Diasporos galia: išeivijos indėlis kelyje į nepriklausomybę

Įsivaizduokime lietuvį, stovintį Niujorke ar Romoje su trispalve ir Lietuvos herbu rankose, kai jo tėvynė net neegzistuoja žemėlapyje.

Lietuvių išeivių bendruomenės užsienyje ne tik išsaugojo savo tapatybę, bet ir tapo svarbiausia jėga, visus sovietmečio dešimtmečius išlaikiusia nepriklausomos Lietuvos idėją gyvą. Išeiviai kūrė diplomatiją be valstybės teritorijos, kovojo tarptautinėje arenoje, saugojo kultūrą tėvynės, iš kurios buvo priversti bėgti.

Išblaškyti po pasaulį

Lietuvių kelionė į pasaulį prasidėjo dar XIX amžiaus pabaigoje.

Iš carinės Rusijos valdžioje buvusios Lietuvos iki Pirmojo pasaulinio karo išvyko apie pusę milijono žmonių – įvairių tautybių, bet daugiausia lietuvių.

„Tai buvo pirmoji didesnė mūsų išeivijos banga Vakaruose“, – pasakoja Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Algimantas Kasparavičius.

Tarpukariu iš Lietuvos pasitraukė dar per 100 tūkstančių jos gyventojų.

Tačiau, kaip pastebi istorikas, maždaug 40 proc. buvo žydų tautybės – dauguma jų emigravo į Palestiną atkurti savo valstybės.

Tad grynai lietuviškas emigracijos srautas tuo laikotarpiu buvo gana kuklus.

Didžiausias pasitraukimas įvyko Antrojo pasaulinio karo išvakarėse – artėjant frontui, apie 70 tūkstančių lietuvių, bijodami sovietų represijų, paliko gimtinę.

Šios trys didžiosios emigracijos bangos išsisklaidė po pasaulį – nuo Pietų ir Šiaurės Amerikos iki Vakarų Europos.

Taip užsienyje susiformavo stiprios, politiškai ir kultūriškai įtakingos lietuvių išeivių bendruomenės.

Dirbo Lietuvai

Po Antrojo pasaulinio karo išeivija ėmėsi didžiulės misijos – siekti nepriklausomos Lietuvos atkūrimo.

Ta kova, pasak istoriko, buvo toli gražu nevienalytė.

Organizacijų buvo daugybė, o jų požiūriai ir metodai – labai įvairūs.

Viena įdomiausių išeivijos formų – vadinamoji egzilinė lietuvių diplomatija.

„Tarpukario Lietuva buvo įsirengusi gana platų pasiuntinybių tinklą visame pasaulyje. Po sovietinės okupacijos ir aneksijos dalis tų diplomatų nenutraukė veiklos – jie toliau dirbo nepriklausomos Lietuvos vardu“, – pasakoja istorikas.

Taip ir gimė lietuvių diplomatija tremtyje – struktūra, kuri ir be valstybės teritorijos išliko ištikima jos idėjai.

Jai vadovavo Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis, tapęs vienu iš svarbiausių nepriklausomos Lietuvos vardo saugotojų užsienyje.

Po pasaulį su lietuviškais pasais

Imtasi aktyvios diplomatinės veiklos – buvo rengiami įvairūs memorandumai, organizuojami susitikimai, siekta, kad tarptautinėje erdvėje de jure būtų išlaikytas Lietuvos valstybės tęstinumas.

Pasak dr. A. Kasparavičiaus, lietuvių diplomatijos centrai susiformavo dviejuose regionuose – JAV ir Europoje.

Vašingtone iki pat nepriklausomybės atkūrimo veikė tarpukario laikų Lietuvos pasiuntinybė, kuri iš esmės tapo smetoniškosios diplomatijos tęsėja.

Pasiuntinio pareigas čia eidavo laikinieji reikalų patikėtiniai, tęsę oficialią veiklą Lietuvos vardu. Pasiuntinybės pastate buvo iškabinta trispalvė ir kabėjo nepriklausomos Lietuvos herbas – simboliai, liudiję nenutrūkusią valstybės egzistenciją.

Niujorke ir Čikagoje veikė Lietuvos generaliniai konsulatai.

Jie ne tik palaikė ryšius su išeivijos bendruomenėmis, bet ir išdavinėjo užsienio pasus, dar vadintus Lozoraičio pasais. Šie dokumentai lietuviams atvėrė galimybes keliauti po daugelį Europos ir pasaulio šalių.

