Airijos sostinė Dublinas – miestas, kuriame senovė ir modernumas susipina tarsi airiškos muzikos melodija. Jo gatvėse susitinka keltų legendos, vikingų pėdsakai, kolonijinė praeitis ir šiuolaikinės kultūros ritmas.
Čia apsilankius kartą, grįžti norisi vėl – ne tik dėl šilto žmonių būdo, bet ir dėl to ypatingo miesto charakterio, kurio nesupainiosi su niekuo kitu.
Nuo vikingų iki Airijos širdies
Dublino istorija prasideda dar IX a., kai prie Lifėjaus upės žiočių įsikūrę vikingai miestui suteikė pavadinimą „Dubh Linn“ – „Juodasis tvenkinys“.
Viduramžiais miestas augo kaip prekybos ir karinės galios centras, vėliau tapo airiškos kultūros ir politinių permainų scena.
XIX–XX a. būtent čia vystėsi airių tautinio atgimimo sąjūdis, gimė tokie literatūros milžinai kaip Džeimsas Džoisas, Samuelis Beketas, Viljamas Batleris Jeitsas.
Jie ir kiti garsūs rašytojai vadino Dubliną savo namais.
Šiandien šis miestas pulsuojantis, jaunatviškas ir kūrybingas, tačiau kartu išlaikęs archajišką žavesį.
Dublino bohema
Žiemą Dublinas virsta tikra šviesų sostine.
Nuo lapkričio pabaigos miesto centras pasipuošia tūkstančiais girliandų, o pagrindinės gatvės – Henrio, Graftono, O’Konelio – tampa šventinių pasivaikščiojimų kryptimi.
„Dublino žiemos šviesos“ – tai magiška šviesų instaliacijų programa. Pastatai, parkai ir net tiltai čia transformuojasi į spalvotas projekcijas, kurias galima tyrinėti vaikštant miestu.
Taip pat populiari Dublino kalėdinė mugė prie „The Point Village“ arba „Dublin Castle Christmas Market“, kur imbierinių kepinių kvapas, karštas vynas ir amatininkų dirbiniai kuria nepakartojamą atmosferą.
Žinoma, negalima pamiršti Temple Bar – bohemiško rajono, kuris šventiniu laikotarpiu skamba dar garsiau nei įprastai. Čia gausu muzikantų, mažų parduotuvėlių, barų ir šviesų.
Net jei Temple Bar yra labai turistinis, žiemą jis atrodo lyg iš atviruko.
Temple Bar šiandien žinomas kaip triukšmingiausias ir gyvybingiausias Dublino rajonas, tačiau mažai kas žino, kokia intriguojanti jo istorija.
Tai ne tik turistų pamėgta vieta, bet ir rajonas, kuris per šimtmečius keitė savo tapatybę daugiau kartų nei dauguma miestų kvartalų visoje Europoje.
Rajonas pavadintas ne šventyklos (angl. „temple“) garbei, kaip iš pradžių mano dauguma keliautojų, o pagal sero Viljamo Templo, XVII a. gyvenusio Dubline ir valdžiusio šias žemes, pavardę.
Templų šeima buvo įtakinga, o jų namai stovėjo ten, kur šiandien susitinka minios turistų.
Vėliau rajonas įgavo visai kitą veidą. Dėl upės artumo Temple Bar tapo prekybiniu kvartalu, kuriame vyravo dirbtuvės, sandėliai, užeigos, siauri kiemai ir laivų kroviniai.
Gatvės buvo pilnos vežikų, prekeivių ir upės darbininkų – labai toli nuo dabartinio bohemiško šurmulio.
Apleisto rajono sėkmė
XX a. viduryje rajonas pradėjo nykti. Dėl ekonominio nuosmukio ir miesto plėtros planų Temple Bar atsidūrė ant griūties ribos.
1980-aisiais buvo numatyta nugriauti didžiąją jo dalį ir statyti modernų autobusų terminalą.
Tačiau nutiko tai, kas skambėtų kaip „atsitiktinė laimė“: kol valdžia laukė planų patvirtinimo, pastatai buvo išnuomoti už mažą kainą menininkams, muzikantams, teatro trupėms, galerijoms. Rajonas ėmė atgimti kultūriškai.
Šis netikėtas kūrybinės bendruomenės įsikūrimas pakeitė Temple Bar likimą.
Vietoj griovimo nuspręsta jį paversti Dublino kultūros kvartalu, ir šiandien turime spalvingą, menišką rajoną, kuris tapo miesto simboliu.
