Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazijos mokinė Vesta Bajorūnaitė kviečia į gyvenimišką pamoką – jos kūrinys tampa atvira refleksija apie mus supantį pasaulį.
Vesta Bajorūnaitė, 11 klasė
Prieš pradedant skaityti šią novelę, labai svarbu susipažinti su jos veikėjais. Pagrindiniai veikėjai – Vesta ir Albertas. Albertas – dar geriau žinomas kaip Alberas Kamiu – yra prancūzų rašytojas, filosofas, absurdistas, Nobelio premijos laureatas. Jo žinomiausi kūriniai: „Svetimas“, „Sizifo mitas“, „Maras“, „Maištaujantis žmogus“. Vesta – pasauliui dar nežinoma simbolizmo menininkė, kuri kiekviename reiškinyje ar daikte mato pasikartojančią prasmę. Jos nuopelnai visuomenei – kadaise mokykloje atidaryta tapybos paroda „Spalvos kitaip“.
***
1957 metai. Penktadienis. Vestai pritrūko kūrybinio įkvėpimo, tad, pamačiusi kvietimą į Kamiu paskaitą, suskubo užsiregistruoti, norėdama praplėsti savo akiratį. Atėjus pirmadieniui, Vesta atvyksta į salę, kurioje pamato inteligentiškąjį Alberą. Po kelių minučių susirinko visi dalyviai ir filosofiškasis dėstytojas pradėjo paskaitą.
– Laba diena… Bet ar verta sveikintis? Geriau pradėkime visiškai nereikšmingą paskaitą, kurią po kelerių metų, gal ir po kelių dienų, visi pamiršite, ir mano tušti žodžiai bus dar tuštesni. Bet ne apie tai jūs susirinkote klausytis.
Alberas žvelgdamas kažkur lyg kiaurai sieną beveik penkias minutes tylėjo, kol salėje abejingi klausytojai žvilgčiojo vieni kitiems per petį, net pradėjo šnabždėtis. Tačiau staiga Alberas išsirinko žmogų, į kurį žiūrės per visą paskaitą (nei tas žmogus, nei kiti klausytojai net nenutuokė, kad taip bus). Tas žmogus, aišku, buvo Vesta, kuri galvojo, kad jo aštrus žvilgsnis – tik sutapimas. O žymiajam filosofui tai buvo eilinis žaidimas. Jis tęsė paskaitą.
– Jūs susirinkote… (Atsikrenkščia.) Turėjau omenyje – tu atėjai čia paklausyti manęs.
Vesta nustebusi įdėmiai klausosi, kol neįprasta tyla užgožia salę.
Alberas tęsia klausimu:
– Argi ne?
Vesta tyliai ir nedrąsiai atsako:
– Taip.
Alberas tęsia:
– Puiku… Tai tu turbūt esi kokia nors mano gerbėja, kuri mano knygos esmę perkreipei savaip ir dabar teigi esanti visiška absurdistė?
Vesta, jau šį kartą stengdamasi garsiau ir su ironijos prieskoniu, atsako:
– Na, manyčiau, ne. Nesu viena iš jūsų bedvasių, kurie yra šioje žemėje be tikslo. Gerai, gal aš irgi netikiu dievu, vienu ar kitu autoritetu, bet aš susikuriu gyvenimo prasmę – tą neišsenkančią versmę, kuri turbūt neatsispindi nė vienoje jūsų knygoje.
Kamiu nesitikėjo tokio atsakymo, nustebo, tačiau to neparodė, išliko ramus ir tęsė savo kalbą:
– Suprantu. Ne visi juk galime priimti tiesą. Kai kuriems iš mūsų reikia gyventi pasakų pasaulyje… Nieko, užaugsi.
Vesta, dabar jau įsižeidusi, paliko salę. Alberas be jokių savo įmantrybių pradėjo pasakoti apie savo knygą, jos kūrimą ir tik paskaitos pabaigoje užsiminė apie filosofines pažiūras.
***
Išaušo antradienis. Vesta pasiryžo visgi išklausyti antrąją paskaitą. Jau atvykusi nesiryžo įžengti pro duris, nes vėlavo ir žinojo, kad, jai įėjus, visų žvilgsniai ją teis, o jai pakako vakarykščio vieno žmogaus aštraus žvilgsnio. Kelias sekundes pastovėjusi, ryžtingai pravėrė duris, ir, kaip tikėjosi, visų žvilgsniai skriejo tiesiai į ją. Tačiau tai buvo ne tik ta pati žiūrovų kompanija – ji padvigubėjo. Tai merginą privertė jaustis dar nepatogiau. Lektorius Kamiu, tarsi palikęs vakarykštį pokalbį praeityje, Vestai skyrė dėmesio:
– Malonu, kad grįžai. Tavo vakarykštė vieta laisva.