„Net sovietų valdžia susidurdavo su tuo, jog žmonės keliaudavo su šiais lietuviškais pasais“, – pasakoja istorikas ir priduria, kad Šaltojo karo metais šie dokumentai buvo pripažįstami teisėtais kelionės dokumentais.

Veikė asmeniniai ryšiai

Kitas lietuvių diplomatijos centras veikė Europoje – pirmiausia Romoje, kur gyveno Lietuvos diplomatinės tarnybos šefas Stasys Lozoraitis.

Iš čia driekėsi ryšiai su Paryžiumi, Londonu, Bona, Viena, Bernu.

Buvo palaikomas nuolatinis bendravimas su vietos valdžios institucijomis, taip pat organizuojamos Lietuvos valstybės švenčių – ypač Vasario 16-osios – minėjimo ceremonijos, į kurias kviečiami užsienio valstybių pasiuntinių atstovai.

Tokia veikla sovietmečiu turėjo ypatingą reikšmę – ji priminė pasauliui apie okupuotos, bet teisiškai gyvuojančios Lietuvos egzistavimą.

Paryžiuje, pasak dr. A. Kasparavičiaus, iki maždaug 1978 metų itin aktyviai dirbo diplomatas Jurgis Baltrušaitis jaunesnysis – tarpukario Lietuvos pasiuntinio ir garsaus poeto Jurgio Baltrušaičio sūnus. Jo ryšiai buvo itin platūs, iš dalies ir tėvo autoriteto dėka.

Baltrušaitis jaunesnysis palaikė puikius santykius su Prancūzijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnais ir turėjo leidimą iki pat mirties laisvai lankytis šioje institucijoje.

Asmeniškai bendravo netgi su Prancūzijos prezidentu Šarliu de Goliu.

Lietuvio diplomatinė, lobistinė ir kultūrinė veikla reikšmingai prisidėjo prie to, kad tiek Š. de Golio laikų, tiek vėlesnė Prancūzija niekada nepripažino Baltijos šalių aneksijos.

Taip pat kategoriškai atsisakė perduoti sovietų sąjungai Lietuvos aukso atsargas, saugotas Prancūzijoje – tai tapo vienu iš ryškiausių nepriklausomos Lietuvos valstybingumo tęstinumo simbolių.

Meduolis ar bizūnas

Labai aktyviai veikė ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK), susikūręs dar Antrojo pasaulinio karo metais Lietuvoje, o vėliau perkėlęs savo veiklą į Europą, galiausiai – į Jungtines Amerikos Valstijas.

Pasak dr. A. Kasparavičiaus, diplomatų veikla buvo labiau nuosaiki, orientuota į teisinį ir politinį Lietuvos valstybingumo išlaikymą, o VLIK‘as ėmėsi kur kas aktyvesnių ir kartais drastiškesnių veiksmų – rengė akcijas, protestus, siuntė notas bei pareiškimus tarptautinėms institucijoms.

„Tas vadinamasis sovietinis lietuvis, gyvenęs okupuotoje Lietuvoje, bet patikėjęs nepriklausomos valstybės idėja, tapo pagrindiniu atkūrimo veikėju. O kad ta idėja išliktų žmonių galvose – dėl to labai daug nuveikė lietuvių išeivija.“

Dr. A. Kasparavičius

Tad, kaip pažymi istorikas, tarp diplomatinės tarnybos ir VLIK’o iki pat nepriklausomybės atkūrimo tvyrojo tam tikra politinė trintis.

„Jie nesutarė, kokia politinės kovos forma efektyvesnė. Diplomatai laikėsi santūresnės pozicijos, teigė, kad reikia prisitaikyti prie Vakarų valstybių politikos, nes tik su jų pagalba, jų galia galima padėti atkurti Lietuvos nepriklausomybę. O VLIK’as tvirtino, jog toks nuosaikumas neveiksmingas – Vakarus reikia spausti įvairiomis priemonėmis, taikant vadinamąją meduolio ir bizūno taktiką, kitaip Lietuva bus tiesiog pamiršta“, – pasakoja istorikas.

Sovietinėse virtuvėse – Amerikos balsas

Be diplomatinių struktūrų, itin aktyviai veikė ir įvairios lietuvių išeivių organizacijos, ypač Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Pasak dr. A. Kasparavičiaus, šios organizacijos ne tik palaikė lietuvybę, bet ir dalyvavo plačioje propagandinėje bei kultūrinėje kovoje už Lietuvos laisvę.