Temple Bar šiandien – tai ištisa muzikos ekosistema. Čia groja tradicinės airiškos muzikos grupės, folkloro atlikėjai, rokeriai, gatvės muzikantai, improvizatoriai iš viso pasaulio.
Į barus susirenka ne tik turistai – turbūt kiekvienas dublinietis bent kartą gyvenime čia yra atšventęs gimtadienį ar žiūrėjęs futbolą.
„The Temple Bar Pub“, įkurtas 1840 m., laikomas vienu labiausiai fotografuojamų barų pasaulyje. Jo ryškiai raudona iškaba yra tarsi Dublino vizitinė kortelė.
Svarbiausias lankytinais objektas – „The Brazen Head“ aludė. Ji yra seniausia Airijos sostinėje. Taip pat čia stovi „Olimpia“ teatras ir „Smock Alley“ teatro pastatas, kuris seniausias visoje Europoje.
Grupės „U2“ gerbėjai čia ras „Clarence“ viešbutį, kuris priklausė grupės nariams.
Žiemos metu Temple Bar įgauna magišką veidą: gatvės apšviečiamos tūkstančiais girliandų, kiekvienas baras papuoštas žibintais ir šventinėmis dekoracijomis, lauke skamba kalėdinės dainos airišku ritmu.
Rajonas tampa gyva atviruko iliustracija.
Temple Bar akmenimis grįstos siaurų gatvelių linijos liko beveik nepakitusios nuo XVI–XVII a. Todėl vaikščiodamas tarp šiuolaikinių barų iš tikrųjų jauti laiko sluoksnius: čia šalia modernios muzikos skamba viduramžių garsai, šalia moderniosios kultūros slenka senųjų meistrų šešėlis.
Valdžios, paslapčių ir intrigų židinys
Dublino pilis – vieta, kurioje galima perskaityti visą Airijos politinę istoriją tarsi iš atverstos knygos.
1210 m. Anglijos karaliaus Jono įsakymu pastatyta pilis pirmiausia buvo gynybinė tvirtovė. Viduramžiais šis kompleksas su akmeninėmis sienomis ir grioviais saugojo Anglijos interesus Airijoje ir buvo gyvybiškai svarbus britų valdžios simbolis.
Pilį iš pradžių sudarė keturios masyvios sargybos bokštų struktūros, sujungtos gynybinėmis sienomis.
Iki šių dienų išlikęs tik vienas – įžymusis Record Tower, iškilęs apie 1228 m.
Šis bokštas yra seniausias išlikęs Dublino pilies elementas ir vienas autentiškiausių akmeninių statinių mieste.
Kadaise jame buvo saugomi svarbūs dokumentai ir karališkosios brangenybės, o pats pastatas liudijo įtemptus Airijos valdžios laikus. Šiandien tai – tylus istorijos liudininkas, primenantis tamsesnius pilies laikotarpius.
Nuo XIII iki XX a. pradžios Dublino pilis buvo britų administracijos būstinė Airijoje.
Čia reziduodavo Airijos generalinis gubernatorius, kuris atstovavo monarchui ir turėjo plačias politines galias.
Pilies kambarių sienos girdėjo intrigų, diplomatinių pokalbių bei kompromisų, kurie dažnai nulemdavo ne tik miesto, bet ir visos Airijos likimą.
XVIII–XIX a. pilis pertvarkyta į prabangų administracinį kompleksą su reprezentacinėmis salėmis, priėmimų kambariais, iškilmingoms eisenoms skirtais koridoriais.
Būtent tada susiformavo „State Apartments“ – šiandien didžiausią įspūdį daranti pilies dalis, prabangaus britų elito pasaulis su šilkinėmis užuolaidomis, krištolo sietynais ir portretais, iš kurių žvelgia karaliai bei aristokratai.
Šios salės buvo naudojamos iškilmingoms ceremonijoms, karališkiems vizitams ir oficialiems priėmimams.
1921 m., po Airijos nepriklausomybės kovų, pasirašius Anglijos ir Airijos sutartį, pilies raktai iškilmingai perduoti naujajai laikinajai Airijos vyriausybei.
Tai buvo momentas, kurį airiai vadina istoriniu lūžiu.
Nuo tada Dublino pilis tapo Airijos valstybės institucijų vieta.
Miesto veidai
Dublinas – miestas, kurį geriausia pažinti vaikštant.
Kiekvienas kampas čia turi savo charakterį: nuo Viktorijos laikų raudonplyčių namų iki modernių rajonų palei Lifėjaus upę.
Vienas svarbiausių statinių mieste – rotušė. Kadaise tai buvo reikšminga miestiečių susibūrimo, politikavimo vieta. Šiandien šio pastato viduje saugomi vieni svarbiausių simbolių: didysis miesto kardas, didžioji lazda, svarbūs miesto dokumentai ir kiti lobiai.
