Krokuva – ne tik Lenkijos kultūros širdis, bet ir vienas magiškiausių Europos miestų. Kadaise buvusi karalių sostinė šiandien spinduliuoja senamiesčio elegancija, bohemiško šurmulio žavesiu ir studentišku gyvybingumu.
Miestas, kuris sudaužo išankstines nuostatas ir pranoksta lūkesčius.
Vienas maloniausių atradimų Lenkijoje. Nepertraukiama istorijų ir legendų pynė.
Taip keliautojai neretai apibūdina senąją Lenkijos sostinę – karalių miestą Krokuvą, antrąjį pagal dydį šalies miestą, turintį per 800 tūkst. gyventojų.
Krokuvos karališkos didybės centre – Vavelio pilis ir katedra. Senosiose menėse žvilgsnį traukia karališkieji apartamentai su gobelenais ir įmantriais baldais.
Eksponuojamos įvairios regalijos, puoštos brangakmeniais, o ginklai žvilga lyg pasakoje apie riterius.
Tai vieta, kur karūnuoti ir palaidoti Lenkijos valdovai.
Nors pati Vavelio pilis žavi viduje, nuo jos gynybinės sienos terasos atsiveria puikus vaizdas į Vyslos vingį, krantines ir visą senamiestį.
Vakare, kai upėje atsispindi miesto šviesos, tai viena magiškiausių vietų Krokuvoje.
O po kalva – garsusis Drakono urvas (Smocza Jama).
Anot legendos, šiame urve iki šiol blaškosi slibino dvasia, alsuojanti ugnimi. Iš urvo išeinama tiesiai į Vyslos krantinę, kur stovi moderni Vavelio pabaisos skulptūra. Šioji kas kelias minutes iš tiesų išspjauna liepsnas, tiksliai atkurdama senąją legendą.
Tačiau legenda susijusi su istorine tiesa.
Archeologiniai radiniai rodo, kad Vavelio kalvoje gyventa jau VII amžiuje, o IX–X a. čia susiformavo tvirtovė – prekybos ir valdžios centras.
Apie 965 metus arabų keliautojas Ibrahimas ibn Jakubas savo raštuose pirmą kartą paminėjo „Krakovą“ kaip svarbų miestą slavų žemėse.
Tai laikoma pirmuoju istoriniu Krokuvos paminėjimu.
Netrukus Krokuva tapo Lenkijos valstybės centru. Čia įsikūrė kunigaikščiai, o vėliau – karaliai.
XI amžiuje Krokuva tapo Lenkijos sostine, ir Vavelio kalva virto valdovų simboliu – joje statytos pilys, katedros, karalių rūmai ir mauzoliejai. Čia buvo karūnuojami monarchai, laidojami didvyriai ir formuojama tautos istorija.
Iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos Krokuva ne kartą keitė valdovus, tačiau sugebėjo atsigauti po nuosmukio ir tapo svarbiu lenkų tautinio atgimimo centru.
Antrojo pasaulinio karo metais miestą okupavo naciai, jie čia įkūrė garsųjį žydų getą.
Iš Krokuvos geto žydai buvo gabenami į netoliese esantį Aušvico koncentracijos lagerį. Stebėtina, tačiau, kitaip nei Varšuva, Krokuva karo metais beveik nenukentėjo ir išsaugojo daugelį savo įspūdingų pastatų.
Per šimtmečius miestas augo, klestėjo ir keitėsi. Šiandien Krokuva – vieta, kur legendos ir realybė gyvena greta: Vavelio drakonas vis dar saugo miestą, o senos akmeninės gatvės mena laikus, kai čia prasidėjo Lenkijos istorija.
Miesto širdis
Pirmas žingsnis Krokuvos senamiesčio grindiniu – ir atrodo, kad laikas sustojo XVI amžiuje.
Pagrindinė Turgaus aikštė (Rynek Główny) – viena didžiausių viduramžiškų aikščių Europoje.
Jos centre iškilusi Švč. Mergelės Marijos bazilika užburia gotikinėmis smailėmis, o viduje slypi įspūdingas medžio drožinių altorius, XV amžiaus pabaigoje sukurtas vokiečių meistro Vito Štoso.
Kas valandą iš aukščiausio 82 metrų bazilikos bokšto pasigirsta trimito melodija, kuri netikėtai nutrūksta – primena istoriją apie drąsų trimitininką, kurį prieš 800 metų nušovė priešai, mėginę klastingai įsiveržti į miestą.
Iš bokšto atsiveria pats senamiesčio centras – aikštė, Sukienicų halė, Šv. Petro ir Povilo bažnyčia ir net Vavelis tolumoje.
Ir orlaiviai, ir prakartėlės
Po pagrindine aikšte plyti požeminio turgaus muziejus – archeologinių radinių lobynas, kuriame galima susipažinti, kaip atrodė miestas prieš kelis šimtus metų, kai nebuvo ne tik interneto, bet ir elektros, automobilių ar vandentiekio.
