gali gerokai daugiau. Dažnai mus sustabdo tik baimė. Žinojimas, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, baimę suvaldo. O kad galėtum mokyti kitus, turi ir pats būti ramus ir savimi pasitikintis“, – kalbėjo G. Gruodė.
Įsimylėjusi Panevėžį
Nors Gintarė gimusi ir augusi ežerų krašte Ignalinoje, save laiko tikra panevėžiete.
Panevėžyje gyveno jos močiutė, tad visos vasaros atostogos prabėgdavo Aukštaitijos sostinėje.
Todėl baigusi mokyklą tolesnėms studijoms rinkosi ne Vilnių ar Kauną, o Panevėžį. Kauno technologijų universiteto Panevėžio filiale ji baigė verslo administravimą.
„Visi stebėjosi, kad pasirinkau studijuoti Panevėžyje. Man buvo ne taip svarbu, ką mokytis, o daryti tai Panevėžyje. Čia likau gyventi ir save vadinu panevėžiete. Net vyrą atsiviliojau iš Ignalinos. Jis iš pradžių sakė: ne ne, į kokį dar Panevėžį, bet po poros metų, kurie turėjo būti tik laikini, daugiau niekur nenorėjo išvažiuoti. Tai ne tik labai gražus ir jaukus, bet ir patogus miestas, iš kurio viskas lengvai pasiekiama“, – kalbėjo G. Gruodė.
Tikroji gyvenimo prasmė
Kaip pasakojo Gintarė, ugniagesių gelbėtojų darbas ją visuomet žavėjo.
Vien pamačius gaisrininkų mašiną šiurpai per kūną perbėgdavo.
Bet apie šį darbą negalvojusi. Kad ir kaip būtų, ugniagesio gelbėtojo darbe reikalinga jėga.
Visgi gyvenimas taip susiklostė, kad atėjo dirbti į Panevėžio priešgaisrinę gelbėjimo valdybą, tik ne kaip pareigūnė, o personalo specialistė.
„Dirbdama vis varvindavau seilę į uniformas vilkinčius kolegas. Man atrodė, kad jie labai atsakingi, pasitempę, ta uniforma savotiškai įpareigoja. Ir pati vis pasvajodavau, kad galbūt kada nors ir aš galėčiau dėvėti uniformą. Ir tokia galimybė atsirado!“– kad svajoti reikia atsakingai, įsitikino G. Gruodė.
Tiesa, šiam žingsniui ji savotiškai ruošėsi – viena priežasčių, kodėl pradėjo intensyviai sportuoti, ir buvo noras tapti pareigūne. Jau pusantrų metų Gintarė vilki uniformą. Ji šypsosi, kad jausmas išties labai geras.
„Labai gerai jaučiuosi su uniforma. Tai savotiškai verčia pasitempti, prideda atsakomybės. Pastebiu, kad žmonės visai kitaip reaguoja, kai kalba uniformuotas pareigūnas. Šiame darbe matau didelę prasmę. Aš negelbėju gyvybių, bet rūpinuosi prevencija, kad nelaimių įvyktų kuo mažiau. Jaučiu, kad savotiškai prisidedu prie žmonių gerovės, tai man teikia didžiulį pasitenkinimą darbu. Mano mama medikė, dirba ligoninės priimamajame. Ji visada kartoja, kad galėtų dirbti ir be atlyginimo, nes išgelbėta gyvybė – didžiausias atlygis. Dabar suprantu, ką ji turi galvoje“, – šypsosi G. Gruodė.
