Profesoriau, baigiasi dar vieni Jūsų darbo Europos Parlamente metai. Kokie jie buvo?
Ši, antroji, kadencija man jau kitokia. Dirbu Vystymosi komitete, Žmogaus teisių pakomitety, Delegacijoje santykiams su Moldova ir kartu Delegacijoje santykiams su Rytų kaimynyste (EURONEST). Taip pat esu Užsienio reikalų komiteto ir Konstitucinių reikalų komiteto pavaduojantis narys. Tiesą sakant, būtent pastarieji komitetai pareikalavo ypatingo mano dėmesio. Galima būtų eiti gilyn ir pasakoti apie daugybę temų, bet visgi išskiriant vieną svarbiausią klausimą, tai būtų Europos Sąjungos plėtra. Daug diskusijų Europos Parlamente apie tai, ar esame pasiruošę priimti daugiau valstybių narių į mūsų ES. O gal reikėtų pirmiausia mums susitarti dėl vidinių institucinių reformų. Juk kai kurie Vakarų piliečiai teigia esantys „pavargę“ priiminėti naujas šalis. Žinote, tiems kolegoms aš primenu, kad paskutinį kartą priėmėme naują valstybę narę 2013 m. Prieš 12 metų! Nuo to laiko vieną – Didžiąją Britaniją – praradome. Nuo ko mes čia taip jaučiamės pavargę? Jau buvo laiko atsipūsti nuo „plėtros nuovargio“. Būtina priimti šalis, kurios nori tapti narėmis ir yra tam pasiruošusios. Tai darytų mus stipresnius. O beldžiasi ir prašosi priimamos ne viena. Tai ir Juodkalnija, ir Albanija, o aš turiu savo simpatijų. Labiausiai man rūpi ir garsiausiai advokatauju mums artimoms Moldovai ir Ukrainai.
Kokios nuotaikos Europos Parlamente tvyro Ukrainos klausimu?
Mūsų parama Ukrainai nė karto nesusvyravo. Aš suprantu, jog žmonėms atrodo, kad Europa daro per mažai. Taip atrodo ir man. Tikrai galėjome daugiau. Bet visgi Europa tvirtai stovi Ukrainos pusėje ir kryptingai veikia jos labui. Ukrainai svarbu ir vertinga turėti Europos paramą. Be mūsų finansinio indėlio vien jau šalies socialinei sistemai atsilaikyti šiuo metu būtų nepalyginamai sunkiau, o gal ir nepakeliama. Be to, remiame ir jos gynybinį pasipriešinimą. Žinoma, vienos šalys Ukrainos kovoje prisideda labai ženkliai, tiek ginklais, tiek kita parama. Kitos savo paramą tikrai turi erdvės didinti, tačiau galbūt savo visuomenėse neturi tam tokio tvirto palaikymo, kokį, pavyzdžiui, mes turime Lietuvoje. O Europos Sąjunga yra šalių sąjunga, ir mums tenka surasti bendrą vardiklį net kai labai norėtume, kad visi situaciją matytų vienodai. Šiaip ar taip, negalima Europos Sąjungos nuvertinti, tai yra didelė galybė.
Ką tik paminėjote ir Moldovą. Kaip manote, ar ji turi perspektyvą tapti ES nare?
Jeigu sprendimas būtų tik mano, Moldova ES nare taptų labai greitai. Prieš šį rudenį vykusius Moldovos Parlamento rinkimus buvo daug baimių, kad Moldova neatsilaikys ir rusiškos jėgos, apraizgiusios savo nuodingais tinklais, pasiglemš ir šią šalį. Bet Moldova taip meistriškai susidorojo su milžiniška Kremliaus dezinformacijos ir propagandos kampanija, kad mes dabar turime važiuoti pas juos ir mokytis iš jų sėkmės istorijos. Labai norėčiau ir Lietuvos politinių jėgų atstovus išsiųsti į Moldovą, jie tikrai turėtų ko ten pasimokyti. Aš, beje, pats taip ir padariau. Neseniai grįžau iš darbinio vizito Moldovoje, kurioje su prezidente ir kitais svarbiausiais šalies politikais diskutavome apie Moldovos ateitį ES. Mano supratimu, Moldovos perspektyvos labai šviesios. Tik turime nustoti jaustis „pavargę“ ir nusiteikti priimti tuos, kurie drąsūs ir energingi. Taip pat norėčiau paminėti, kad prieš gerą mėnesį grįžau iš Jerevano, kuriame vyko tarpparlamentinė ES ir Rytų kaimynystės asamblėja. Jei palyginsime, kad Pietų Kaukaze taip pat turime įvairių problemų patiriančias šalis, kaip Azerbaidžaną, Armėniją, Gruziją, o prie pat mūsų – kariaujančią Ukrainą, kai dar ir su Baltarusija išvis nėra apie ką kalbėti, Moldova šiame kontekste dabar išsiskiria labai stipriai, ir už to pozityvo reikia kabintis.