Muziejaus hologramos, animacijos ir interaktyvios ekspozicijos atgaivina miesto praeitį, todėl lankytojai pasijunta lyg vaikščiotų po kitą pasaulį.
Perėjus į Turgaus halę – vieną labiausiai atpažįstamų Krokuvos vietų – galima grožėtis lenkų dailės kūriniais ir įsigyti suvenyrų.
Ne mažiau įdomu Krokuvoje tyrinėti ir istorinį pramonės virsmą bei šiuolaikinės kultūros erdves. Miesto Inžinerijos muziejuje laikas sustoja tarp blizgančių tramvajų, senų automobilių ir motociklų. Aviacijos muziejus atveria didžiulį angarą, kuriame ilsisi lėktuvai – nuo XX a. pradžios iki šiuolaikinių modelių.
Lauko ekspozicijoje ant orlaivių sparnų žaidžia saulės spinduliai arba užkloja sniegas, tarsi paversdamas juos mitinėmis būtybėmis.
O gruodį Krokuvoje ypatingo dėmesio sulaukia gražiausių prakartėlių varžytuvės.
Tiek miesto istorijos muziejuje, tiek pagrindinėje aikštėje meistrai eksponuoja meniškai sukurtus prakartėlių maketus, vadinamąsias „šopkas“.
Į UNESCO paveldo sąrašą įtraukta tradicija žavi spalvingumu, miniatiūriniais veikėjais ir smulkmeniškomis detalėmis. Kiekvienas kūrinys yra tarsi mažytė pasaka, kuria vietiniai labai didžiuojasi. Tad lankant kalėdines muges mieste būtina sustoti – pasigrožėti ir pagirti „šopkas“.
Kazimieras – Krokuvos siela
Senamiestis yra Krokuvos širdis, o Kazimieras – jos siela.
Tai vieta, kur laikas teka savaip: čia istorijos aidai susilieja su bohemišku gyvenimu.
Kazimieras įkurtas dar 1335 metais Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo ir ilgus šimtmečius buvo atskiras miestas, turėjęs savą turgaus aikštę ir rotušę.
XV amžiuje čia apsigyveno didelė žydų bendruomenė, suteikusi rajonui išskirtinę kultūrinę dvasią. Nuo tada Kazimieras tapo vienu svarbiausių žydų kultūros centrų Europoje – su sinagogomis, mokyklomis, amatininkų dirbtuvėmis ir šventėmis, kurios garsino Krokuvą visame žemyne.
Iki Antrojo pasaulinio karo Kazimiere klestėjo žydų gyvenimas – čia buvo pastatytos net septynios sinagogos, veikė mokyklos, dirbo žydų rašytojai ir menininkai. Tragiški karo metai paliko gilų randą: dauguma žydų išvežti į getą ir koncentracijos stovyklas.
Po karo rajonas ilgą laiką stovėjo apleistas, tačiau 9-ajame dešimtmetyje į jį vėl grįžo gyvenimas – dailininkai, muzikantai, studentiškos kavinės ir keliautojai atrado ypatingą Kazimiero aurą.
Šiandien Kazimieras yra vienas gyviausių ir kontrastingiausių Krokuvos kvartalų – senos sinagogos dera šalia gatvės meno, o tradicinės kepyklėlės – šalia šiuolaikinių barų.
Vakare Kazimieras atgyja: bohemiški barai, džiazo koncertai, menininkų dirbtuvės atidarytos iki nakties, o gatvėse skamba muzika.
Ką pamatyti ir patirti Kazimiere?
Naujoji aikštė (Plac Nowy) – rajono širdis, pilna gyvybės nuo ryto iki vėlyvos nakties.
Čia vietiniai renkasi ne tik pabendrauti, bet ir paragauti traškiųjų legendinių zapiekanka – karštų sūriu, svogūnais, grybais, dešra ir kitais priedais pagardintų lenkiškų sumuštinių, tapusių tikru Kazimiero simboliu. Visus sunku išragauti, bet nors vieną išbandyti verta. Šie sumuštiniai yra paprastas patiekalas, tačiau labai mėgstamas tiek vietinių, tiek svečių.
Senoji sinagoga (Stara Synagoga) – seniausia išlikusi sinagoga Lenkijoje, pastatyta dar XV a. Dabar ji veikia kaip žydų istorijos muziejus.
Remuh sinagoga ir kapinės – tylos ir susikaupimo vieta, menanti Krokuvos žydų bendruomenės didybę ir netektis.
Iš paukščio skrydžio
Krokuvoje yra ne viena vieta, iš kurios galima pamatyti miestą iš viršaus. Gražiausia ir plačiausia panorama atsiveria nuo Kosciuškos piliakalnio.
Iš čia matyti visas miestas – nuo Vavelio iki Tatrų kalnų tolumoje. Vakarais, kai saulė leidžiasi virš Krokuvos stogų, Kosciuškos piliakalnio viršūnėje dažnai renkasi poros ir fotografai – ši vieta laikoma romantiškiausia miesto panorama.