„Pirmiausia turiu omenyje Amerikos balsą ir Vatikano radiją“, – pasakoja istorikas.

Per šias radijo stotis sovietų okupuotos Lietuvos gyventojai galėjo išgirsti žinių apie Vasario 16-osios minėjimus, signatarus, tarpukario Lietuvos istorinius, kultūrinius bei ekonominius pasiekimus, taip pat apie katalikiškas šventes ir tautines tradicijas.

„Tai buvo dar vienas veiksnys, padėjęs išsaugoti Lietuvos valstybingumo idėją“, – pabrėžia dr. A. Kasparavičius.

Jo teigimu, po partizaninio karo pralaimėjimo ir iki Michailo Gorbačiovo perestroikos laikų tik nedidelė dalis žmonių Lietuvoje tikėjo greitu išsivadavimu.

To buvo sunku tikėtis tiek Nikitos Chruščiovo, tiek Leonido Brežnevo ar kitų sovietų sąjungos vadovų valdymo metais.

„Maždaug nuo 1960 iki 1985 metų – visą ketvirtį amžiaus – Lietuvai itin sunkus laikotarpis, nes visuomenė buvo sparčiai sovietizuojama. Valstybės atkūrimo idėja vos vos ruseno. Esant tokioms aplinkybėms, užsienio radijo laidos lietuvių kalba turėjo milžinišką poveikį ir veikė nemažą visuomenės dalį“, – pažymi istorikas.

Įkvėpė tikėjimą laisve

Dr. A. Kasparavičiaus teigimu, uždraustų radijo stočių transliuojama informacija paveikdavo ne tik tuos, kurie slapta klausydavosi laidų, bet ir jų artimuosius ar pažįstamus, su kuriais jie pasidalydavo išgirstomis žiniomis.

„Dėl tų transliacijų sovietų Lietuvoje formavosi savotiškos politinio lietuviškumo salos“, – teigia istorikas.

Per radiją buvo galima išgirsti ir daug įkvepiančių naujienų – pavyzdžiui, kad lietuvių išeiviai Vašingtone susitiko su Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu ar kitais aukštais pareigūnais.
Tokios žinios žmones sovietinėje Lietuvoje veikė labai stipriai: jei JAV prezidentas ar Europos šalių lyderiai bendrauja su lietuvių politine išeivija, vadinasi, jie yra matomi, girdimi – o Lietuvos valstybingumo atkūrimo klausimas nėra toks beviltiškas.

1985 metais tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reiganas paskelbė, kad 1945-ųjų Europos padalijimas buvo neteisingas, o 1940 metais sovietų sąjunga Baltijos šalis aneksavo neteisėtai.

Šis pareiškimas buvo išverstas į lietuvių kalbą ir ne kartą perskaitytas per abi užsienyje veikusias lietuviškas radijo stotis.

„Nors Lietuvos valstybė de facto neegzistavo beveik 45 metus, Baltijos šalių klausimas Vakaruose išliko gyvas. Apie tai žinojo ne tik lietuvių išeivija, bet ir JAV prezidentas“, – pabrėžia dr. Kasparavičius.

Pasak jo, būtent tokios žinios tapo svarbiu įkvėpimo šaltiniu ir būsimo Sąjūdžio kūrėjams, ir paprastiems žmonėms, tikėjusiems, kad nepriklausoma Lietuva dar gali atgimti.

Sąjūdį vertino atsargiai

1988 metų birželio 3-iąją susikūrus Lietuvos persitvarkymo sąjūdžiui, situacija, pasak dr. A. Kasparavičiaus, buvo įdomi mažiausiai dviem aspektais.

Pirmiausia, šį įvykį lietuvių išeivija sutiko atsargiai – daugelis jų manė, kad Sąjūdis rems Michailo Gorbačiovo reformų politiką, kurios tikslas buvo ne tiek išlaisvinti pavergtas tautas, kiek demokratizuoti ir sustiprinti pačią sovietų sąjungą.

„Iki pat 1989 metų, iki Baltijos kelio, lietuvių išeivija Sąjūdį vertino kaip naujosios M. Gorbačiovo politikos įrankį, labiau orientuotą į sovietų sąjungos pertvarką nei į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Be to, matė, kad iš 35 Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių net 17 priklausė komunistų partijai“, – pasakoja dr. A. Kasparavičius.

Be to, Sąjūdžio gretose buvo daug žinomų ir aktyvių sovietinės Lietuvos veikėjų, kurių, Vakarų akimis žiūrint, ankstesni nuopelnai lietuvybės išsaugojimui atrodė abejotini.

