Šventiniam šurmuliui vis labiau įsibėgėjant, miestų aikštės nušvinta įvairiaspalvėmis girliandomis, o socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje netyla diskusijos, kuri Kalėdų eglė šiemet gražiausia.
Šventiniam šurmuliui vis labiau įsibėgėjant, miestų aikštės nušvinta įvairiaspalvėmis girliandomis, o socialiniuose tinkluose ir žiniasklaidoje netyla diskusijos, kuri Kalėdų eglė šiemet gražiausia.Ar tokios varžybos miestams reikalingos, o gal jos tik užgožia tikrąją švenčių dvasią?
Šįkart pašnekovų teiravomės, ką jie mano apie tokius „eglučių karus“ ir kokių tradicijų laikomasi jų pačių namuose ruošiantis Kalėdoms.
Rūta SURVILAITĖ
Teisininkė, vertėja, poetė
Kasmet prieš didžiąsias žiemos šventes žiniasklaidos dirbtinai kuriami karai dėl to, kurio miesto Kalėdų eglė yra gražesnė, man tėra labai nyki iniciatyva, niekaip nederanti su Kalėdų dvasia ir prasme.
Lyginimasis su kitais neretai sukelia nevisavertiškumo ir tuštumos jausmą, o konkurencija, manau, turėtų egzistuoti versle, o ne gražiausių metų švenčių fone.
Man Kalėdos nėra apie grožio konkursus, lenktynes, bėgimą, gausą, dekoracijų perteklių ir butaforijas.
Šis metas – vidinės šviesos, tikrumo ir žmogiškojo artumo šventė, todėl dabar ypatingą dėmesį skiriu turiniui, ne formoms.
Žinoma, dekoro elementai ir įvairūs papuošimai tikrai prisideda prie šventinės nuotaikos kūrimo. Man svarbu, kad dekoracijos spindėtų estetika, būtų skoningos, derėtų tarpusavyje, nedarkytų miesto veido, tačiau tai tik antraeiliai dalykai, tonų pustoniai, skonių poskoniai, juk prie vienos kuklios žvakutės susibūrusių žmonių šiluma gali šildyti labiau nei visų miestų Kalėdų eglių lemputės kartu sudėjus.
Pati gražiausia Kalėdų eglutė man visada bus ta, prie kurios buriasi artimieji, kuri puošia savus namus, kuri žiba savo miesto centrinėje aikštėje, kuri gyvena vaikystės prisiminimuose.
Kalbant apie Panevėžio Kalėdų medį Laisvės aikštėje, šiemet tikrai turime kuo pasigrožėti ir pasidžiaugti – centre puikuojasi nuostabaus grožio 31-erių metų tikra, dailiai nuaugusi eglė. Laukdamas švenčių, visas miestas jaukėja ne dienomis, o valandomis, ir tą kalėdinį jaukumą visų pirma kuria žmonės, ne dekoracijos.
Telieka saugoti ir puoselėti vidinį tikrumą ir nuoširdumą, nes ne išorėje, ne daiktų kiekyje ir piniginėje jų išraiškoje randu džiuginančią šventę. Juk Kalėdos visada prasideda ir baigiasi širdyje.
Galbūt todėl prieškalėdiniu laikotarpiu man nesinori kalbėti apie pinigus, svarstyti, ar ne per daug lėšų miesto puošybai skirta. Ne į tuos dalykus šiuo metu koncentruojuosi, nors tikrai nenoriu pasakyti, kad racionalus ir taupus miesto biudžeto lėšų naudojimas nėra svarbu.
Visgi už svarbius klausimus visada būna svarbesnių. Mano kalėdinių prioritetų sąraše nėra nei konkursų, nei konkurencijos, nei kainų vertinimo. Karlsonui norėjosi daugiau tortų ir tik vienos žvakutės, o man, ypač prieš Kalėdas, norisi mažiau dekoracijų ir daugiau žmonių bendrystės.
Nes Kalėdos yra apie žmones, apie jų ryšį, apie viltį, apie taiką ir apie tikėjimą.
Kartais net tikėjimą tuo, ko galbūt nėra, tam, kad būtų.
Ir tai yra tikrų tikriausias stebuklas, kuriam įvykus dekoracijos visuomet lieka ten, kur joms ir vieta – antrame plane.
Ar gali sušildyti kaspinėliai, žaisliukai ir blizgučiai ten, kur juntama santarvės, atjautos ir meilės artimui stoka? Ar šiame kontekste dekoracijos savo išore gali konkuruoti tarpusavyje? Man tokie ir panašūs klausimai neretai tėra retoriniai, nors, būsiu atvira, teko sukritikuoti kai kuriuos kalėdinės miesto puošybos sprendimus.
Bet juk yra dalykų, kurie svarbesni už svarbius. Ir tie dalykai randasi ne išoriniame, o vidiniame pasaulyje.
