Tyrimai rodo, kad 17 proc. šalies gyventojų savo finansinę padėtį vertina blogai. Jiems sunku įsigyti drabužių, o kartais pinigų neužtenka net maistui.
Tyrimai rodo, kad 17 proc. šalies gyventojų savo finansinę padėtį vertina blogai. Jiems sunku įsigyti drabužių, o kartais pinigų neužtenka net maistui.Beveik pusė apklausoje dalyvavusiųjų savo šeimos finansinę padėtį vertina vidutiniškai. Jiems pakanka pinigų maistui ir drabužiams, jie gali šiek tiek sutaupyti, tačiau atsidėti pinigų didesniems pirkiniams, pavyzdžiui, televizoriui ar šaldytuvui, vis dar per sunku. O trečdalis respondentų savo namų ūkio finansinę padėtį apibūdino kaip gerą.
Šįkart panevėžiečių klausiame: sunku ar lengva Lietuvoje gyventi?
Eglė GALIAUSKAITĖ
Edukatorė, virtuali asistentė
Yra toks senas posakis, kurį girdėdavau iš savo močiučių: „Jeigu Dievas davė burną, duos ir valgyti.“
Ir kuo ilgiau gyvenu, tuo labiau suprantu, kiek tame daug tiesos.
Jei mūsų seneliai, neturėdami tiek, kiek turime mes šiandien, mokėjo džiaugtis gyvenimu, dabar, kai visko aplink tiek daug, kartais tiesiog pamirštame būti dėkingi.
Į Lietuvą su šeima grįžome prieš ketverius metus – keturiese ir dar su šunimi – kišenėje turėdami vos du tūkstančius eurų.
Pirmą tūkstantį išleidome automobiliui – senam „Volkswagen Polo“, kuris iki šiol puikiausiai važiuoja.
Jis tapo mūsų šeimos simboliu – juo vykstame tiek į vienkiemį renovuoti sodybos, tiek į mano rengiamas popietės arbatėlės edukacijas ar šeimos keliones po Lietuvą. Tas automobilis primena, kad viskas įmanoma, jei judi pirmyn ir tiki tuo, ką darai.
Prieš tai penkiolika metų praleidau Airijoje, dirbdama viešbučių versle – nuo viešbučių administravimo iki vadybos. Grįžusi į Panevėžį supratau, kad nebenoriu gyventi tokiu greitu ritmu. Norėjau daugiau kūrybos, laiko šeimai.
Ir atradau save iš naujo: dirbau rinkodaros specialiste, tarptautinio atlikėjo ir edukatoriaus įmonės direktore, o dabar esu laisvai samdoma virtuali asistentė, edukatorė, ir svarbiausia – mama ir žmona. Dirbu sau, bet kartu su šeima – mes visi įsitraukiame į bendras veiklas.
Ugdome vaikus šeimoje, jie lanko įvairius būrelius, viskam atsiranda ir laiko, ir pinigų.
Gyvename kukliai, bet oriai.
Ir nors uždirbame mažiau nei Airijoje, mūsų gyvenimo kokybė čia daug geresnė: daugiau laiko skiriame vieni kitiems, daugiau ramybės, daugiau džiaugsmo.
Tad ar Lietuvoje sunku pragyventi? Gal kartais ir taip. Bet sunku visur. Klausimas, ką renkiesi matyti: trūkumus ar galimybes? Aš renkuosi pastarąsias.
Aušra STYRIENĖ
Turizmo specialistė
Kainos auga ne tik Lietuvoje – gyvenimas brangsta visose šalyse.
Su vyru išbandėme ir emigrantų duonos, esame gyvenę Kanadoje, tad galiu pasakyti, jog Lietuvoje reikia labiau planuoti savo biudžetą, bet yra ir kitų aspektų, kurie galbūt ne visuomet įvertinami.
Lietuvoje kad ir mažesnis atlyginimas, bet sveikatos paslaugos dažnai daug geresnės nei daugelyje užsienio valstybių. Jei susirgčiau Lietuvoje, žinau, kad pagalbos sulaukčiau. Svetur susirgus už tyrimus ir gydymą tenka mokėti tūkstančiais. Taip ir į skolas galima įklimpti.
Būsto nuomos kaina Panevėžyje taip pat daug mažesnė nei užsienyje.
Galutinis likutis sąskaitoje mėnesio gale gyvenant Kanadoje būdavo didesnis nei dabar Lietuvoje, bet nerimas, o kas jeigu, sukeldavo nemažai įtampos. Viskas ten gerai, kol visi sveiki ir nenutinka gyvenimas.
Lietuvoje, kai šalia artimieji, daug lengviau. Visada žinai, kad turi, kas išties pagalbos ranką. Užsienyje į draugus ne visuomet atsiremsi kaip į šeimą.
Tikrai siūlyčiau visiems pakeliauti, pamatyti pasaulio. Tai praplečia akiratį. Bet Lietuva tikrai nuostabi šalis gyventi. Taip, čia yra visko, bet savo problemų – ekonominių ar socialinių sunkumų, politinių peripetijų – turi kiekviena šalis.
Lietuva nėra kuo nors išskirtinė ir pas kaimynus žolė tikrai nėra žalesnė.
Lina KAZOKIENĖ
Panevėžio socialinių paslaugų centro direktorė
Norėtųsi, kad gyvenimas būtų šiek tiek geresnis.
Matome, kaip keičiasi ekonominė aplinka, kainos auga labai negailestingai. Bent jau viešajame sektoriuje dirbantys specialistai nepasiekia fiksuojamo vidutinio šalies darbo užmokesčio. Kita vertus, didelė visuomenės grupė gyvena iš įvairių išmokų, pašalpų ne dėl to, kad nenori dirbti, o todėl, kad susiduria su tam tikrais sunkumais.
