Madridas – tai ne muziejus ir ne turistinis atvirukas.
Tai miestas, kuris kviečia būti, stebėti, ragauti, klausytis. Jame supranti paprastą ispanų išmintį: „No hay prisa, solo vida.“ – „Nėra skubos, tik gyvenimas.“
Nuo maurų tvirtovės iki karalių sostinės
Prieš Ispanijos sostinės Madrido gatves užpildant automobiliams ir kavinių šurmuliui, šioje vietoje buvo nedidelė tvirtovė ant kalvos, nuo kurios atsivėrė vaizdas į Mansanareso upę.
Būtent čia IX amžiuje maurai – musulmonų valdovai, valdę didelę Ispanijos dalį – pastatė gynybinį fortą, vadintą Mairitu (arab. vandens vieta).
Pavadinimas kilo nuo šaltinių, tekančių šioje vietovėje.
Fortas stovėjo strateginėje vietoje – tarp Toledo ir Siera de Gvadaramos kalnų, todėl greitai tapo svarbiu kariniu tašku.
Aplink jį ėmė kurtis gyvenvietė: mažos gatvelės, turgūs, mečetės, siauros akmeninės gatvės, kurios vėliau suformavo dabartinį Madrido senamiestį.
XI amžiuje miestą užkariavo Kastilijos karalius Alfonsas VI, nuo tada Mairitas virto Madridu – krikščionišku miestu.
Po kelių šimtmečių iš provincijos miestelio jis išaugo į administracinį centrą, o XVI amžiuje įvyko lūžis, amžiams pakeitęs jo likimą.
Karališkoji transformacija
1561 metais karalius Pilypas II nusprendė perkelti Ispanijos sostinę iš Toledo į Madridą. Sprendimas nustebino daugelį – Madridui trūko uosto ar didelės prekybinės reikšmės, tačiau jo geografinė padėtis – centre – buvo tobula valdyti visą imperiją.
Nuo to momento Madridas pradėjo augti nepaprastu greičiu.
Kilo rūmai, vienuolynai, universitetai, aikštės. Tas laikas vadinamas Austrių dinastijos auksiniu amžiumi. Tuomet buvo statomos tokios vietos kaip Plaza Mayor aikštė, formavosi pirmieji barokiniai kvartalai.
Suklestėjo ir menas: čia gyveno ir dirbo Diegas Velaskesas, Feliksas Lope de Vega, Migelis Servantesas Savedra – kūrėjai, padėję Ispanijos kultūrai iškilti visoje Europoje.
XVIII amžiuje valdžią perėmė burbonai, o su jais atėjo prancūziška tvarka ir urbanistiniai projektai. Karalius Karolis III pradėjo miestą pertvarkyti – statė Karališkuosius rūmus, įrengė Prado alėją, sodino medžius, tiesė kanalizaciją. Dėl jo pastangų Madridas įgijo formą, kurią pažįstame šiandien.
XIX amžiuje miestas patyrė Napoleono invaziją, sukilimus, karus ir politinius sukrėtimus.
1808 m. gegužės 2-osios sukilimas prieš prancūzų okupaciją tapo nacionalinio pasipriešinimo simboliu – šį įvykį įamžino dailininkas Fransiskas Goja savo garsiuose paveiksluose.
XX amžiuje Madridas išgyveno Ispanijos pilietinį karą, diktatūros laikotarpį ir vėliau – demokratijos atkūrimą. Po 1975 m., žlugus diktatoriaus Fransisko Franko režimui, miestas tapo laisvės ir kultūrinės atgaivos simboliu.
Aštuntajame dešimtmetyje gimė „La Movida Madrileña“ – menininkų, muzikantų ir režisierių judėjimas, kuris pavertė Madridą kūrybos epicentru.
Šiandien Madridas – tai moderni Europos sostinė, kurioje istorinis paveldas dera su gyvu miesto ritmu.
Miesto scena
Senamiestis, dar vadinamas Madrid de los Austrias, tai vieta, kur miestas iš tikrųjų pradėjo augti.
Šis rajonas – tarsi atviras vadovėlis apie Madrido raidą: nuo viduramžių gatvelių iki barokinių aikščių, nuo tamsių tavernų iki išpuoselėtų fasadų.
Kas daro šį rajoną ypatingu?
Jo mastelis: čia viskas arti – istorija, maistas, žmonės. Nors senamiestis pačiame sostinės centre, čia nėra didmiesčio skubėjimo.