Trejybės koledžas, įkurtas dar 1592 m. karalienės Elžbietos I, yra seniausias Airijos universitetas ir vienas reikšmingiausių akademinių centrų Europoje.
Kadaise jis buvo skirtas protestantiškam elitui, tačiau XIX a. pradžioje durys plačiau atsivėrė ir katalikams, žydams bei moterims.
Universitetas žinomas dėl žymių absolventų – čia studijavo Oskaras Vaildas, Samuelis Beketas, Edmundas Burkas.
Pagrindinė universiteto brangenybė – Keltų knyga, maždaug 800 m. po Kr. vienuolių ištapytas evangelijų rankraštis.
Jis laikomas vienu ryškiausių viduramžių iliuminacijos šedevrų pasaulyje.
Knygos puslapiai dekoruoti sudėtingais keltų raštais, simboliais ir religinėmis scenomis.
Po apsilankymo ekspozicijoje lankytojai patenka į Ilgąjį kambarį – įspūdingą 65 metrų ilgio bibliotekos salę, pastatytą XVIII a.
Joje saugoma per 200 tūkstančių senųjų knygų. Aukštos lentynos, ąžuoliniai skliautai ir seno pergamento kvapas sukuria atmosferą, primenančią magišką biblioteką iš fantastikos filmų.
Garsiausia šalies šventykla
Šv. Patriko katedra – didingiausia Airijos bažnyčia, menanti šalies globėjo istoriją.
Katedra iškilo XIII a. vietoje, kur šaltiniui tekant sengirės pakraštyje, kaip teigiama, pats Airijos globėjas krikštijo pirmuosius dubliniečius.
Ši vieta iki šiol saugoma katedros teritorijoje. 1220–1260 m. pastatyta šventovė yra didžiausia Airijos bažnyčia.
Per savo ilgą istoriją katedra matė tiek pakilimų, tiek nuosmukių. XVI a. ji buvo paversta anglikonų šventove, o XVIII a. restauruota didiko sero Bendžamino Gineso lėšomis.
Čia ilgus metus klebonavo rašytojas Džonatanas Sviftas, „Guliverio kelionių“ autorius, o jo kapas ir epitafija puošia katedros vidų.
Katedros interjeras pripildytas istorinių žymių: vėliavų iš kryžiaus žygių, viduramžių antkapių, ryškių vitražų ir memorialų garsiems airiams. Tai ne tik religinis, bet ir kultūrinis šalies simbolis.
Airijos tapatybės simbolis
„Guinness“ vardas šiandien siejamas su Airijos identitetu taip pat stipriai, kaip airiška muzika. Tai istorija, kaip iš kuklaus alaus cecho gimė vieta, kuri tapo pasauliniu simboliu.
„Guinness“ alaus darykla, įkurta 1759 m. Arturo Gineso nuomotame sklype Šv. Džeimso vartų gatvėje. Iš pradžių tai buvo kukli alaus gamykla, o šiandien – vienas labiausiai lankomų muziejų Airijoje.
„Guinness“ pasaulis įsikūręs septynių aukštų pastate, kurio forma primena milžinišką alaus taurę.
Muziejuje lankytojai keliauja nuo miežio grūdo iki tobulos pintos, sužino, kaip atsirado garsusis porteris, kuo jis skiriasi nuo kitų alaus tipų, kas sudaro jo skonį.
Vienas įdomiausių eksponatų – neįtikėtinam laikui – 9000 metų – A. Gineso už stulbinamai mažą metinę kainą pasirašyta nuomos sutartis.
Kelionės kulminacija – „Gravity Bar“, panoraminė terasa viršutiniame aukšte.
Iš čia 360 laipsnių kampu atsiveria Dublino vaizdas, o rankoje laikoma ką tik įpilta „Guinness“ pinta tampa savotišku atradimo tašku: miestas po kojomis, istorija rankoje.
Žalioji erdvė
Neretai Dublinas tituluojamas vakarėlių sostine, tačiau šį mitą lengva sugriauti pavažiavus vos kelis kilometrus nuo miesto centro.
Čia rasite Fenikso parką – vieną didžiausių uždarų miesto parkų Europoje.
Jis įkurtas 1662 m. kaip medžioklės vieta Anglijos karaliaus Čarlzo II atstovui Airijoje.
Vėliau parkas tapo atviras visuomenei ir išliko natūralia žalių laukų, miškelių ir takų oaze.
Parko simbolis – laukinių danielių banda, gyvenanti čia dar nuo XVII a.
