Panevėžyje 1988-ųjų pabaigoje ne tik padvelkė laisvės vėjai, bet ir atsivėrė galimybė pažvelgti į praeitį, kuri ilgus dešimtmečius buvo slepiama ir naikinama. Sąjūdžio žmonės ėmėsi ypatingos misijos – išsaugoti tikrąją istoriją, kurią sovietmečiu įžūliai siekta suklastoti.
Panevėžio sąjūdininkai, Istorinės atminties grupės nariai, akylai sekami KGB, nepaisydami grėsmės rinko liudininkų pasakojimus, dokumentus ir nuotraukas, saugojo pamirštas atminties žymes ir padėjo išlaikyti svarbiausius Panevėžio krašto istorijos pėdsakus.
1988-ųjų liepos pabaigoje įkurta Panevėžio Sąjūdžio iniciatyvinė grupė.
Sekant Vilniaus iniciatyvinės grupės pavyzdžiu, sudarytos veiklos komisijos: ekologijos, ekonomikos, kultūros, meno, švietimo, istorinės atminties, sveikatos, teisės ir kitos, sprendusios svarbias konkrečios srities problemas.
Itin svarbi tapo Istorinės atminties grupės veikla.
Šios grupės sąjūdininkų iniciatyva atskleistos ilgus dešimtmečius slėptos Panevėžio paslaptys.
Atvėrė juodžiausias istorijos dėmes
Panevėžio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės Istorinės atminties grupės narys Gintaras Šileikis pasakoja kartu su buvusiais klasės draugais Vygaudu Vyšniausku ir Arūnu Umbrasu visada domėjęsi istorija.
„V. Vyšniauskas turėjo nemenką biblioteką, kurioje buvo senųjų istorinių knygų. Jas skaitydavome, domėjomės įvairių laikų istorija“, – pamena G. Šileikis.
Bičiulius ypač traukė Panevėžio praeitis, tamsios sovietmečio istorijos dėmės.
Natūralu, kad susikūrus Sąjūdžiui ėmėsi darbuotis Istorinės atminties grupėje.
Joje, pasak G. Šileikio, dirbo apie dešimt žmonių.
Dalis jų surinktos medžiagos buvo spausdinama Sąjūdžio laikraštyje „Laisvas žodis“. Jo numeriuose pasirodė straipsniai apie Antrojo pasaulinio karo pradžios kraupius įvykius – civilių gyventojų žudynes prie Cukraus fabriko, Panevėžio medikų nužudymą, Atgimimo laikais stačiatikių kapinėse surastą kartu su gydytojais sovietų nužudytos medicinos sesers Zinaidos Kanis-Kanevičienės kapą ir kt.
Anot G. Šileikio, daug miesto istorijos faktų aptikta vokiečių karo archyvo leidinyje.
Įgydavo pasitikėjimą
Sąjūdžio žmonės atliko neįkainojamą darbą – jie išsaugojo tikrą, nesuklastotą mūsų istoriją ateities kartoms. Tai buvo metas, kai dar gyvi buvo daugelis sovietų nusikaltimų liudininkų – žmonės, galėję savo akimis matytą tiesą perduoti kitiems.
Vis dėlto, pasak G. Šileikio, nemaža dalis to meto prisiminimų visam laikui nugrimzdo į tylą – juos prarijo žmonių baimė kalbėti.
„Neduok Dieve, kas nors sužinos… – taip galvodavo daugelis. – Sovietmečiu žmonės bijojo net laikyti medžiagą ar nuotraukas, nes visus slėgė tremčių siaubas, nežinomybė, nuolatinė grėsmė. Dažnai net tėvai vengdavo pasakoti vaikams apie tuos šiurpius laikus“, – prisimena G. Šileikis.
Anot pašnekovo, net ir tie, kurie ryždavosi kalbėtis su Sąjūdžio žmonėmis, ne visada lengvai atsiverdavo – tam reikėjo laiko ir pasitikėjimo.
„Puikiai prisimenu, kad daugelis žmonių vengdavo atvirai kalbėti. Tačiau per pažįstamus, artimuosius, po kelių nuoširdžių pokalbių pavykdavo pelnyti jų pasitikėjimą. Tada jie imdavo pasakoti daugiau, o kartais net iš stalčių ištraukdavo senas nuotraukas“, – prisimena jis.
Sąjūdžio grupės nariai šias nuotraukas kruopščiai perfotografuodavo, rinkdavo ir saugodavo – taip gimė unikalūs liudijimai apie praeitį.
Prabilo liudininkai
Nepriklausomybės priešaušriu dar buvo gyvų liudininkų, galinčių papasakoti apie kraupias pirmąsias Antrojo pasaulinio karo dienas Panevėžyje.
„Radome keletą žmonių, kurie apytikriai žinojo vietą, kur buvo užkasti nužudyti gydytojai“, – prisimena G. Šileikis.
Paminklo iškasimu, sutvarkymu ir jo pastatymu rūpinosi Panevėžio Sąjūdžio žmonės kartu su miesto ligoninės chirurgais.