Senamiesčio širdis – Plaza Mayor, viena įspūdingiausių aikščių Ispanijoje, pastatyta XVII a. valdant Pilypui III. Jo bronzinė skulptūra stovi aikštės centre.
Per savo ilgą istoriją aikštė matė visko: joje vyko turgūs, koridų pasirodymai, karališkos procesijos ir net inkvizicijos teismai.
Šiandien Plaza Mayor – tai kavinės po arkadomis, gatvės muzikantai ir kepyklėlės, kuriose kvepia klasikiniais Madrido skoniais.
Būtinai paragaukite bocadillo de calamares – paprasto, bet labai populiaraus sumuštinio su keptais kalmarais.
Verta prisėsti su kava ir tiesiog stebėti, kaip pro šalį skuba tiek vietiniai, tiek turistai – aikštė vis dar atlieka savo senąją funkciją: yra miesto susitikimo vieta.
Iš visų pastatų aikštėje labiausiai išsiskiria Casa de la Panadería – buvusi kepykla, kurios fasadą puošia įspūdingos freskos.
Šis pastatas iškilo XVII a. pradžioje. Tai – vienas pirmųjų Plaza Mayor aikštės statinių, iš pradžių tarnavęs kaip kepykla, tiekianti duoną miestui.
Pastatas ne kartą nukentėjo nuo gaisrų ir buvo atstatytas. Dabartinį fasadą puošiančios freskos sukurtos 1992 m. dailininko Karlo Franko. Jose vaizduojamos mitologinės ir alegorinės figūros, simbolizuojančios Madrido istoriją, kultūrą ir tradicijas.
Vos už kelių minučių pėsčiomis – Puerta del Sol, dar viena garsi Madrido aikštė. Šioje vietoje anksčiau buvo rytiniai miesto vartai. Buvo pastatyta pilis, vėliau jos vietą užėmė bažnyčios. XIX a. pabaigoje įrengta aikštė, kuri tapo kavinių centru.
Nuo Puerta del Sol verta pasukti į Calle Mayor, seniausią miesto gatvę, jungiančią daugybę istorinių vietų: nuo San Migelio turgaus, kuriame šurmuliuoja gurmanai, iki Plaza de la Villa, buvusio miesto administracijos centro.
Čia pat – Casa de la Villa ir Casa de Cisneros, du renesansiniai pastatai, išsaugoję senąją Madrido dvasią.
dingos freskos.
Istorijos aidai po Ispanijos saule
Plaza de Oriente aikštėje, priešais didingus Madrido karališkuosius rūmus, viskas kvepia didybe – nuo išpuoselėtų sodų iki blizgančių sargybinių kardų.
Rūmus XVIII amžiuje pradėjo statyti karalius Filipas V.
Senieji Alkazaro rūmai, stovėję šioje vietoje nuo viduramžių, sudegė 1734-aisiais per Kalėdų gaisrą.
Filipas, įkvėptas Versalio didybės, nusprendė pastatyti rūmus, kurie būtų verti naujos epochos.
Statybos truko kelis dešimtmečius. Architektai Filipas Juvara ir Džovanis Batista Sačetis sujungė prancūziško baroko iškilmingumą su itališku lengvumu ir ispanų santūrumu.
Įžengus vidun laikas tarsi sulėtėja. Marmuriniai laiptai iš balto Kararos akmens, Sosto salė, kurioje lubose šoka freskos su alegoriniais dievais, Karališkoji ginklų salė, kur eksponuojami senoviniai šarvai ir kardai – visa tai primena, kad čia gyveno valdovai, kūrę imperiją.
Nors Ispanijos karališkoji šeima dabar gyvena kuklesniuose rūmuose Zarzuelos priemiestyje, Karališkieji rūmai vis dar naudojami oficialioms ceremonijoms ir valstybės priėmimams. Kai kuriomis dienomis galima pamatyti sargybos keitimosi ceremoniją – griežtą, bet didingą tradiciją, kurioje dalyvauja dešimtys kareivių, žirgų ir muzikantų.
Miesto šventovė
Vos keli žingsniai nuo rūmų – ir prieš akis išnyra Almudenos katedra.
Idėja pastatyti Madrido katedrą kilo dar XVII amžiuje, kai miestas tapo sostine, bet projektas dėl įvairių politinių ir religinių priežasčių ilgai gulėjo stalčiuose.
Tik 1879 metais prasidėjo statybos, trukusios daugiau nei šimtmetį – katedra iškilmingai pašventinta tik 1993 metais popiežiaus Jono Pauliaus II.
