Vis labiau įsisiūbuojant kalėdinei nuotaikai, panevėžiečių klausiame: kada prasideda tikrasis laukimas? Kaip pasitinka advento rimtį, kokias tradicijas brangina, kada žiebia pirmąsias girliandas ir puošia namus?
Vis labiau įsisiūbuojant kalėdinei nuotaikai, panevėžiečių klausiame: kada prasideda tikrasis laukimas? Kaip pasitinka advento rimtį, kokias tradicijas brangina, kada žiebia pirmąsias girliandas ir puošia namus?Šįkart – panevėžiečių mintys apie pasiruošimą gražiausioms metų šventėms, apie šeimos šilumą, dvasingą laukimą ir akimirkas, kurios svarbesnės už dovanų kalnus.
Ilona GRUBINSKIENĖ
Panevėžio vyskupijos šeimos centro vadovė
Mes, didelė – penkis vaikus auginanti šeima, laukti Kalėdų pradedame stojus adventui. Mums šv. Kalėdos – Jėzaus Kristaus gimtadienis, ruošiamės jam. Kalėdų eglutę papuošiame šio gimtadienio išvakarėse – Kūčių rytą.
Sakyčiau, kad kokių nors ypatingų advento tradicijų neturime. Mums tai yra rimties, susikaupimo, laukimo metas. Pati apmąstau, ką esu nuveikusi, kaip man sekasi, ką dar turiu nuveikti, apie tai kalbamės su vyru Aurentu.
Kaip, beje, ir kitu metu, einame per adventą į mišias. Man visada jauku matyti prieš mišias bažnyčiose uždegamas advento vainiko žvakes, prasminga klausytis advento metui skirtų Šventojo Rašto skaitinių.
Namuose irgi surišame advento vainiką iš eglės šakelių, papuošiame jį kankorėžiais, padedame ant stalo. Vasaromis ant mūsų stalo paprastai žydi gėlės, per adventą džiugina vainikas.
Nors eglutę puošiame Kūčių rytą, vaikai savo kambarius Kalėdų dekoracijomis pasipuošia anksčiau. Juos pagavęs noras puošti namus nesulaukus tikrosios šventės.
Artėjant Kalėdoms, dairomės parduotuvėse dovanėlių. Stengiamės, jog nebūtų taip, kad sulekiame į prekybos centrą ir perkame dovanas vienu ypu. Svarstome, ką kam norėtume padovanoti. Stengiuosi, kad vaikai suprastų, jog didžiausia dovana yra mūsų šeimos ryšys, o pačios geriausios dovanos – vienas kitam skiriamas dėmesys, laikas, meilė.
Adventas – jau čia pat. Tad visiems norėčiau palinkėti jo ramaus ir prasmingo.
O Kalėdos tegu būna viltingos ir šviesios, būkime viltį kitiems skleidžiančiais, ją dovanojančiais žmonėmis.
Jūratė GAIDELIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus direktoriaus pavaduotoja
Šeimoje stengiamės puoselėti tėvų ir senelių perduotas tradicijas, papročius.
Kadangi esu praktikuojanti katalikė, adventinis laikotarpis, rengimasis Kūčioms ir šv. Kalėdų laukimas man turi gilią prasmę.
Savo patirtį ir pajautas noriu perteikti ir savo vaikams, tačiau šiuolaikiniame skubėjimo, projektų, akcijų ir atrakcijų, greito maisto, socialinių medijų pasaulyje tai nėra vienareikšmiška ir paprasta.
Žodis „adventus“ lotyniškai reiškia artėjimą, atėjimą. Kokių laikausi advento tradicijų? Stengiuosi daugiau pabūti rimtyje, apmąstyti gyvenimo prasmę, paskaityti apie dvasines praktikas, pagelbėti kitiems, nemeluoti, daugiau meldžiuosi, bandau nors iš dalies laikytis pasninko ir mažiau valgyti mėsos, saldumynų.
Tiesa, šioms keturioms savaitėms pakeisti kai kuriuos įpročius yra sudėtinga ir tai reikalauja valios, o kartais jos ima ir pristinga…
Artėjant šventėms namuose kepu kūčiukus, ruošiu kitus Kūčių ir šv. Kalėdų valgius.
Jau keletą metų šiuo šventiniu laikotarpiu vyresnės kartos giminaičiams paštu siunčiu užrašytus sveikinimo atvirukus. Žinau, kad jie tuo džiaugiasi ir jaučiasi aplankyti. Kalėdų eglutę savo namuose, kaip ir vaikystėje tėvų namuose, puošiame prieš pat Kūčias. Ji mus ir mūsų svečius džiugina iki sausio 6-osios – Trijų Karalių.
Kūčių vakarą susirenkame pas Mamą ir visi drauge puošiame namus, dengiame stalą, drauge kūčiavojame (taip sako Mama), dalijamės Dievo pyragu, aptariame praėjusius metus, bendraujame. Sunku patikėti, kad taip greit sukasi metų ir gyvenimo ratas ir jau baigiasi XXI šimtmečio pirmasis ketvirtis…
Gintaras LUKOŠEVIČIUS
Fotografas
Prasidėjus adventui, jau keletą metų turime tradiciją, savotiškas apeigas – nuvažiuoti į savo mišką, ten aplankyti pusseserę, savo šunelį. Kai tėveliai mirė, nebuvo kur jo dėti. Pusseserė ūkininkauja, turi keletą šunų, sutiko ir mūsiškį priglausti. Padėkojame jai, kad mūsų senuką prižiūri, – sotus, laimingas, geroje kompanijoje dienas leidžia.
