Po Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios didžiuoju altoriumi slypinti kripta šiandien atgimsta iš naujo. Buvusi drėgna, šalta ir nejauki kunigų amžino poilsio vieta sutvarkyta ir pritaikyta oriam lankymui. Vienoje iš jos nišų saugomos ir iš Ramygalos kilusios Dievo tarnaitės Marijos Kazimieros Kaupaitės relikvijos.
Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonas Alfredas Puško teigė, jog praėjusiais amžiais buvo įprasta, kad šventovių statybas apmoka turtingieji tos vietovės gyventojai – bajorai. Siekiant pagerbti fundatorius, kurių pinigais buvo statomos bažnyčios, altorių šonuose jiems būdavo įrengiami balkonai, o po altoriais – kriptos.
Balkonuose netoli altoriaus bajorai dalyvaudavo mišiose.
Po mirties fundatoriai atguldavo po altoriumi – karstus su jų palaikais padėdavo į kriptų nišas.
„Nors dabartinę Ramygalos bažnyčią statė patys tikintieji, nes šiame krašte nebuvo turtingų bajorų, galėjusių funduoti tokias statybas, ir balkonai, ir kripta po altoriumi įrengti“, – pasakoja kunigas A. Puško.
Įrengiant kriptą joje paliktos ir trys nišos karstams.
Vienoje jų ilsisi bažnyčios statybomis besirūpinusio kunigo Juliaus Norgėlos palaikai. Kitoje nišoje palaidotas kunigas Cezaris Jačinauskas, kuriam teko rūpestis įrengti bažnyčios vidų. Trečiosios kriptos nišoje palaikų nėra.
Joje laikomos vienuolės Marijos Kazimieros Kaupaitės relikvijos. Ši Katalikų bažnyčiai daug nusipelniusi vienuolė, gyvenusi JAV ir ten įsteigusi kazimieriečių vienuoliją, mokyklas bei ligonines, yra kilusi nuo Ramygalos.
Šventas jos gyvenimas bei nuopelnai bažnyčiai įvertinti M. K. Kaupaitę paskelbus Dievo tarnaite. Jai pradėta beatifikacijos byla, laukiama, kad ateityje šioji iš Panevėžio krašto kilusi vienuolė būtų paskelbta palaimintąja, vėliau – ir šventąja.
O Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia pagal švedų architekto Karlo Edvardo Strandmano projektą pastatyta bei įrengta prieš 111 metų – 1914-aisiais.
Tais pačiais metais ją konsekravo ką tik Žemaičių vyskupystei vadovauti pradėjęs vyskupas Pranciškus Karevičius.
Kripta šildoma, bažnyčia – ne
„Manyčiau, kad tarp Panevėžio vyskupijos bažnyčių pačią įspūdingiausią kriptą turi grafų funduota Rokiškio Šv. Mato bažnyčia. Panevėžio Kristaus Karaliaus katedroje taip pat yra kripta. Jos nišoje ilsisi šios šventovės statytojo vyskupo Kazimiero Paltaroko palaikai“, – dėmesį atkreipė kunigas A. Puško.
Dvasininkas teigė, kad prieš aštuonerius metus atvykęs kunigauti į Ramygalą rūsyje po šventoriumi esančią kriptą rado anaiptol neapleistą, tačiau labai nejaukią.
Nejauku būdavo dėl visais metų laikais joje tvyrojusios, į kaulus besismelkusios drėgmės.
„Iki manęs dirbę kunigai kriptos skliautus buvo išpuošę ornamentuotais lipdiniais, jos sienos buvo išklijuotos granitu, ant kurio iškaltos citatos iš Šventojo Rašto“, – pasakoja kunigas A. Puško.
Nors kriptoje buvo ir šalta, ir drėgna, tuo atveju, jei vienu metu į Amžinybę iškeliaudavo keli parapijiečiai, vieną jų čia šarvodavo.
„Kad žmonės galėtų oriai atsisveikinti su kriptoje pašarvotu mirusiuoju, pasistengiau joje įrengti šildymą. Dabar patalpa šildoma vadinamuoju oras-oras principu“, – paaiškino kunigas.
Iš visų bažnyčios patalpų šildoma tik kripta. Įrengti šildymo sistemą didžiulėje Ramygalos bažnyčioje nėra lėšų.
Trupanti bažnyčia
„Kiek žinau, ne tik Panevėžio vyskupijoje, bet ir visoje Lietuvoje šildomos tik miestų bažnyčios. Nors Ramygala – irgi miestas, iš parapijiečių nesurenkama tiek lėšų, kad bažnyčioje būtų šilta“, – sako A. Puško.
Negana to, kad Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia nešildoma, joje tarnaujančio dvasininko teigimu, ji dar ir griūva.
„Deja, tenka konstatuoti, kad nemažai Lietuvoje esančių iš raudonų plytų pastatytų bažnyčių griūva. Trupa ir plytas jungiantis betonas, ir pačios raudonos bažnyčių plytos“, – konstatavo dvasininkas.
Bendraudamas su broliais kunigais jis teigia iš pastarųjų girdintis, kad tokia pati situacija ir Rokiškio, Kupiškio, Anykščių bažnyčiose.
„Esu atkreipęs dėmesį, kaip gerai išsilaikė buvusios Prūsijos teritorijoje statytų šventovių pastatai. Darau išvadą, kad tenykštis molis daug geresnis už mūsiškį. O Lietuvoje gal ir molio kokybė buvusi prastesnė, gal plytos ne taip gerai išdegtos, o ir betonas ne toks tvirtas, kaip dabar pagaminamas. Tad mūsų bažnyčios ir trupa“, – teigė kunigas A. Puško.
Anot jo, netgi buvo kilusi grėsmė, kad nuo puošybinių Ramygalos bažnyčios bokštelių krentantis atskilęs betonas galėjo pridaryti nemenkos žalos, tad visus 16-iolika bokštelių teko sutvirtinti. Kaip ir ant pagrindinio bažnyčios bokšto esantį kryžių, kurį vėtros kėsinosi nublokšti žemėn. Cementu tvirtintos ir pačios bažnyčios lauko sienos.
Nesibaigiantys darbai
Ramygalos bažnyčios bokšte įrengta varpinė, joje trys varpai.
Kunigo A. Puško rūpesčiu išliedinti ir į bokštą įkelti du nauji varpai, nes po Antrojo pasaulinio karo, prasiautus rusų kariuomenei, bokšte buvo telikęs vienas.
Bešaudydami kariai sukėlė gaisrą, kuriam kilus vienas varpas išsilydė, kitas krisdamas suskilo.
Prieš ketverius metus lėšų išliedinti vienam naujam varpui skyrė dabar jau a. a. iš šių kraštų kilęs kunigas Povilas Miškinis. Antrąjį varpą bažnyčiai padovanojo pats kunigas Alfredas.
Šio kunigo rūpesčiu Ramygalos bažnyčią apjuosė ir naujas trinkelių takas.
„Šiuos darbus pavyko padaryti, nes Ramygaloje stipri tikinčiųjų bendruomenė. Savo darbu tikintieji daug prisidėjo ir prie to, kad bažnyčios kripta taptų jauki, šilta, graži“, – teigia dvasininkas.