„Vakaruose buvo manoma, kad šie žmonės neturi politinių nuopelnų tautinei Lietuvos idėjai, todėl atrodė, jog organizacija siekia labiau sustiprinti sovietų sąjungą, o ne išlaisvinti Lietuvą“, – aiškina istorikas.

Todėl, jo teigimu, išeivijos bendruomenėje kurį laiką vyravo atsargi nuostata – manyta, kad skubėti remti Sąjūdžio nereikėtų, kol nepaaiškės jo tikrieji tikslai.

Dėl to parama – politinė, moralinė ir emocinė – atėjo palaipsniui.

Vakarams rūpėjo Šaltojo karo pabaiga

Pasak dr. Kasparavičiaus, išeivijos nuotaikas 1988–1989 metais veikė ir tarptautinė aplinka.

„Reikia prisiminti, kad po M. Gorbačiovo perestroikos, ypač nuo 1986–1987 metų, Vakaruose ėmė plisti vadinamoji gorbomanija. Vakarų politikoje įsitvirtino strategija – neskubinti procesų sovietų sąjungoje, remti perestroiką ir jokiu būdu nepasiduoti Baltijos šalių emigrantų spaudimui“, – pasakoja istorikas.

Dr. A. Kasparavičiaus teigimu, tokia Vakarų valstybių politika lietuvių išeivių organizacijoms tarsi uždėjo savotišką apynasrį – buvo patariama neskubėti ir pernelyg nereikalauti pokyčių. Dėl to išeivijos pastangos sulaukdavo vis mažiau dėmesio tiek Vašingtone, tiek didžiuosiuose Europos politiniuose centruose.

Vakarams tuo metu daug svarbesnis atrodė Šaltojo karo užbaigimas nei Baltijos valstybių išsivadavimas.

Apie 20–25 metus pasaulis gyveno nuolatinėje įtampoje – sovietų sąjunga, Varšuvos bloko šalys ir NATO buvo viena į kitą nutaikiusios branduolines raketas, todėl visuomenės jautėsi pavargusios nuo konfrontacijos.

Vien tik Varšuvos pakto respublikose buvo dislokuota apie 2–2,5 milijono Raudonosios armijos karių, kurie, kaip buvo manoma, galėjo bet kurią akimirką įsiveržti į Vakarų Vokietiją.

Patikėjo laisvės šaukliais

Paradoksalu, tačiau po dešimtmečius trukusių lietuvių išeivijos pastangų nepriklausomybę atkūrė ne jie – o sovietų Lietuvos piliečiai.

Pasak dr. A. Kasparavičiaus, būtent čia gyvenęs lietuvis sugebėjo rasti jėgų ir politinės bei kultūrinės galios atkurti nepriklausomą valstybę.

„Tas vadinamasis sovietinis lietuvis, gyvenęs okupuotoje Lietuvoje, bet patikėjęs nepriklausomos valstybės idėja, tapo pagrindiniu atkūrimo veikėju. O kad ta idėja išliktų žmonių galvose – dėl to labai daug nuveikė lietuvių išeivija“, – pabrėžia istorikas.

Po 1989 metų Baltijos kelio ir tais pačiais metais kartu su išeivija pasirašyto Gotlando komunikato, kuriame aiškiai kalbėta apie nepriklausomos valstybės atkūrimą, išeivijos skepticizmas išblėso – patikėta tikraisiais Sąjūdžio siekiais.

Kai 1990-ųjų kovo 11-ąją Lietuva paskelbė atkurianti nepriklausomybę, bet kokie nesutarimai dėl paramos jai labai greitai išnyko – ypač po 1991 metų sausio 13-osios įvykių.

„Tuomet tapo akivaizdu, kad Lietuva pasirengusi ginti savo laisvę net gyvybės kaina. Vakarams nebeliko abejonių dėl lietuvių ryžto turėti nepriklausomą valstybę. Visi surėmė pečius – buvo teikiama visokeriopa parama Lietuvos Vyriausybei, Aukščiausiajai Tarybai ir nepriklausomybės įtvirtinimui“, – pasakoja dr. Kasparavičius.

Išeivija tuo metu vykdė itin aktyvią veiklą, siekdama Lietuvos pripažinimo de jure, tačiau rezultatai buvo kuklūs.

Paradoksalu, bet pirmoji valstybė, pripažinusi Lietuvą, buvo Islandija – šalis, kurioje tuo metu, istoriko manymu, nebuvo nei lietuvių bendruomenės, nei, tikėtina, nė vieno gyventojo lietuvio.

