Panevėžietė Karina de Bourg į Norvegiją išvyko, kaip pati sako, pasižiūrėti, ar tikrai svetur žolė žalesnė. Nors pradžia svečioje šalyje nebuvo patepta medumi, bet sunkumai, virtę pamokomis, leido augti kaip asmenybei ir sėkmingai kilti karjeros laiptais.
O gimtinės ilgesys tapo varikliu puoselėti lietuvišką bendruomenę toli nuo namų. Šiandien ji – jau dešimtoji projekto „Globalus Panevėžys“ ambasadorė, mezganti lietuvybės giją tarp Norvegijos ir Lietuvos.
Ne žalesnė, o baltesnė
Kai Karina de Bourg su šeima prieš aštuonerius metus išvyko į Norvegiją, ši kelionė atrodė kaip laikinas eksperimentas.
Panevėžietė su tuomečiu sutuoktiniu ir Lietuvoje sėkmingai vystė verslus, tačiau norėjosi pabandyti, galbūt ir Norvegijoje pavyktų išplėtoti medinių namų statybą.
„Mano istorija labai paprasta, kaip tikriausiai ir daugelio kitų emigrantų. Važiavome su intencija pasižiūrėti, ar mums pavyktų Norvegijoje auginti savo įmonę. Puikiai verslus vystėme ir Lietuvoje, bet labai norėjosi pabandyti kažką naujo. Kaip sakau, norėjau pamatyti, ar kitur žolė žalesnė. Bet pamatėme, kad ten žolė ne žalesnė, o baltesnė“, – šypsosi Karina.
Panevėžiečiai emigravo į šiaurinę Norvegijos dalį, kur jau nuo spalio žemę dengė didžiulės pusnys, o iki artimiausio oro uosto tekdavo riedėti daugiau nei keturias valandas.
Emigrantė neslepia, kad pirmi dveji metai buvo sunkūs, kupini abejonių ir noro krautis lagaminus atgal.
Nežinomybė, kitoks gyvenimo tempas, kultūriniai niuansai ir, žinoma, kalbos barjeras labiausiai slėgė.
„Nėra taip paprasta svečioje šalyje pradėti viską kurti nuo nulio. Labai norėjau grįžti į Lietuvą. Sunku buvo prisitaikyti prie gerokai lėtesnio norvegiško gyvenimo tempo“, – atviravo K. de Bourg.
Surado savo vietą
Pasitaikiusi galimybė persikelti į centrinę Norvegijos dalį pakeitė Karinos ir šeimos planus.
Atsirado draugų, pažįstamų, lietuvių bendruomenė, kurioje ji vėl galėjo bendrauti gimtąja lietuvių kalba.
Pasak Karinos, natūraliai ėmė busti ir noras likti Norvegijoje.
„Atradau bendruomenę, žmones, bičiulių ratą, mažais žingsneliais įsitraukiau į lietuvių bendruomenės veiklą, atsirado noras kurti, veikti. Pasakymas, kad aplinka, kurioje esi, kuria ir tave, labai teisingas. Jei jautiesi ne savo aplinkoje, neaugi ir netobulėji. Tikriausiai ta aplinka ir buvo mano arkliukas, paskatinęs likti emigracijoje ir prisidėti prie lietuvių bendruomenės ten puoselėjimo“, – kalbėjo emigrantė.
Karina pradėjo mokytojauti mokyklėlėje „Žilvinas“, jungtis prie renginių, organizuoti projektus. Mažais žingsniais ji tapo viena aktyviausių lietuvių diasporos veikėjų Drameno mieste.
Stebino norvegų lėtumas
K. de Bourg šypsosi nebesijaučianti svetima ir norvegų bendruomenėje.
Pasak jos, norvegai labai draugiškai priima kitataučius. Didesnė problema, kad dėl kultūrų skirtumo ne visuomet lengva vieniems kitus suprasti.
Panevėžietei sunkiausia buvo prisitaikyti prie lėtesnio ir ramesnio gyvenimo tempo. Norvegams be galo svarbu gamta, tyla ir paprastumas.
„Tikrai nesupratau jų lėto gyvenimo tempo, ypač kai atvyksti iš aplinkos, kur dinamikos ir emocijų tikrai daugiau. Man prireikė laiko įsilieti į jų kultūrą, suvokti, jog norvegai ne visuomet supranta taip, kaip norėjai pasakyti. Kultūrų skirtumas tikrai ryškus, bet jei pagauni dviejų kultūrų raktą, viskas klostosi sėkmingai“, – pasakojo K. de Bourg.
Nors Norvegijoje puikiai galima susikalbėti angliškai, norvegų kalbos mokėjimas atveria visai kitus kelius.
Bet, pasak emigrantės, norvegų kalba – kietas riešutėlis.
Iš pradžių Karina mokėsi privačiai, vėliau nusprendė pradėti lankyti mokyklą, kurioje vietinės kalbos mokosi atvykėliai svetimšaliai.
Neilgai trukus ji suprato, kad taip mokantis įvaldyti norvegų kalbą neužteks ir dvejų metų. Tad nusprendė imtis drastiškesnio metodo – įsidarbino vaikų darželyje.