Iš miško parsivežame eglę. Kažkada bandėme eksperimentuoti su šakomis, bet ne tas – eglė yra klasika.
Kaime, tėvų sodyboje, irgi girliandą ant langų pakabiname, kad kaimynams smagiau būtų rytais ir vakarais pro mūsų namus pravažiuoti.
O savo namus planuojame puošti kitą savaitgalį, gal pavyks ištrūkti į gamtą.
Žmona planuoja ir advento vainiką padaryti, ir žvakes uždegti kaip priklauso.
Jokiais būdais nesipiktinu, kad Kalėdoms pradedama anksti ruoštis. Lapkritis ir taip juodžiausias, tamsiausias mėnuo, o girliandos, lempučių švytėjimas kuria jaukumą ir teikia vilties.
Užmerkiu akis į komerciją, man svarbiau tų žybsinčių lempučių kuriama šventinė atmosfera.
Prieššventinis laikotarpis dažnai perkrautas darbais, per juos kartais net nespėji džiaugtis papuošta erdve, todėl kuo ilgiau tos girliandos švies, tuo geriau. Nereikia pulti puošti prieš lapkričio 1-ąją, ką kai kurios parduotuvės irgi sugeba, bet mėnesio pabaiga yra tinkamas laikas ruoštis Kalėdoms.
Man patinka, kad ir miestas eglę įžiebia paskutinį lapkričio penktadienį. O jau kokia nuostabi šiųmetė Panevėžio eglė! Ir tikrai neverta jos lyginti su kitų miestų žaliaskarėmis.
Gyvenimas – ne lenktynės, verčiau išmokti džiaugtis akimirka.
Justina ŽIOGAITĖ-BUTKIENĖ
Krikščionių evangelikų bendruomenės narė
Mūsų šeimai advento laikotarpis yra labai prasmingas.
Tikime Dievą ir laukiame pačios didžiausios metų šventės – Kalėdų, kuri simbolizuoja Jėzaus gimimą. Skaitome Bibliją, švenčiame jo gimimą. Turime tradiciją Kūčių vakarą skaityti vaikišką Biblijos dalį, kurioje pasakojama būtent apie Kalėdas ir jų prasmę.
Išties Biblijos skaitymas mūsų šeimoje yra kasdienis ritualas, skaitome ją ir patys, ir vaikai.
Pagal krikščionišką tradiciją namuose gaminame advento vainiką, su vaikais skaičiuojame sekmadienius iki Kalėdų ir akcentuojame, ką kuri žvakė iš keturių reiškia.
Pirmoji yra viltis, antroji – ramybė, trečioji – džiaugsmas, o paskutinioji yra meilė.
Tad kiekvieną savaitę ir skiriame pastebėti tą žmonėse, savo veiksmuose, ieškome ramybės net ir situacijose, kurios kelia iššūkių. Stengiamės džiaugsmą dalinti kitiems. Ir, žinoma, viską vainikuoja meilė, be kurios nepraeina nė viena diena.
Advento laikotarpiu mūsų valgymo įpročiai nesikeičia, valgome įprastai. Tik laikomės tradicijos, kuri atėjusi iš šeimos, Kūčių dieną nevalgyti gyvulinės kilmės produktų.
Kadangi esame krikščionys evangelikai, Jėzus Kristus yra mūsų kasdienybė. Mes apskritai kiekvieną dieną išsiskirdami į darželius, mokyklas, darbus, Jėzaus Kristaus vardu laiminame vaikus. Vaikai patys paprašo palaiminimo ir be jo net neišeina pro duris. Dažnai jiems palinkiu nugyventi dieną taip, kaip sakė Jėzus Naujajame Testamente: „Mylėkite vieni kitus taip, kaip aš jus myliu.“
Neįsivaizduojame dienos be maldos. Ja prasideda mūsų kiekvienas rytas. Su vaikais turime tradiciją ir prieš miegą sukalbėti bendrą maldą, pasakome, už ką dėkojame Dievui, ko norime jo paprašyti arba ką palaiminti.
Dažnai meldžiamės už kitus žmones, kuriems tuo metu yra sudėtingas laikotarpis. Labai dažnai meldžiamės ir už tuos, kurie dar neatrado Jėzaus, kurių širdys dar nepatyrė Dievo meilės. Meldžiamės, kad Dievas siųstų darbininkus į jų gyvenimą, kurie jiems paskelbtų Evangeliją.
Jeigu žmonės patys norėtų suminkštinti savo širdis ir atsiverti Dievui, manau, viskas aplinkui keistųsi. Labai gaila, kad ši tema išlieka tabu ir, ko gero, yra pati nepriimtiniausia bendraujant tarp žmonių.
Kalėdinis laikotarpis yra šviesos laikotarpis su Dievu, todėl mes jau dabar ruošiame kalėdinius spektaklius, kurie paskelbtų Evangeliją mažoms širdelėms.
Šiais metais Laisvųjų krikščionių bendruomenėje gruodžio 28 d. turėsime atvirą miestui renginį, parodysime vaikams skirtą kalėdinį spektaklį apie Jėzų, o po jo dalinsime dovanėles.