Beje, būtent 1988-ųjų rudenį, pirmajame Sąjūdžio mitinge Panevėžyje, pirmą kartą viešai nuskambėjo žinia, kad šiuos medikus pirmosiomis karo dienomis nužudė besitraukiantys sovietai.
Istorinės atminties grupės nariai rinko ir žmonių pasakojimus apie pokario partizanus, žymėjo jų žūties vietas.
„Tuo metu dar buvo gyvų liudininkų, prisiminusių kovas, pažinojusių rezistencijos dalyvius. Rinkome jų pasakojimus, o žuvusiųjų atminimą įamžindavome pastatydami kryžių ar kitą atminimo ženklą“, – pasakoja G. Šileikis.
Visa surinkta medžiaga buvo perduota Panevėžio kraštotyros muziejui, o dalis jos saugota ir Sąjūdžio būstinėje – kaip tylūs, bet tvirti liudijimai apie žmones, kurie nepasidavė baimei ir išsaugojo tiesą.
Vorkutoje – įšalo iškelti karstai
Sąjūdžio žmonės rinko informaciją ir apie tremtis.
Pasak G. Šileikio, sąjūdininkų veikla neapsiribojo vien užrašytais pasakojimais – jie netgi buvo surengę išvyką į Vorkutos lagerius.
„Kartu su politiniais kaliniais ir tremtiniais vykome parvežti iš lagerių ten žuvusių lietuvių palaikų“, – prisimena pašnekovas.
Sibire panevėžiečiams atsivėrė šiurpokas vaizdas.
„Vorkutoje – amžino įšalo žemė. Kai nuvykome, buvo vasara, karstai tiesiog kyšojo iš pakilusios žemės“, – pasakoja G. Šileikis.
Sąjūdininkams pavyko surasti keletą lietuvių kapų, susitikti su po tremties Vorkutoje pasilikusiais tautiečiais.
„Kalbėjomės su jais apie grįžimą į Lietuvą, padėjome sutvarkyti dokumentus. Keletas buvo pasiryžę sugrįžti į Panevėžį – kai kurie taip ir padarė“, – prisimena G. Šileikis.
Dalis Sibire likusių lietuvių jau buvo garbaus amžiaus. Jų gyvenimas buvo įsišaknijęs ten, todėl kelionė į Lietuvą atrodė pernelyg sunki.
„Tačiau visi svajojo dar kartą išvysti Lietuvą – bent trumpam pamatyti savo gimtąją žemę“, – sako jis.
„Sovietmečiu žmonės bijojo net laikyti medžiagą ar nuotraukas, nes visus slėgė tremčių siaubas, nežinomybė, nuolatinė grėsmė. Dažnai net tėvai vengdavo pasakoti vaikams apie tuos šiurpius laikus.“
G. Šileikis
O mirusių tremtinių palaikų pargabenimas į Lietuvą virto itin sudėtingu procesu. Visi dokumentai turėjo būti tvarkomi vietoje, Sibire, o procedūrą griežtai prižiūrėjo KGB.
„Jie visur ieškojo kliūčių, nuolat stengėsi trukdyti“, – pasakoja G. Šileikis.
KGB dėmesio Sąjūdžio žmonėms apskritai netrūko.
„Jie labai aktyviai mus stebėjo“, – prisimena pašnekovas.
Jau vėliau, kai Panevėžio KGB archyvai buvo perduodami Lietuvos centriniam valstybės archyvui, G. Šileikiui pačiam teko juos peržiūrėti. Tarp dokumentų jis aptiko protokolus, liudijančius, kad Sąjūdžio veikla, jo žmonės buvo nuolat sekami ir fiksuojami.
„Tiesa, į pokalbius mūsų niekada nekvietė – stebėjo tyliai, iš tolo“, – priduria jis.
Gelbėjo nuo sunaikinimo
Atgimimo metai Panevėžiui atnešė ne tik laisvės vėjus, bet ir galimybę išsaugoti senąjį krašto paveldą.
Visuomenės iniciatyva ir drąsa padėjo apginti Panevėžio rajone, netoli Krekenavos, Ustronėje esantį Vidugirių šeimos svirną – nepaprastai svarbų istorinį paminklą, menantį spaudos draudimo laikus ir knygnešių žygdarbius.
Pasak G. Šileikio, Sąjūdžio žmonėms teko gerokai pasidarbuoti, kad knygnešių atminimas būtų įamžintas.
„Sovietmečiu ta istorija beveik niekam nerūpėjo, – sako jis. – Ne vienas svarbus mūsų šalies paminklas tuomet buvo paliktas nykti – tyliai, be jokio dėmesio.“
Sovietmečiu svirnas buvo paverstas Krekenavos tarybinio ūkio, vėliau – Tarpūkinės gyvulininkystės įmonės nuosavybe. Ilgą laiką jis stovėjo be priežiūros, o galiausiai kilo mintis čia įrengti poilsiavietę. Tokie planai būtų sunaikinę autentiškas architektūrines detales ir ištrynę svarbų mūsų istorijos pėdsaką.
Tačiau visuomenė tam pasipriešino.
Traukia turistus
1987-aisiais Panevėžio krašto šviesuoliai stojo ginti svirno.