Jie visiškai priprato prie žmonių, todėl dažnai leidžia prieiti tikrai arti.
Parko teritorijoje stovi ir Áras an Uachtaráin – Airijos prezidento rezidencija, pastatyta XVIII a. Taip pat čia įsikūręs Dublino zoologijos sodas – vienas seniausių pasaulyje – bei įspūdingas Velingtono monumentas. Tai aukščiausia obelisko formos skulptūra Europoje.
Parkas yra mėgstama dubliniečių bėgiojimo, iškylų, pasivažinėjimų dviračiais ir ramių popiečių vieta.
Tilto istorija
„Ha’penny“ tiltas – ikoniškas Dublino pėsčiųjų tiltas, žymintis senąją miesto dvasią.
„Ha’penny“, pastatytas 1816 m., yra pirmasis Dublino pėsčiųjų tiltas. Jis iškilo vietoj senųjų keltų, kuriais žmonės persikeldavo per Lifėjaus upę.
Tiltą finansavo verslininkas Viljamas Volšas, kuriam buvo leista iš kiekvieno einančiojo imti pusės penso mokestį – nuo to ir kilo tilto pavadinimas.
XIX a. jį kirsdavo tūkstančiai žmonių per dieną, o mokestis buvo panaikintas tik po kelių dešimtmečių.
Tiltas su elegantiška lieta geležies arka, baltais turėklais ir senuoju žibintu tapo vienu labiausiai fotografuojamų miesto objektų.
Šiandien „Ha’penny“ tiltas simbolizuoja senąjį Dublino charakterį, jo romantiką ir nesuvaržytą miesto sielą. O vakarais atspindžiai upėje ir šviesų žaismas sukuria ypatingą atmosferą.
Istorinis kelias į jūrą
Pietinis molas, vadinamas South Bull Wall, yra vienas unikaliausių pasivaikščiojimo takų Dubline – tarsi siaura akmeninė juosta, nutiesta tiesiai į Airijos jūrą.
Šiandien molas atrodo labai romantiškai, tačiau jo istorija kupina atkaklumo, kovos su gamta ir drąsių inžinerinių sprendimų, kurie XIX a. buvo laikomi revoliuciniais.
XVIII–XIX a. Dublino uostas susidūrė su milžiniška problema: buriniams laivams buvo sunku įplaukti dėl seklumų, smėlio sankaupų ir stiprių srovių. Miestui, kuris tuo metu klestėjo kaip prekybinis centras, tai kėlė grėsmę ekonomikai.
Todėl 1740 m. pradėti titaniški darbai – pastatyti molai, kurie nukreiptų sroves ir leistų saugiai įplaukti laivams.
Molą užbaigė apie 1795 m., ir nuo to laiko jis tapo strategiškai svarbia miesto arterija, leidusia Dublinui plėstis, prekiauti ir klestėti.
Molą puošia ryškiai raudonas „Pulbego“ švyturys, pastatytas 1767 m.
Tai vienas seniausių veikiančių švyturių Airijos pakrantėje.
Jis kadaise padėdavo jūreiviams orientuotis tarp smėlio seklumų ir pavojingų srovių, todėl XIX a. pabaigoje daug jūrininkų laiškuose rašė, kad „raudonasis sargas“ juos saugiai parvedė namo.
Vietos folklore egzistuoja legenda apie South Wall vyrą – paslaptingą figūrą, pasirodančią ūkanotais vakarais.
Anot pasakojimų, tai jūreivis, kuris, pažinodamas molą kaip savo penkis pirštus, padeda pasiklydusiems arba per audrą įstrigusiems keliautojams rasti kelią atgal į krantą.
Nors tai tik mitas, daugybė vietinių šypsodamiesi sako, kad auksinio vakaro metu, kai rūkas slenka virš akmenų, tikrai galima pamatyti siluetą, judantį prie švyturio.
Vasaros vakarais čia būna ypatinga atmosfera: saulė leidžiasi virš Dublino įlankos, vėjas švelniai ridena bangas, o žvejai tyliai laukia laimikio ant molo kraštų.
Žiemą jis tampa dramatišku, beveik kino vertu vaizdu – bangos ritasi taip aukštai, kad gali likti ir šlaput šlaputėlis.
Eidamas pietiniu molu ne tik grožiesi gamta, bet ir jauti miesto istoriją. Priekyje stūkso garsieji Pulbego kaminai – dvi raudonai baltos jėgainės kaminų kolonos, tapusios modernaus Dublino simboliu.
Dešinėje matosi Sandymount paplūdimys, kur Dž. Džoisas vaikščiojo rašydamas „Ulisą“.