Vestai tai buvo neįprasta – juk salė visiškai prisipildė ir net nebeliko laisvų sėdimų vietų. Bet pamaloninta atsisėda į „savo“ vietą. Šį kartą Kamiu vedė niekuo neišsiskiriančią padorią paskaitą (tai buvo tik dviejų dienų pasisvečiavimas), ir žmonės, pasibaigus intriguojamai kalbai, ėmė ploti, po to visi stojo į eilę gauti autografo iš pačio pačiausio Albero Kamiu. Kad ir kaip būtų keista, ir Vesta stovėjo toje eilėje. Kai atsidūrė prieš lektorių, tiesiog pasakė:
– Dėkui, kad pasaugojot mano vietą.
Ir… net nesulaukusi atsakymo išėjo.
***
Praėjo treji metai. Pasisėmusi įkvėpimo iš autoritetų ir aplinkos, Vesta įgyvendino savo tikslą. Nors jis nebuvo toks, kokio ji tikėjosi, tai paskatino ją parašyti vis dėlto pozityvią esė knygą „Kuo mane žavi gyvybingumo versmė“. Joje ji rašė apie kūrybiškumo stoką, kuri ją slėgė, tačiau ji nepasidavė. Ilgai brandinamos iš pirmo žvilgsnio nemotyvuotos mintys galiausiai virto įkvėpimo versme.
***
Ši knyga tapo bestseleriu, ir net pats Alberas Kamiu pamatė jos knygą. Suintriguotas perskaitė. Neatpažinęs autorės paskutiniame puslapyje jis išvydo Vestos portretą, prisiminė ją ir nustebo. Net toptelėjo mintis parašyti jai laišką, kviečiantį susitikti – tik šį kartą aptarti ne jo knygos, o jos.
Taip ir nutiko.
***
Po savaitės jiedu susitiko toje pačioje salėje kaip ir prieš trejus metus.
Alberas pirmas pradėjo pokalbį:
– Sveika, malonu po tiek laiko tave vėl matyti.
Vesta jam atsakė:
– Dėkui, jus irgi… Tai ar patiko jums mano knyga?
Vesta su džiaugsmu ištarė šiuos žodžius – juk vargu ar galėjo būti kita priežastis, kodėl garsus rašytojas pakvietė ją susitikti. Jei knyga nebūtų padariusi įspūdžio, jis tikriausiai nė nebūtų su ja susisiekęs.
Kamiu atsakė:
– Nesu tikras, bet tavo knygoje pamačiau savo kūrybą.
Vesta sunerimo:
– Kaip suprasti – pamatėte savo kūrybą? Juk mano tekste vien pozityvūs veikėjai ir jų troškimas rasti laimę, o pasiekus tai gyventi kupiname sėkmės pasaulyje?
– Bet tu tik parašei tai, ką norėjai pati sau įrodyti. Tavo veikėjai ieško laimės, bet iš tikrųjų jie slepiasi nuo realybės. Man atrodo, kad ir tu slepiesi kaip tavo veikėjai. Kodėl reikia meluoti sau?
Vesta sutriko:
– Bet juk aš norėjau parodyti, kad galima rasti šviesą šiame niūriame pasaulyje, apie kurį kaip juodą nuolat kalbate jūs.
– Norėčiau ir aš taip…
Nebaigęs tarti žodžių, Alberas pasijuto labai prastai. Kadangi jiedu stovėjo priešais vienas kitą, netikėtai netekęs pusiausvyros, rašytojas nugriuvo tiesiai ant Vestos, prislėgdamas ją savo kūnu. Ji, nepajėgdama jo nuo savęs nustumti, garsiai šaukė, net išsigandusi pasekmių verkė. Kažkas iškvietė medikus, kažkas padėjo paguldyti jį ant neštuvų, kažkas išskubėjo kartu su garsiuoju absurdistu į ligoninę.
Vesta tik po geros valandos buvo namie ir sėdo prie rašomojo stalo.
***
Ji nebesužinos, kad Kamiu norėjo pasakyti:
– Norėčiau ir aš tuo tikėti. Deja, skirtingai nei tu, negyvenu pasakų pasaulyje, kur viskas baigiasi laimingai, kur viskas klostosi sėkmingai vien todėl, kad labai tokio gyvenimo norisi.
