Interjero ir kraštovaizdžio dizainerę panevėžietę Rolandą Adomavičienę galėtume pavadinti žmogumi, kuriančiu ne namus, ne sienas ir kiemus, bet būsenas. Kaip pati sako, jos darbas – tarsi kelionė per pačios vidinius kambarius.
Rolandą visada traukė grožis – ne paviršinis, blizgantis, o tas, kuris sukuria ramybę, šilumą, jaukumą.
„Mano vaikystės pasaulis buvo rankų darbo šiluma. Dvi senelės kūrė namuose tokį švelnų pasaulį be žodžių, kad dar tada supratau: grožis nėra objektas. Grožis – atmosfera“, – pasakoja R. Adomavičienė.
Visgi baigusi mokyklą, Rolanda sako sąmoningai nesirinkusi dizainerės specialybės. Tuo metu atrodė, kad tai – ne profesija, o jos kasdienybė.
„Tuo metu dizainas man buvo per arti. Jis buvo manyje taip natūraliai, kad jo net nemačiau. Net nebuvo minties tai pavadinti darbu. Pasirinkau su projektavimu susijusią specialybę, kuri leido likti arti kūrybos, struktūros ir erdvės formavimo“, – pasakoja R. Adomavičienė.
Vieta neriboja
Bet gyvenimas vis tiek grąžino Rolandą į kūrybą.
Panevėžietė svarsto, kad ne ji pasirinko dizainą, o šis ją – ne dėl diplomo, o dėl brandos.
Kaip pati sako, tai buvo tarsi praregėjimas.
„Augant kaip asmenybei, manyje brendo vis stipresnis noras suprasti: ar įmanoma iš pomėgio gyventi? Ar įmanoma dirbti mylimą darbą ir kartu išlaikyti laisvę – gyventi vienur, o kurti net už Lietuvos ribų? Momentas, kai pomėgiai, darbai ir talentai susilieja į vieną visumą, yra tarsi slenkstis į visiškai naują gyvenimo kokybę. Tada lieka tik mėgautis procesu“, – šypsosi R. Adomavičienė.
Anot Rolandos, kai pajuto laisvę, ji pajuto ir tai, kad kūryba neturi jokių sienų.
„Supratau, kad galiu kurti iš bet kurios vietos – gyventi vienur, dirbti kitur, leistis į keliones, patirti pasaulį – ir vis tiek kurti, vis tiek būti šiame kelyje“, – pasakoja pašnekovė.
Tikroji profesorė – gamta
Anot Rolandos, daugiau apie grožį ji išmoko važiuodama automobiliu, nei sėdėdama bet kurioje auditorijoje.
Darbas R. Adomavičienę nuvedė į vietas, kur galbūt niekada nebūtų atsidūrusi vien iš smalsumo.
Taip susijungė du pasauliai – kūryba ir kelionės.
Gamta, anot Rolandos, yra jos tikroji profesorė. Judėjimas, kitų šalių peizažai, naujos spalvos, naujos kultūros – tai tapo jos studijomis po atviru dangumi.
„Mano tikrieji mokytojai – gamta ir jos proporcijos. Keliaudama nuolat stebiu aplinką, spalvas, šviesą, peizažus. Gamta man parodė, kad net nesuderinami tonai gali skambėti kartu. Gamtos logika išmokė mane drąsos jungti tai, kas neturėtų tikti. Drąsa ir subtilumas iki šiol yra mano kūrybos pamatas“, – sako dizainerė.
Anot jos, gamta augina kūrėją. Joje viskas tikra, nieko nepaslėpsi po dažų sluoksniu.
„Turi stebėti ritmą, sezonus, spalvų dialogą, žemės logiką“, – vardija R. Adomavičienė.
Nesivaikyti madų
Per visus šiai profesijai atiduotus metus Rolandas sako supratusi, kad dizainas nėra grožio industrija. Tai – jausmų industrija.
Kiekvienas projektas R. Adomavičienei – atskiras žmogus.
„Aš klausausi, stebiu, jaučiu energiją. Neprimetu sprendimų – tik sufleruoju idėjas. Svarbiausia ne stilius, o jausmas, kurį žmogus atsineša į namus. Aš niekada nedarau copy–paste. Juk kiekvienas esame vis kita istorija“, – sako interjero ir kraštovaizdžio dizainerė.
Labiausiai Rolandą žavi momentas, kai žmogus pagaliau išgirsta save. Ne madą, ne kitus, o save. Tada, anot jos, erdvė, namai tarsi ima formuotis natūraliai.