Architektūra – neįprastas neoklasikos ir neogotikos mišinys. Išorė harmoningai dera su kaimyniniais rūmais, o viduje švyti spalvoti vitražai ir modernios skliautų freskos – netikėtai šiuolaikiškos, drąsiai kontrastuojančios su istoriniais elementais.
Pakilkite į katedros kupolą – iš čia atsiveria kvapą gniaužianti panorama: Karališkieji rūmai, Sabatini sodai – vienas iš trijų didingų parkų, kuris sudaro valdovų rūmų Madride ansamblį, – ir miesto stogai, užlieti ryto saulės.
Tai viena tų akimirkų, kai Madridas atrodo kaip gyvas paveikslas – pilnas šviesos, istorijos ir elegancijos.
Meno popietė
Vos keli žingsniai nuo Karališkųjų rūmų ir atsiduri visai kitame pasaulyje – Prado muziejuje.
Tai vienas garsiausių meno muziejų pasaulyje ir vienas svarbiausių Ispanijos kultūros simbolių.
Muziejus atidarytas 1819 metais karaliaus Ferdinando VII iniciatyva – iš pradžių kaip Karališkasis dailės muziejus. Jame buvo saugoma monarchų sukaupta kolekcija – darbai, kurie šimtmečius kabėjo rūmų salėse ir koplyčiose. Dabar kolekcijoje – daugiau kaip 8 000 paveikslų ir 700 skulptūrų, nors eksponuojama tik nedidelė dalis.
Svarbiausi muziejaus vardai – tai trys didieji Ispanijos dailės ramsčiai: Diegas Velaskesas, kurio „Las Meninas“ laikomas vienu įtakingiausių kūrinių Europos meno istorijoje, Fransiskas Goja, kurio kūryba pereina nuo karališkų portretų iki tamsių, groteskiškų „Juodųjų paveikslų“ ir El Grekas, įnešęs į ispanų meną mistikos, figūrų ir neįprastų spalvų.
Be ispanų meistrų, čia rasite Rubenso, Ticiano Večelio ir kitų Europos klasikų darbų. Daugelis paveikslų atskleidžia Ispanijos imperijos didybės ir religijos įtaką menui.
Monarchų parko takais
Kai akys pavargsta nuo meno, verta išeiti į gryną orą – tiesiai į Retiro parką, esantį vos už kelių minučių pėsčiomis.
Šis UNESCO pasaulio paveldo objektas kadaise buvo karališkasis poilsio sodas. Jis įkurtas XVII amžiuje valdant Filipui IV.
XIX amžiuje parkas tapo atviras visuomenei. Dabar tai viena populiariausių Madrido poilsio vietų – tiek vietinių, tiek turistų.
Parke gausu skulptūrų, fontanų ir pasivaikščiojimo takelių. Pagrindinė vieta – didysis ežeras. Šalia stovi monumentali Karolio III statula – karaliaus, kuris laikomas šiuolaikinio Madrido kūrėju.
Dar viena parko pažiba – Kristalų rūmai, statyti 1887 metais pagal Londono „Crystal Palace“ pavyzdį. Stiklo ir geležies pastatas šiandien priklauso „Reina Sofía“ muziejui ir dažnai tampa vieta šiuolaikinio meno instaliacijoms.
Kai saulė leidžiasi, stiklas nusidažo oranžiniais atspalviais, o vandens paviršiuje atsispindi medžių viršūnės – tai viena gražiausių vietų pasivaikščioti mieste.
Gatvės, kurios nemiega
Popietei baigiantis Madridas prisipildo triukšmo. Žingsniuokite Gran Vía gatve – tai miesto arterija, statyta XX a. pradžioje, kai Madridas sparčiai modernėjo. Čia gausu teatrų, parduotuvių, kino teatrų, todėl vietiniai ją vadina Madrido Brodvėjumi.
Vienas žinomiausių pastatų – Metropolis su auksiniu sparnuotos pergalės simboliu kupole.
Toliau verta užsukti į La Latina rajoną. Sekmadieniais čia vyksta garsusis El Rastro sendaikčių turgus – vienas seniausių Europoje.
Po turgaus gatvelės prisipildo žmonių, kalbų ir vyno taurių skambėjimo.
Be turistinio blizgesio
Madridas turi savo klasikinį veidą – rūmus, muziejus ir tvarkingas alėjas. Tačiau tolėliau nuo pagrindinių maršrutų yra objektų, kurie sudaro labai įdomų kontrastą su klasikiniu, atvirukuose matomu miestu.