Tai gali būti tiek sveikatos problemos, tiek laikinos bėdos, kurios išsispręs, bet tam reikia laiko. Pavyzdžiui, grįžę iš įkalinimo įstaigos žmonės.
Tai tik viena visuomenės grupė, bet yra įvairių kitų. Iš tikrųjų mūsų visuomenė labai daugialypė ir turi tikrai daug įvairių problemų. Vienais atvejais valstybės pagalba gali būti reikalinga nuolat dėl tam tikrų sutrikimų, sveikatos problemų, senatvės.
Bet kai kurioms visuomenės grupėms reikia laiko, kad galėtų atsistoti ant kojų, integruotis, susirasti darbą, atkurti socialinius įgūdžius ir sėkmingai funkcionuoti. Žinoma, reikia ir žmogaus noro gyventi savarankiškai, o ne būti valstybės išlaikomam.
Jei kalbėčiau apie savo šeimą, ko gero, irgi pritarčiau, kad Lietuvoje nėra lengva. Turiu tėvus, kurie nebėra darbingi.
Jiems reikia tam tikrų paslaugų, pirmiausia – sveikatos priežiūros, o jos labai labai sunkiai prieinamos.
Čia – didžiausia bėda. Jeigu nori pas gydytoją dabar, mokėk, o kainos tikrai didelės. Mokama gydytojo konsultacija kainuoja 80–90 eurų. Tai ir dirbančiam žmogui dideli pinigai, ką jau kalbėti apie pensininkus. Liūdina tokia situacija – visą gyvenimą dirbai, o būtinų paslaugų negali gauti tada, kai jos tau reikalingos. Jų turi laukti mėnesių mėnesius.
Vilius MASILIONIS
Senjoras
Pritariu sakantiems, kad Lietuvoje gyventi sunku.
Sunku, nes brangu.
Aš, turėdamas 42 metų darbo stažą, gaunu tik kiek daugiau nei 600 eurų pensijos.
Taip, ji kasmet padidinama, bet pašoka ir kainos.
Daiktų neperku, vien maistą. Matau, kad tiesiog akyse kyla duonos, pieno produktų kainos. Mėsos beveik nebeperku, valgau kiaušinius, verduosi košes. Gyvenu bute vienas.
Neslėpsiu, nebeprisimenu, kada ėjau į kokį nors renginį už pinigus. Juk ir koncertai, ir teatro spektakliai, net filmai brangiai kainuoja. Gal ir įpirkčiau kokį, bet pasvarstau, kad už tuos pinigus geriau sočiau pavalgysiu. Einu tik į nemokamus renginius.
Niekad neperku ananasų, persikų, kitų egzotinių vaisių, jie per brangūs mano kišenei.
Sykį pagalvojau, kad normaliam gyvenimui, netaupant, nestokojant man reiktų 800 eurų pensijos. Gaila, kad dirbdamas daugiau nei 40 metų tokios neuždirbau. Pensijas kelia, gal kada pakels iki 800 eurų ir manąją, bet viskas bus labai brangu, tad nieko neišlošiu. Tokią sumą norėčiau gauti dabar, esant dabartinėms kainoms.
Beje, didžiausias pirkinys, gal ir paskutinis toks mano gyvenime, būtų spinta, apie kurią svajoju, bet vis nenusiperku.
Kitokių svajonių ką nors įsigyti nebeturiu.
Ignas JANELIŪNAS
Panevėžio jaunimo reikalų tarybos pirmininkas
Šiandien Lietuvoje ne tik pragyventi, bet ir tiesiog gyventi tikrai gali kiekvienas.
Net kai pasigirsta prognozės apie galimą infliaciją, tai iš dalies atspindi ir pozityvius signalus – ekonomika auga, rinkos yra gyvos, žmonės dirba geriau, uždirba daugiau, todėl natūraliai kyla ir vartojimas.
Aišku, visi pastebime, kad kainų augimas neatsilieka nuo kitų rodiklių augimo. Ne visada jis būna drastiškas. Pavyzdžiui, svarbiausių maisto produktų kainos ilgesnėje perspektyvoje išlieka nuoseklios, daugeliui gyventojų įsigyti norimų prekių ar paslaugų tampa lengviau.
Būdamas studentu pastebiu, kad jauniems žmonėms sėkmingai startuoti profesiniame kelyje dar studijų metais ar iškart po jų vis dar yra iššūkis.
Tačiau čia svarbus požiūris: nebijoti iš pradžių investuoti savo laiko į nemokamas praktikas, kurios neretai tampa tramplinu į pirmąją mokamo darbo vietą.
Darbdaviai kone visada pastebi atsakingus ir motyvuotus darbuotojus, siūlo jiems pasilikti, investuoja į jų tobulėjimą ir netrukus pasiūlo adekvatų atlyginimą. Laikui bėgant atsiranda vis daugiau jaunimui patrauklių aukštesnės pridėtinės vertės darbo vietų, nuotolinio darbo galimybių, galimybė derinti kelis projektus ar veiklas. O tai leidžia nesvarstyti kadaise buvusio populiaraus emigracijos pasirinkimo dėl sotesnio duonos kąsnio.
Prisimindamas savo pirmuosius žingsnius darbo rinkoje galiu tik patikinti, jog minties išvykti svetur dirbti niekada nebuvo.
Neabejoju, kad oriai gyventi mūsų šalyje gali kiekvienas. Svarbu rasti sau geriausiai tinkančią sritį, kurioje ėjimas į darbą nebūtų kančia, o galėtum sau kurti kokybišką gyvenimą.