„Ir dar vienas stebuklas – kai svajoju apie tam tikrą projektą, toks ateina. Lyg visata pasakytų: „Gerai, tu jau pasiruošusi“, – šypsosi R. Adomavičienė.
Visgi kartais namų ar kiemo vizija paprasčiausiai netelpa į erdvę. Tuomet, anot Rolandos, būna visko – emocijų, nerimo, nemigos, pykčio.
Ji juokiasi, kad kuriant kiemus dažnas nori stulbinamo grožio be priežiūros. Bet taip tiesiog nebūna.
„O aš tuomet sakau: gamta yra gyva, ji nėra plastikinė,“ – pabrėžia dizainerė.
Brangina ne projektus, o santykius
R. Adomavičienė sako neturinti vieno projekto, kuris būtų „tas vienintelis“. Visi darbai jai savaip brangūs – kiekvienas su sava istorija.
„Labiausiai branginu ne pačias erdves, o santykius, kurie jose gimė. Labai vertinu bendravimą su užsakovais. Man gera, kai net praėjus keliems metams galime susitikti kavos puodelio, pasikalbėti, pasijuokti. Kai jie pakviečia prisidėti prie naujo projekto, jaučiu, tarsi grįžčiau pas žmones, su kuriais kažką kartu sukūrėme. Tas ryšys ir yra mano didžiausias emocinis prizas“, – kalba R. Adomavičienė.
Kai augalai tampa psichologiniu portretu
Rolanda ne tik interjero, bet ir kraštovaizdžio dizainerė, kuri gamtą mato ne kaip atskirą elementą. Ji tiki, kad augalai yra ne mažiau svarbūs už baldus ar šviesą, nes būtent jie atneša į erdvę tai, ko negali sukurti jokia dirbtinė detalė: gyvybę.
Kiekvienas augalas, pasak Rolandos, yra savotiška emocija.
„Augalai man – ne dekoracija. Tai – vidinės būsenos. Kai norisi lengvumo, pasodinu plaštakinį klevą. Kai reikia stabilumo – kukmedį. Hortenzija įneša švelnumo ir šviesos. Augalai man labai daug pasako apie tai, kokia pati esu šiame etape“, – pažymi Rolanda.
Harmonija – ne teorija
Ką R. Adomavičienei reiškia harmonija erdvėje? Kaip ji supranta santykį tarp žmogaus ir aplinkos?
Harmonija, anot Rolandos, pajuntama iškart. Tai nėra formulė ar taisyklių rinkinys, kurį gali išmokti vadovėlyje.
„Kartais užtenka penkių centimetrų, mažo akcento – ir erdvė atsigauna, atgyja. Tai labai subtilu. Kad ir kur būčiau, nuolat skenuoju erdves, kartais net turiu save stabdyti. Tai jau ne profesija. Tai – instinktas“, – juokiasi R. Adomavičienė.
Kuris iš šių dviejų pasaulių – interjero ar kraštovaizdžio – Rolandai artimesnis?
Anot jos, abu – kaip du vaikai motinai. Vienas be kito būtų tarsi pusė istorijos.
„Šios dvi sritys man nėra atskiros – jos nuolat susitinka, įsilieja viena į kitą. Interjeras ir kraštovaizdis man nėra dvi profesijos. Tai du tos pačios kūrybos sparnai“, – sako pašnekovė.
Interjeras, anot Rolandos, tai namų pulsas, kuris turi užlieti šiluma, o kraštovaizdis – gyvas, kintantis, mokantis kantrybės, priėmimo, laiko.
Savo kelyje
Rolanda neskirsto gyvenimo į darbą ir poilsį. Jame viskas persipina.
Projektavimas, muzika, kelionės, per dieną nueiti 10 tūkstančių žingsnių ir svajonės. Jai tai – gyvenimas.
„Ritmas, kuriuo gyvenu dabar, man labai tinka. Didžiausia dovana – leisti sau kurti. Matyti, kaip žmogus keičiasi įžengęs į erdvę, kurią sukūriau. Tada suprantu: einu tuo keliu, kuris skirtas man“, – šypsosi pašnekovė.
Gyvenimas ją išmokė, kad kūryba nėra tik darbas – tai ilga kelionė į save.
„Ir kuo daugiau kuriu, tuo aiškiau matau: kai padedu kitam susikurti jam tinkančią erdvę, kažkas tyliai transformuojasi ir manyje. Tai ir yra dovana. Mano kelio esmė“, – sako R. Adomavičienė.