Vos keli kvartalai nuo centro – ir patenki į kitą pasaulį. Lavapiés – vienas seniausių Madrido rajonų, kadaise buvęs darbininkų ir imigrantų kvartalas. Šiandien tai margaspalvė bendruomenė, kurioje dera dešimtys kultūrų.
Indiški prieskoniai, arabų muzika, afrikietiški ritmai, ispaniški tapų barai – viskas čia gyvuoja šalia.
Rajono gatvės pilnos gatvės meno – nuo grafičių iki spalvingų sienų. Čia veikia ir maži teatrai, menininkų studijos, bendruomenės barai.
Jei nori pamatyti Madridą be blizgesio – tokį, koks jis iš tiesų yra – Lavapiés bus tam tinkamiausia vieta.
Pietinėje miesto dalyje, prie Mansanareso upės, stūkso Mataderas – buvęs miesto skerdyklos kompleksas, pastatytas XX a. pradžioje. Ilgą laiką jis stovėjo apleistas, kol miesto savivaldybė nusprendė suteikti jam antrą gyvenimą.
Šiandien čia – vienas įdomiausių kultūros centrų Europoje.
Senoji industrinė architektūra – raudonų plytų halės, plieninės konstrukcijos – dabar talpina meno galerijas, kino sales, koncertų erdves ir dirbtuves jauniems kūrėjams. Čia vyksta parodos, performansai, dizaino mugės, gatvės maisto festivaliai.
Mataderas – puikus pavyzdys, kaip Madridas geba atnaujinti savo erdves neatsisakydamas istorijos.
Savaitgaliais čia dažnai vyksta nemokami renginiai po atviru dangumi – verta pasitikrinti programą dar prieš kelionę.
Vos keli šimtai metrų nuo šurmulingo Gran Vía bulvaro – ir netikėtai atsiduri prieš senovės Egipto šventyklą.
Templo de Debod buvo pastatytas II a. pr. Kr. Nubijos regione, prie Nilo. Kai XX a. viduryje Egiptas statė Asuano užtvanką, šventyklai grėsė būti užlietai. Dėkodama už Ispanijos pagalbą gelbstint kitus istorinius paminklus, Egipto vyriausybė 1968 m. padovanojo šventyklą Ispanijai.
Kiekvienas akmuo buvo pervežtas ir surinktas Madride, vakariniame Oestės parke.
Dabar tai viena simboliškiausių vietų mieste. Viduje galima pamatyti hieroglifus, reljefus, ekspoziciją apie šventyklos istoriją, o aplink – ramus parkas su vaizdu į Karališkuosius rūmus ir Almudenos katedrą.
Kai saulė leidžiasi, šventyklos siluetas atsispindi baseine, o miestas aplink nutyla – tai viena gražiausių saulėlydžio vietų Madride.
Kai maistas tampa poezija
Vakare Madridas kvepia – česnaku, alyvuogių aliejumi ir vynu.
Pradėjus vakarą nuo sodraus skonio cocido madrileño – troškinio iš avinžirnių, daržovių ir mėsos – jautiesi tarsi skaitytum romaną: pirmiausia ragaujama sultinio, vėliau daržovių ir galiausiai – mėsos gabalėlių, kurių skoniai susilieja į ilgam įsimenantį potyrį.
Po to dažnai seka paprasta, bet tobula klasika – huevos rotos: keptos bulvės, kiaušiniai su trupučiu kumpio maišomi į kremišką, sūriai malonų patiekalą, kuris net ir kasdieniniame bare gali tapti mažu stebuklu.
Madrido drąsūs skoniai atsiskleidžia ir callos a la madrileña. Tai tradicinis patiekalas iš troškinto jautienos skrandžio, chorizo dešros, daržovių ir daug česnako, kurio intensyvumas ir sodrumas nepalieka abejingų.
Ir viskas čia neišvengiamai baigiasi saldžiai: ispanišku desertu churros con chocolate. Verta jo paragauti legendinėje „San Ginés“ kavinėje, kurioje nuo 1894 metų tirštas šokoladas leidžia pasinerti į vaikystės nostalgiją, tampa ramiu ritualu, kviečiančiu pasimėgauti akimirka.
O vakarą vainikuoja vynas su tapais – ispanų tapatybės išraiška. Kas tie tapai? Užkandukai su vytintu Serano kumpiu, chorizo dešra, krevetėmis, sardinėmis, įvairiais sūriais, alyvuogėmis – svarbiausia, jog valgomi dalijantis su kitais.
Kiekviena taurė, kiekvienas kąsnis – tai ne tik maistas, bet ir istorija, kvapas, kuris lieka atmintyje net ir grįžus namo.