„Įsidarbinau per agentūrą, tad buvau siunčiama į labai skirtingus darželius – ten, kur pagalbos reikėdavo labiausiai. Pamenu, man kažką sako norvegiškai, o aš nieko nesuprantu, bandydavau tiesiog įsivaizduoti, ko jie galėtų prašyti. Buvo be proto sunku, bet jau po poros mėnesių žinojau pagrindines darželyje vartojamas frazes. Džiaugiuosi, kad šokau į tą ledinį vandenį ir bandžiau išplaukti. Kartais savęs išmetimas iš komforto zonos tikrai pasiteisina“, – šypsosi panevėžietė.
Išmoko ir santechnikos subtilybių
Dar po kelių mėnesių, pramokusi norvegiškai bendrauti su vaikais, nusprendė ieškotis kito darbo, kur sparčiau galėtų tobulinti norvegų kalbos žinias.
Taip atsidūrė didelėje norvegų įmonėje.
„Apie dešimt metų dirbau žmogiškųjų išteklių srityje Lietuvoje, tad nesunkiai pagal savo patirtį darbą radau ir emigracijoje. Pradžia nebuvo lengva. Man reikėdavo iš kiekvieno susitikimo rašyti ataskaitas norvegiškai. Su google vertėju versdavau ir kankindavausi manydama, kad niekada šio iššūkio neįveiksiu. Bet pavyko. Dabar ir pati vedu susitikimus norvegiškai“, – pasakoja K. de Bourg.
Dabar ji vadovauja didžiulės įmonės, kurioje dirba per penki tūkstančiai žmonių, o padaliniai išsibarstę per kelias šalis, vieno iš padalinių instaliavimo skyriui. Jame visi atliekami darbai susiję su vamzdynais.
Nors statybų sritis Karinai nebuvo svetima, tačiau santechnikos subtilybių teko mokytis.
Puėjusi nelengvą kelią, kol įsitvirtino emigracijoje, Karina dabar stengiasi padėti tautiečiams, atvykusiems dirbti į Norvegiją.
Pasak panevėžietės, kilti karjeros laiptais įmanoma ir svetur, bet reikia nebijoti iššūkių.
„Galbūt atsidūriau laiku ir vietoje, o galbūt taip turėjo nutikti. Recepto, kaip emigracijoje sėkmingai kilti karjeros laiptais, nėra. Galbūt neužtenka žinių, yra kalbos barjeras, bet labai svarbu nebijoti ir drąsiai siekti tikslo. Kartais dėl to reikia pamiršti savo komforto zoną“, – savuoju sėkmės receptu dalijasi emigrantė.
Nepamiršta šaknų
Svarbią vietą Karinos gyvenime užima ne tik darbas, bet ir veikla, susijusi su lietuvybės puoselėjimu. Kartu su bendraminčiais ji Dramene organizuoja renginius, kviečia svečius iš Lietuvos – nuo edukatorių iki teatro trupių, rūpinasi lietuvių kalbos išsaugojimu emigracijoje.
„Gyvenant svetur lietuviškumo labai trūksta. Tikriausiai iš to ilgesio ir gimsta įvairiausios veiklos lietuvių bendruomenėje. Įsitraukiau į lietuvių bendruomenę su mintimi, kad tai laikinai, bet mane taip įsuko, kad kitaip jau neįsivaizduoju“, – šypsosi pašnekovė.
Karinos šeima – daugiakultūrė.
Jos vyras – norvegas, kilęs iš Amerikos, o jų sūnus, nors auga norvegiškoje aplinkoje, puikiai kalba lietuviškai.
Šeimoje ruošiami ne tik tradiciniai amerikietiški, norvegiški, bet ir lietuviški valgiai, laikomasi šių šalių tradicijų.
„Savo šaknis saugoti būtina, tai mūsų tapatybės dalis. Sūnus kartais paklausia, kodėl turi šeštadieniais keliauti į lietuvišką mokyklėlę, kai jo draugai laiką leidžia žaisdami kompiuteriu. Atsakau, kad jam pasisekė, nes turi daugiau draugų ir laiką gali praleisti gerokai prasmingiau. Man svarbu, jog mano vaikas galėtų kalbėtis su močiutėmis lietuviškai. Labai stengiamės išlaikyti lietuvybę ir mums puikiai sekasi“, – kalbėjo K. de Bourg.
Anot emigrantės, grįžti į Lietuvą gyventi ji neplanuojanti, tačiau norėtų palaikyti daugiau ryšių su gimtuoju Panevėžiu.
Aukštaitijos sostine susižavėjęs liko ir jos sutuoktinis.
Kovos menais užsiimantis vyras jau kurpia planus užmegzti bičiulystę ir su Panevėžyje veikiančiais šios sporto šakos klubais, galbūt ateityje net surengti bendrą sportinį turnyrą.
„Labai smagu, kad ne tik aš viena galvoju, kaip nutiesti tiltą tarp Norvegijos ir Panevėžio. Jau gimsta idėjos, kaip megzti tvirtesnius ryšius, rezultato dar nėra, bet jis tikrai bus“, – pažadėjo naujoji projekto „Globalus Panevėžys“ ambasadorė.