Piliakalnis pastatytas dar 1823 m. karo vado Tado Kosciuškos garbei. Tai aukščiausia Krokuvos vieta – 35 metrai ant kalvos.
Verta į Kosciuškos piliakalnį užkopti ne tik dėl įspūdingos panoramos, bet ir dėl jį supančio parko – žaliuojančio Las Volski, dar vadinamo Volskio mišku. Tai viena žaliausių ir gražiausių Krokuvos vietų, kurią verta pažinti artimiau.
Las Volski – didžiulis, apie 422 hektarų parkas-miškas, išsidėstęs vakariniame Krokuvos pakraštyje, ant kalvų.
Jis tarsi žalias apsiaustas apgaubia Kosciuškos piliakalnį ir saugo jį nuo miesto šurmulio. Čia miestiečiai atvyksta pabėgti nuo kasdienybės – pasivaikščioti, važinėtis dviračiais ar tiesiog įkvėpti gaivaus oro po ilgos dienos.
Parke driekiasi daugybė pasivaikščiojimo ir dviračių takų, vedančių per kalvas, slėnius, laukus ir miško proskynas. Kai kurie jų tęsiasi net iki Pilsudskio piliakalnio – dar vienos garsios Krokuvos vietos, iš kurios atsiveria įspūdingi miesto ir apylinkių vaizdai.
Las Volski – tarsi miestas mieste: vos keli kilometrai nuo triukšmingo centro, o jautiesi tarsi toli nuo civilizacijos. Nuo kalvų viršūnių čia atsiveria Krokuva, atrodanti kaip nutapyta – su bokštais, stogais ir Vavelio siluetu horizonte.
Lenkijos Maldyvai
Vos 15 minučių pėsčiomis nuo Vavelio kalvos, kur miesto šurmulys ima tilti, atsiveria visai kitoks pasaulis – Zakrzoveko ežeras.
Kadaise tai buvo senas kalkakmenio karjeras, iš kurio kasta uoliena statyboms, o šiandien – viena gražiausių Krokuvos vietų poilsiui.
Ežeras garsėja neįtikėtinu vandens žydrumu, saulėtą dieną primena jis Viduržemio jūros pakrantę. Jį supa baltos kalkakmenio uolos, žaliuojantys medžiai ir takai, vingiuojantys virš skardžių. Iš viršaus atsiveria kvapą gniaužianti panorama – matosi visa Krokuva, Vavelio bokštai, tolimi rajonai, o giedrą dieną net kalnų kontūrai horizonte.
Tai mėgstamiausia vietinių saulėlydžių ir pasivaikščiojimų vieta. Vasarą čia renkasi krokuviečiai – maudytis, degintis, nardyti ar tiesiog pasėdėti ant uolos krašto su kavos puodeliu ir stebėti, kaip miestą po truputį apgaubia vakaro žara.
Virš ežero įrengtas apžvalgos takas, nuo kurio atsiveria įspūdingi vaizdai, baseinai, poilsio zonos.
Niekas neliks alkanas
Paklaidžioti po senąsias Krokuvos gatves, kiemus ir aikštes labai malonu dar ir dėl to, kad čia paprasta rasti vietų, kurios nepaliks alkano.
Didelės porcijos ir sotūs patiekalai yra lyg Krokuvos kulinarinis antspaudas.
Miesto centre galima užkąsti tradicinio sūrio oscypek, gaminamo iš kalnuose ganomų karvių ir avių pieno. Įprastai gatvės prekeiviai jį patiekia su saldžia spanguolių uogiene, o atsigerti siūlo karštų obuolių sulčių.
Norintieji dar labiau pasaldinti širdį turėtų užsukti į „Pijalnia Czekolady E. Wedel“ – jaukią šokoladinę Turgaus aikštės pašonėje. Čia taurėse patiekiamas tirštas kreminis šokoladas, pagardintas plakta grietinėle. Šeimininkai teigia, kad pirmas gurkšnis sušildo lyg švelniausia antklodė, o sodrus kvapas dar ilgai sapnuojasi.
Mažieji turistai turėtų nepraleisti progos apsilankyti „Mleczarnia Jerozolimska“ – viename iš miesto pieno barų.
Čia lankytojai ne tik pieno kokteiliais gyvi. Padavėjai pasiūlys įvairių lenkiškų patiekalų: tradicinių virtinių su skirtingais įdarais, žurek sriubos ar blynelių. Suaugusiems keliautojams gali tekti šiek tiek atlaisvinti diržą.
Ieškantys ne tik sotaus maisto, bet ir romantikos Krokuvoje irgi gali rasti ne vieną jaukią vietelę. Viena tokių – Kazimiero kvartalo baras „Alchemia“, kur pačios sienos alsuoja senomis istorijomis, salėje dega žvakės ir neretai skamba džiazo melodijos.
Tad Krokuva kiekvienam gali pasiūlyti ne tik paveldo įvairovę, bet ir šiuolaikišką įspūdžių, patirčių derinį.
Pagal užsienio spaudą parengė Reda OSTEIKAITĖ
