„Kūryba man yra būdas išreikšti mintis, jausmus bei atrasti grožį paprastose akimirkose“, – sako Kupiškio r. Subačiaus gimnazijos moksleivė Viktorija Navickaitė, mokytojos Linos Kilienės mokinė.
Viktorija Navickaitė, 10 klasė
Gamtos melodija
pauzė tarp vėjų tyliai groja medis
lapai šnara kaip švelni daina be žodžių
saulė nusileidžia o jos spinduliai
tarsi meilės akordai palietę žemę
upė šnara tarsi senas romansas
o žvaigždės žiūri lyg būtų kupinos žodžių
gamta ringuoja melodijas
kurios verčia širdį plakti lyg muzika
ir viskas kas gyva skamba ritmu
kiekvienas garsas kaip širdies plakimas
tarsi vienas ilgas nesibaigiantis akordas
Tarp šešėlių ir tylos
Tolumoje, kur vėjas švilpauja tarp uolų,
Kur lapai šnara lyg neištarti vardai,
Ten paslaptys mane vilioja
Lyg kvietimas pradingti tarp šešėlių ir tylos.
Pėdos be garso grimzta į minkštą žemę,
Šakos glosto pečius tarsi pamirštos rankos.
Kiekvienas žingsnis veda tolyn,
Ten, kur slypi svajonės.
Dangaus žydruma plečiasi be ribų,
O debesys paslepia tamsią realybę.
Visos neišsakytos mintys išsisklaido ore
Lyg rūkas virš vandens.
Tylos pasaulis
Šaknys paliko tuštumą gilią,
Kol medis augo be pavėsio rankos.
Vėjai šalti vis kalbėjo,
Bet niekas neklausė, o medis mirė.
Kiek kartų žiūrėta į tolį be ženklo,
Kažkas, kas turėjo būti šalia, nesugrįžo.
Dangus lyg veidrodis šešėlį rodė,
Bet ten nebuvo vietos svajonėms gyventi.
Ir vis ieškau takų po svetimas salas,
O žemė po kojom tik bėga tolyn…
Laikau tarp pirštų tylos akmenėlį,
Lyg tą vienintelį, kuris viską supranta.