Tolumoje – Dublino uosto kranai, primenantys jo prekybos didybę. Kairėje – Airijos jūra.
Tai vienas tų retų objektų, kuriame miesto pramonė, gamta ir istorija susilieja į vieną visumą.
Temple Bar yra miesto širdis, o pietinis molas – jo plaučiai. Tai viena geriausių vietų pabėgti nuo miesto šurmulio.
Apie spalvotas duris
Dublino namai garsėja vienu keistu ir žaviu bruožu – ryškiomis, įvairiaspalvėmis durimis. Jos tapo populiariu vietiniu akcentu ir netgi savotiška folkloro detale, kuri ryškiai atsispindi atvirukuose bei suvenyrų parduotuvėse. Nors iš pirmo žvilgsnio tai atrodo kaip menininkų užgaida, šis reiškinys turi keletą legendų.
Viena jų susijusi su dviem airių rašytojais, gyvenusiais toje pačioje gatvėje. Legendoje teigiama, kad vienas jų, grįždamas namo vėlyvais vakarais iš baro ir nenorėdamas supainioti namų durų su kaimyno, nusprendė jas nudažyti žaliai.
Kitas, atsakydamas kaimynui, savąsias nudažė raudonai. Taip gimė tradicija kone kiekvienas duris kaimynystėje dažyti išskirtine spalva.
Kita legenda – romantiškesnė: esą viena airė, pavargusi nuo mylimojo įpročio painioti namus ir belstis į kaimynų duris, nudažė savąsias ryškiai raudonai, kad šis pagaliau jas pastebėtų.
Šiandien spalvotos durys – tikras Dublino simbolis, fotografuojamas tūkstančių turistų. Jos – lyg mažos istorijos iškabos, atspindinčios groteskišką airišką humorą.
Šiluma ir tikri skoniai
Airių virtuvė gimė iš žemdirbiškų tradicijų, atšiauraus klimato ir natūralių, lengvai prieinamų produktų.
Ji nėra perkrauta prieskoniais ar įmantriais pagardais – čia vyrauja paprastumas, jaukumas ir sotumas.
Tai patiekalai, kurie nuo seno turėjo sušildyti, pasotinti ir būti paruošti iš to, ką duoda žemė ir jūra. Tad keliaujant į Dubliną verta pasiduoti šiems autentiškiems skoniams.
Irish stew – tikras Airijos klasikinis patiekalas, perduodamas iš kartos į kartą. Tradiciškai jis gaminamas iš avienos, bulvių, morkų ir svogūnų, tačiau šiandien dažnai sutinkama ir jautienos versija. Tai tas troškinys, kurio dubenėlis lietingą dieną gali prilygti apkabinimui – šiltas, švelnus ir sotus.
Boxty – bulviniai blynai, kurių istorija siekia XIX a. Airijos kaimus.
Blynai gaminami iš tarkuotų žalių bulvių ir virtų bulvių tyrės, todėl yra ypač purūs ir subtiliai traškūs. Dubline jie dažnai patiekiami su rūkyta lašiša, grietine – paprastas patiekalas, bet su žavingu charakteriu.
Coddle – vienas dubliniečių pasididžiavimų. Jis gimė kaip maistas iš to, ką turi namuose – dešrelės, kumpis, bulvės, svogūnai ir ilgas troškinimas viename puode. Rezultatas – švelnus, sotus patiekalas, kuriuo, sakoma, mėgavosi net rašytojas Dž. Džoisas. Tai ne gurmaniškas stebuklas, bet jaukus, nuoširdus ir labai dubliniškas maistas.
Seafood chowder – Airijos artumas jūrai čia atsiskleidžia visu gražumu. Tiršta, kreminė sriuba su midijomis, krevetėmis, žuvimi, bulvėmis ir žolelėmis puikiai tinka tiems, kurie nori pajusti pakrantės dvasią. Tą, kurią neša vėjai nuo Dublino įlankos.
Ir galiausiai – „Guinness“. Nors šio juodojo alaus galima paragauti visame pasaulyje, pats tikriausias skonis atsiskleidžia būtent Dubline. Vietiniai teigia, kad čia jis švelnesnis, tirštesnis, kreminis ir gyvas. Gal dėl tradicijos – bet vienas gurkšnis ir supranti, kad Dublinas turi savo skonį.
Apsilankius Airijos sostinėje, verta bent kartą leisti virtuvei kalbėti už šalį. Ji paprasta, bet dosni. Kukli, bet nuoširdi. Ir būtent tuo užkariauja kiekvieno keliautojo širdį.
Pagal užsienio spaudą parengė Reda OSTEIKAITĖ