Ten, kur gyveno gausios ir įtakingos lietuvių bendruomenės – Jungtinėse Valstijose ar Vakarų Europoje – pripažinimo procesas užtruko dėl tuometinės didžiųjų šalių politikos M. Gorbačiovo atžvilgiu.

„Didelė ir aktyvi veikla dar negarantuoja rezultatų – kartais juos lemia tiesiog konkrečios istorinės aplinkybės“, – apibendrina istorikas.

Išeivijos dovana prilygo stebuklui

Sąjūdžio metais išeivių paramos sulaukė ir panevėžiečiai.

Maždaug 1988 metų antroje pusėje – 1989 metų pradžioje sąjūdininkai gavo labai vertingą dovaną iš buvusių panevėžiečių, gyvenusių Adelaidėje, Australijoje – vaizdo kamerą.

Tais laikais moderni kamera kainavo tiek, kiek naujas automobilis.

Su ja Panevėžio metraštininku, kino kronikininku vadinamas šviesaus atminimo Jonas Čergelis filmavo visus to meto įvykius.

Sąjūdžio laikraščio „Laisvas žodis“ redaktorius Arnoldas Simėnas prisimena, kad tokia dovana atrodė kaip tikras stebuklas.

Vaizdo kamerą, jo žiniomis, tais laikais turėjo tik Vilniaus sąjūdininkai.

„Reikėjo matyti J. Čergelį ją gavus – kolegos akys žibėjo iš susijaudinimo ir džiaugsmo“, – pamena A. Simėnas.

Pasak jo, ne ką mažiau svarbus buvo ir išeivių moralinis palaikymas. Minint Panevėžio išvadavimo nuo bolševikų metines dabartinėje Nepriklausomybės aikštėje tąkart kalbą sakė ir Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkas Vytautas Juozas Bieliauskas.

„Tai buvo kaip vyšnia ant torto“, – prisimena A. Simėnas.

„Laisvo žodžio“ redakcija gaudavo ir knygų, kurios taip pat buvo labai svarbios.

„Tai buvo knygos, kurios ilgą laiką buvo draustos“, – sako jis.

A. Simėno teigimu, išeiviai nuolat sekė įvykius Lietuvoje ir žinojo, kad kiekviename mieste veikia Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.

„Kontaktai įvykdavo daugiausia jų iniciatyva. Neatsimenu, kad mes patys būtume kreipęsi dėl kokios nors pagalbos“, – sako A. Simėnas.

Panevėžiečių įtaka

Panevėžiečių išeiviai aktyviai veikė ir įtakingose organizacijose, pavyzdžiui, minėtame Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete (VLIK).

Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnioji muziejininkė Emilija Juškienė sako, kad ši organizacija nuolat keldavo Lietuvos laisvės bylą tarptautinėje arenoje, nuosekliai gynė Lietuvos inkorporavimo į SSRS nepripažinimą, siuntė memorandumus bei peticijas Vakarų didžiųjų valstybių ir tarptautinių organizacijų vadovams, taip pat įsteigė savo atstovybes Pietų Amerikoje, Australijoje ir Europoje.

1985 m. VLIK buvo vienas Baltijos tribunolo, kuriame nagrinėti SSRS padaryti nusikaltimai Baltijos šalims, iniciatorių.

Pasak E. Juškienės, šios organizacijos veikloje dalyvavo ir su Panevėžio kraštu susiję žymūs visuomenės veikėjai: Juozas Audėnas; buvę Panevėžio valstybinės berniukų (dabar J. Balčikonio) gimnazijos moksleiviai Stasys Antanas Bačkis ir Adolfas Damušis; Kipras Bielinis (1883–1965) – į Lietuvos Respublikos Antrąjį Seimą (1923–1926) išrinktas Panevėžio rinkimų apygardoje; Vincas Rastenis (1905–1982) – VLIK biuletenio ELTA redaktorius, bendradarbiavęs ir „Panevėžio garse“, savaitiniame katalikiškos krypties laikraštyje, leistame Panevėžyje 1935–1940 m.; Kazimieras Šaulys (1872–1964) – Vasario 16-osios Akto signataras, kunigas, dirbęs Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vikaru bei kapelionu Panevėžio realinėje gimnazijoje ir Panevėžio mergaičių vidurinėje mokykloje.

„1990 m. Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę, VLIK numatė išeivijos pagalbos atgimstančiai Lietuvai programą“, – sako E. Juškienė.