Viešas pasipiktinimas ir Sąjūdžio narių iniciatyva nulėmė jo likimą – svirnas buvo išsaugotas, o netrukus čia įkurtas muziejus, liudijantis apie spaudos draudimo laikus, knygnešių drąsą ir tautos dvasios stiprybę.
„Tarpūkinė gyvulininkystės įmonė galiausiai atsisakė savo sumanymų, o svirnas buvo restauruotas atkuriant jo autentišką išvaizdą“, – pasakoja R. Bagdanskienė.
Lietuvai tapus nepriklausomai, svirnas atgimė naujam gyvenimui.
Nuo 1992 metų čia veikia Juozo Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus, priklausantis Panevėžio rajono savivaldybės viešajai bibliotekai.
Jos direktorė Rūta Bagdanskienė prisimena, kad muziejui skirtas svirnas jau buvo sutvarkytas, tačiau reikėjo įdėti daug darbo, kol ekspozicijos įgavo šiandieninį pavidalą.
Dabar autentiškame svirne įrengtame muziejuje veikia dvi ekspozicijos – viena skirta knygnešiams, kita – kunigui ir rašytojui Juozui Tumui-Vaižgantui.
„Muziejus nuo pat jo gyvavimo pradžios labai populiarus“, – sako direktorė.
Negailestingas sovietmetis
Apie Ustronėje esančio muziejaus likimą rašyta jau Sąjūdžio laikais.
1989 metų vasarį Panevėžio Sąjūdžio iniciatyvinės grupės laikraštyje „Laisvas žodis“ buvo pabrėžta, kad svirnas yra unikalus XIX a. pabaigos paminklas, įrašytas į tuometinį Lietuvos SSR paminklų sąrašą. Straipsnyje priminta, kad sodybą pagal savo projektą broliai Antanas ir Vaclovas Vidugiriai pastatė savo broliui sodininkui Povilui.
„Svirnas yra krašto istorinių ir kultūrinių įvykių liudininkas, matęs sunkius knygnešystės laikus ir vienos aktyviausių Lietuvoje Garšvių knygnešių bendrovės veiklą“, – rašyta Sąjūdžio laikraštyje.
Broliai Vidugiriai, padedami knygnešio Kazimiero Ūdros, tarp svirno rūsio lubų ir grindų įrengė dvi slėptuves draudžiamoms knygoms.
Jos buvo taip gerai paslėptos, kad daug kartų kratas atlikę caro žandarai slėptuvių su lietuviškomis knygomis taip ir neaptiko.
1902–1905 metais svirne glaudėsi ir kunigas, rašytojas bei lietuviškų knygų platintojas J. Tumas-Vaižgantas.
Tačiau sovietmetis šiam svirnui ir Vidugirių šeimai buvo negailestingas – šeimos atstovai pateko į tremtį, o pats svirnas atsidūrė Krekenavos tarybinio ūkio teritorijoje.
„Sodyba ėmė nykti, svirnas iro, buvo sunaikinta viena knygų slėptuvė“, – rašyta „Laisvame žodyje“.
Devintajame dešimtmetyje Tarpūkinės gyvulininkystės įmonė ėmėsi svirną pritaikyti savo poilsio bazei: pakeistas vidaus planavimas, sunaikinta antroji slėptuvė, panaikintos dvigubos grindys.
„Buvo prarasta brangi istorijos ir kultūros relikvija. Visuomenė nesutiko su tokiu paminklo „restauravimu“, – rašyta to meto leidinyje.
Gyventojai masiškai reiškė pasipiktinimą – rašė laiškus spaudai ir pačiai įmonei, reikalavo atstatyti svirno grindis bei knygų slėptuves.
Atstatė sunaikintas slėptuves
1987-ųjų rudenį, Panevėžio rajono kultūros skyriaus ir centrinės bibliotekos pastangomis, svirno antrame aukšte buvo įrengta J. Tumo-Vaižganto gyvenimo ir kūrybos ekspozicija, o pats istorinis paminklas prikeltas naujam gyvenimui.
1988 metų pabaigoje Krekenavos apylinkės LDT Vykdomajame komitete buvo svarstomas tolesnis svirno likimas.
Diskusijoje dalyvavo ne tik valdininkai, bet ir istorikai, visuomenės atstovai, Tarpūkinės gyvulininkystės įmonės vadovai bei Krekenavos klebonas.
Prieita prie vieningos nuomonės: Ustronė turi tarnauti kultūros reikmėms. O svirno autentiką sunaikinusi Tarpūkinės gyvulininkystės įmonė įpareigota iki 1989 metų liepos atstatyti dvigubas svirno grindis ir knygų slėptuves.
Panevėžio Sąjūdžio pastangos, visuomenės balsas ir atkaklumas leido šiam kultūros paveldo paminklui atgimti naujam gyvenimui.
Šiandien jis primena, kad istorija nėra tik praeities faktai – tai gyva, saugoma ir perduodama karta iš kartos vertybė, kurios prasmė stiprėja kiekviename lankytojo žvilgsnyje į muziejaus eksponatus.