Asta VAITKUTĖ
Respublikinės Panevėžio ligoninės architektė
Šiemet Panevėžio Kalėdų eglė išties labai graži, gal net viena gražiausių, kokia yra buvusi. Bet gal dėl to, kad ji tikra.
Nesinorėtų, kad kasmet būtų puošiama tokia graži gyva eglė, tačiau šiemet miestui ją tiesiog padovanojo.
Manyčiau, nereikėtų kasmet kirsti medžių, labai gražios būna ir šakų kompozicijos.
Man visai smagu, kai miestai pasivaržo, kurio eglutė gražiausia.
Kad ir kaip būtų, bet vyksta kūrybinis darbas, o tokia savotiška kritika yra gerai. Normalu lyginti daiktus ar reiškinius, pasimokyti iš klaidų ar pasisemti idėjų.
Mes namuose visuomet stengiamės eglutę puošti kuo vėliau. Dažniausiai likus savaitei iki Kūčių. Stengiamės to džiaugsmo išlaukti kaip galima ilgiau, bet šiemet tikriausiai vaikai išsireikalaus gerokai anksčiau.
Namuose puošiame tik dirbtinę eglę, nes nesinori dėl kelių savaičių džiaugsmo kirsti medelį.
Nors eglaitės auga ganėtinai greitai, bet metų tikrai neužtenka, kad užaugtų tinkamo dydžio. Mano požiūriu, medis turi augti žemėje, o ne nukirstas labai trumpai puošti namus.
Eglutę puošiame tradiciškai, tikrai nesivaikome naujausių puošybos madų. Džiaugiamės, kad dar turime senų, einančių iš kartos į kartą žaisliukų, kuriais eglutė buvo puošiama mano vaikystėje.
Eglę puošiame visa šeima, bet iniciatyvą dabar daugiau rodo vaikai, tad didžiąją šio darbo dalį jiems ir perleidžiame.
Girmantas RUDOKAS
Dailininkas
Tikrai graži klasikinė šiųmetė Panevėžio eglė. Puikus jos papuošimas. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad negraži ar prastesnė buvo pernykštė. Juk ir gražios, ir įdomios ne vien gamtos išaugintos, bet menininkų sukurtos Kalėdų eglutės.
Neturiu supratimo, už kokią sumą šiemet papuoštas Panevėžys, tačiau puikiai suprantu, kad kainuoja ir puošybos priemonės, ir tų, kas puošia miestą, darbas.
Į puošybą įsitraukia dizaineriai, architektai ir tie, kas atlieka techninius darbus. O juk kiek reikėjo lėšų, kad jais taptum, gautum žinių, įgytum specialybę. Tad suprantama, kad už žinias, įdėtą darbą puošiant miestą privalu mokėti atlygį.
Beje, o kodėl miestams nepasivaržius dėl gražiausiai papuoštos eglutės? Tačiau reikėtų suvokti, kad gražiai papuošta eglė – tai ir brangiai papuošta. Gali menininkas pateikti pačių geriausių idėjų, bet puošybai skirtos lėšos gali būti per menkos toms idėjoms įgyvendinti.
Tad manyčiau, kad mažųjų šalies miestų eglėms sunkoka varžytis su didmiesčių. Čia turbūt būtų tas pats, kaip mažo miestelio sporto komandai susirungti su didmiesčio ekipa. Pastaroji būna nusipirkusi brangų žaidėją, o iš mažesnio miesto toks žaidėjas neįkandamas.
Mūsų šeima Kalėdoms puošia nedidukę sintetinę eglutę, tokį „transformerį“ – ji ir išsinarsto, ir susilanksto. Išnarstome pasibaigus šventėms, atėjus kitoms Kalėdoms, vėl papuošiame. Ir kasmet pakabiname bent po vieną naują žaisliuką.
Jurgita EIMONTAITĖ
Floristė-dekoratorė
Apie eglučių lenktynes esu neigiamos nuomonės.
Neturėtų būti vertinimo pagal grožio kriterijus.
Neskatinčiau to daryti, nes ir taip gyvenime daug lygiavimosi į kitus: jis – turi, aš – neturiu. O čia dar viešas toks skatinimas aptarinėti eglutės grožį, vertinti, kuri gražiausia.
Tiesiog džiaukimės, kad šventė, kad miestas papuoštas.
Pati esu linkusi eksperimentuoti ir puošti nebūtinai eglę.
Pernai namuose Kalėdoms nudžiūvusią alyvos šaką dekoravau mandarinais ir lemputėmis. Tiesiog norisi, kad būtų įdomiau, kad vaikai vis ką nors naujo pamatytų, kad jiems gimtų idėjos, vystytųsi originalumas.
Šiemet kol kas nieko neturiu, bet manau, vėl puošim ne eglę.
Ką – dar nežinau, bet širdis linksta į minimalizmą, kažkokį mažą, grakštų reikalą.
O gal tiesiog pamerksiu paprasčiausių įvairių žalumynų.