O Baltarusija siunčia mūsų pusėn balionus, dronus, migrantus…
Ir neapsirikite, jie greitai dar ką nors sugalvos. Tikėtis, kad techniniu lygmeniu mes išspręsime santykius su Baltarusija – naivu, tai jau trumpalaikės vakarykštės fantazijos. Ir politiniu lygiu neišspręstume, to išvis jokiu būdu negalime net svarstyti. Grubiai pasakysiu, bet mes turime smaugti aną režimą. Nebijau taip sakyti! O tam mes turime sankcijų galimybę. Dažnai tą žodį kartojant, jis atrodo toks nebereikšmingas, tarsi va balionas yra aiškiai apčiuopiamas daiktas, o sankcijos kažkas neaiškaus. Bet žinot, jos veikia. Todėl ir nori Lukašenka politinių derybų, nori už areštuotus sunkvežimius gauti išpirką, sankcijų atšaukimą, nes šios jo režimą varžo, ekonomiškai smukdo. Už bet kokį jų hibridinį veiksmą mūsų atžvilgiu mes turim dar skaudesnių jiems vietų surasti ir sankcionuoti. Veržti režimus stipriausiai kaip tik galim ir jokiu būdu nenuolaidžiauti, net jei trumpuoju laikotarpiu tai būtų nekomfortiška ir mums patiems.
Ir rusus, sakote, ES sankcijos veikia?
Žinoma, kad taip. O kai dar prisideda JAV, tai jie ir visai stipriai kraujuoja Tik mums reikia daryti, ką patys galim, o ne žiūrėti, ko sulauksim iš už Atlanto. Kartais gali atrodyti, ar tos sankcijos tikrai realiai veikia, bet neseniai išgirdau skaičių – tik apie 16 procentų savo biudžeto rusai jau tegali skirti socialinėms reikmėms. Mes galime įsivaizduoti, kaip tai atrodytų ES valstybėse, net neįmanoma įsivaizduoti tokio skurdo ir tokio nesirūpinimo savo piliečiais. Kai savi žmonės jiems yra nulinės reikšmės, jie gali visus finansus nukreipti į savo karo mašiną ir balansuoti ties riba. Tik taip jie ir išgyvena, ir kariauja – savo piliečių gyvybių, sveikatos ir gerovės sąskaita. Tik kad tie jų piliečiai jau seniai su tuo apsipratę. Apie Kremliaus režimą nieko naujo aš nepasakysiu, apie jį mes girdime kiekvieną dieną.
Kremliaus režimas nemėgsta gilintis į savo vidaus problemas. Jie pretenduoja būti pasauliniais veikėjais…
Bet gi Kremliaus režimas nemėgsta gilintis į savo vidaus problemas. Jie pretenduoja būti pasauliniais veikėjais…
Taip. Pavyzdžiui, veiksena Arktyje. Stengiuosi palaikyti EP dėmesį dėl Arkties nuo praeitos kadencijos. Rusijos apetitas ten pavojingai išaugęs. Tai jau seniai nebe įšalę ledai, o kunkuliuojantis geopolitinis ugnikalnis. Rusai militarizuoja Arktį, griežtina Šiaurės jūrų kelio kontrolę. Ten taip pat jau darosi mūsų saugumo frontas ir negalima nuo jo nukreipti savo dėmesio. O ir visur kitur, kur rusas yra įkėlęs koją, gali laukti destrukcijos. Tai ir Sirija, ir ta pati Armėnija…
Tiek daug geopolitinių iššūkių… O ką galėtumėte išskirti šviesaus?
Juk daug yra šviesaus! Ukraina vis dar tvirtai laikosi. Tauta, turėjusi kristi per tris dienas, laikosi jau 4 karo metus. Žiaurių aukų kaina, taip, bet laikosi. Europa klesti, net jei kai kam tai ir nepatinka. Lietuvos pilietinė visuomenė demonstruoja tokius raumenis, kokių seniai nematėme, tad nors dabar ir turime silpną ir miglotų gebėjimų valdžią, tautai ne vis vien, o būtent jos rankose Lietuvos ateitis. Galiausiai ir mano šeimoje turime naują šviesulį – man gimė anūkas! Kiekvienas tos šviesos paieškoję, nesunkiai rasite.
Juk ir Jūs pats esate garsaus žmogaus anūkas!
Manau, kiekvienas iš mūsų rastume savo giminės medyje šviesių asmenybių, kuriomis verta sekti. Man toks šviesulys – profesorius Pranas Mažylis. Šiemet atšventėme 140-ąsias jo gimimo metines, o prie Prano Mažylio ligoninės Kaune atidengėme atminimo lentą, skirtą jo ir jo žmonos, mano močiutės Antaninos, veiklai Antrojo pasaulinio karo metu gelbstint Lietuvos žydus.
Lyg netyčia Jūs nuklydote link istorinės atminties. Apie Vasario 16-osios Akto suradimą neverta nė klausinėti, visa Lietuva viską žino. O gal ir dar ko nors ieškosite, profesoriau?
Cha! Na, turiu pripažinti, užgavote man jautrią stygą. Tiek daug yra ko ieškoti… ir rasti! Turėdamas daug pareigų EP, daug ko nespėju. Bet turėdamas laisvą minutę analizuoju, strateguoju, kaupiu žinias ir medžiagą. Dabar naujausia mano tema – kažkada dingę Čiurlionio paveikslai. Beveik visi jie – mano gimtajame Kaune, MKČ galerijoje, bet ne visai visi! Tikrai neturiu laiko nuoseklioms paieškoms, bet knieti ir viskas.
UŽS. NR. 28551 POLITINĖS REKLAMOS SKELBIMAS. Užsakovas yra Liudas Mažylis. Skelbimas susijęs su „EP nario Liudo Mažylio metinės veiklos apžvalga“. Daugiau informacijos www.sekunde.lt/skaidrumodeklaracija.
